— Naujos laidos „gimdymo“ kančios jus užklupo ne pačiu laiku, per patį grybavimo įkarštį...
— Aišku, tame yra tiesos, bet, kita vertus, nelabai galiu striksėti po mišką kaip stirna ir dėl pavasarį patirtos kojos traumos. Reikia atsargumo, juk miške tyko visokie pavojai.
— Tad šį sezoną savo grybų net neparagavote?
— Buvau vieną kartą miške Dzūkijoje, netoli Dusmenų. Kartu su savo kalyte Vaira ir su seserimi Dalia. Grybavome trumpai, bet likau patenkinta. Žodžiu, savo grybų valgiau.
— Ar grybavimo aistrą išsiugdėte LTV kurdama laidą „Girių horizontai“?
— Ne. Manau, kad visi lietuviai yra grybautojai. Kai žmonės sako, kad nepažįsta grybų, man atrodo, jog jie maivosi. Nors vieną kartą, Labanoro girioje grybaudama su savo studijų drauge, įsitikinau, kad taip gali būti. Ji perspėjo, kad nepažįsta grybų. O kai su kraitele grybų grįžo prie automobilio, už galvos susiėmiau — jos pintinėje buvo daugybė nevalgomų grybų. Apskritai miškas man labai patinka. Bet, va, uogauti tai nemėgstu. Per smulkus užsiėmimas.
Man grybavimas teikia malonumo dar ir dėl bendravimo. Juk niekada į mišką neini vienas. Atrodo, kad ten širdis plačiau atsiveria, pokalbių temos visai kitokios. Kiti net sako, kad grybų gali ir nevalgyti, svarbu juos užuosti. Viena draugė man parūpino džiovintų baravykų. Tad retkarčiais atsidarau spintelę, kad pajusčiau jų kvapą.
— Gal grybų aromatas jums teikia ir energijos darbui?
— Būtų gerai, kad taip būtų, bet, tikėkimės, kad taip ir yra.
— Ar laidos „Naujas gyvenimas“ idėja gimė greitai?
— Greitai. Iš pradžių ketinome grąžinti „Moterų laimę“, nes tai buvo vykęs, smagus ir įsiminęs pavadinimas. Turiu sentimentų tai laidai. Bet kadangi atsirado naujas kanalas, reikėjo ir naujos laidos. Jau vien jos pavadinimas turi pozityvų užtaisą. Naujas gyvenimas siejasi su gražia ateitimi, nesinori purvo ir kraujo.
— Kas jūsų laidos herojai?
— Nebūtinai puolę ir paskui prisikėlę naujam gyvenimui žmonės. Bet visi, kurie kažką, kad ir ne iš esmės, keičia savo gyvenime.
— Ar jau radote išskirtinių herojų?
— Taip. Kartais net ir tie iki skausmo pažįstami žmonės gali visiškai kitaip atsiverti. Kalbinau Dainą Gudzinevičiūtę. Bet ne apie sportą kalbėjome. Staiga ji sugalvojo, kad vien sporto jai neužtenka, reikia dar ir mokslų. Arba štai aktorius Romas Ramanauskas. Jis įkūrė prancūzų rašytojo Romeno Gari klubą, tikėdamasis, kad čia galės daug nuveikti. Jo iniciatyva Vilniuje jau stovi paminklas šiam rašytojui.
— Kiek žmonių kuria naująją laidą?
— Ta pati patikrinta komanda — žurnalistės Lina Antanavičiūtė, Aušra Vercinkevičiūtė ir aš bei operatoriai.
— Ar negaila buvo skirtis su „Girių horizontais“?
— Gaila. Bet aš į šiuos pokyčius žiūriu kaip į tam tikrą žurnalistinės biografijos etapą. Kurti tą laidą buvo tikrai labai įdomu, net daugelis kolegų man pavydėjo. Vaikštinėdama girių takais suvokiau, jog miškininkai yra šviesūs žmonės, o miške slypi didelis grožis ir ramybė. Mūsų miškai tikrai verti, kad apie juos būtų pasakojama. Nuoširdžiai sakau: praėjusį sezoną menu kaip labai šviesų ir įsimintiną, nepaisant to, jog susilaužiau koją.
— Ar dabar jaučiatės visiškai pasveikusi?
— Laukia dar viena operacija — iš kojos teks varžtus išimti.
— Kas traumuotam žmogui yra didžiausia kančia?
— Priklausomybė nuo kitų, kai net ir smulkmenose esi bejėgis ir negali apsieiti be pagalbos. Dabar suprantu tuos žmones, kurie visam gyvenimui prikaustyti prie invalido vežimėlio. Priklausomybė slegia labiausiai.
— Ar patirtos traumos nepriėmėte kaip likimo ženklo, jog reikėtų lėtinti tempą?
— Aš pati tai negalvojau, bet mano dukra Monika sakė, kad gal reikėtų pristabdyti. Sustojau beveik pusmečiui. Džiaugiuosi, kad tas stabtelėjimas buvo jau pasibaigus sezonui. Ramia sąžine galėjau gydytis ir ruoštis naujam startui.
— Ar dar jaučiate sentimentų jus išgarsinusiai LTV „Panoramai“?
— Gal aš ją išgarsinau?.. Juokauju, bet tikrai sentimentų tikrai nejaučiu. Viskam yra savas laikas — yra, buvo, praėjo ir viskas. Nemėgstu gręžiotis atgal. Tai buvo mylimas darbas, kurį turėjau gerai atlikti. O sentimentus ir jausmus palikime artimiems žmonėms. Tada daug ko mokėmės ir viską patys turėjome atrasti. Atkūrus nepriklausomybę, mokėmės naujos žurnalistikos. Buvo nelengva, bet labai įdomu. Dabar aš žiūriu Žinias. Vertinu, mąstau... Manau, kad aš dirbčiau kitaip. Man patinka, kai studijoje žmogus dirba, o ne skaito. Aišku, tai subjektyvūs dalykai...
— Jeigu jus pakviestų vesti kokią nors informacinę laidą...
— Neičiau. Kas jau buvo, to niekada nesugrąžinsi. Grįžimas atgal niekam nebuvo naudingas. Juk sena patarlė sako, kad į tą pačią upę dukart neįbrisi.
— Ar gražiausias savo karjeros akimirkas taip pat siejate su „Panorama“?
— Ko gero, nes tai buvo įdomiausias laikotarpis. Jame daug kas buvo netikėta. Niekas nesitikėjo, kad ateis toks momentas, kai galėsime dirbti tiesioginiame eteryje, be jokios cenzūros. Tai buvo didelis laisvės gurkšnis. „Panorama“ man buvo didžiulė atsakomybė, didelis stresas, o „Labas rytas“ paliko labai gerus atsiminimus. Tie rytai būdavo labai gražūs, žmonės nesubjurę, geranoriškesni. Dabar sveiku pavydu žiūriu į Guodą Pečiulytę. Ryto laidos žurnalistams suteikia labai daug galimybių pasireikšti.
— Kokiais laisvalaikio malonumais džiaugiatės?
— Džiaugiuosi laisvu vakaru, nes naujoje televizijoje dabar daug dirbame, kol įsivažiuosime. Man smagu su šunimi pasivaikščioti, pas dukrą į svečius nuvažiuoti ar su sese į kokį renginį nueiti. Labai vertinu bendravimą su savo žmonėmis ir stengiuosi kuo dažniau su jais pabūti, pasidžiaugti.
— Kaip vienu žodžiu apibūdintumėte savo dabartinę dvasinę būseną?
— Darbinė. Vienareikšmiškai.
— Ar ir vėl rinktumėtės televiziją, jei reikėtų rinktis iš naujo?
— Manau, kad taip. Juk negali imtis to, ko visiškai nesi išbandęs. Aš juk mokiausi žurnalistikos, turiu pateisinti ir mamos pasitikėjimą, kuri leido mane į mokslus. Tad eičiau tuo pačiu keliu, tik galbūt ką nors smagesnio nuveikčiau.
— Ar kartais pamąstote, kuo norėtumėte užsiimti pensijoje?
— Laiką skirsiu poilsiui. Ir miegosiu ilgai, ir valgysiu daug, ir draugausiu, ir važinėsiu prie jūros ar į užsienį... Jei leis jėgos ir finansai.
