Dalia Ibelhauptaitė ir Gintaras Rinkevičius nuolatos stengiasi atrasti naujus Lietuvos operos talentus, kokiu prieš metus ir tapo staiga, lyg iš niekur, išdygusi Viktorija. Tuomet, per premjeras jai iš tiesų teko didžiulis uždavinys: ji buvo vienintelė tokia jauna, beveik neturėjusi patirties scenoje, solistė turėjusi žengti koja kojon su Lietuvos ir užsienio dainininkais – profesionalais. Visus nustebinusi savo ryškiu bei savitu Despinos vaidmeniu, Viktorija puikiai įsiliejo ir į Mocarto muzikai svarbius ansamblinius momentus. Šiandien džiugu matyti ir kalbėtis su dar vienu, iš pilkojo gulbiuko į tikrą karališkąją gulbę besiskleidžiančiu operos talentu.
Viktorija, kas šiandien yra išlikę atmintyje iš pirmųjų „Visos jos tokios“ premjerų?
Na, žinoma, jaudulys, kas yra visiškai normalu. Tai, kas buvo išskirtinio, tikriausiai tas faktas, jog skirtingai, nei daugelis, aš debiutui turėjau vieną galimybę, neturėjau pimo karto bandymui, ar tai būtų akademija, ar operos studija... Mano pirmasis debiutas vyko su žvaigždėmis. Tai – didžiulė atsakomybė. Ir aš ją aiškiai jutau. Kaip sakiau ir tada, tai buvo iš tiesų didžiulis atsakomybės jausmas ir prieš šuos, kurie mane pasirinko ir prieš tuos, su kuriais turėjau dirbti, nes nenorėjau jiems tapti stabdžiu. Tuomet turėjau pateisinti lūkesčius tų žmonių, kurie manimi taip tikėjo. Kaip vėliau supratau, per didelė atsakomybė buvo ir mano bėda, nes ji peraugo į panišką baimę suklysti, o tai buvo labai sunku. Bijojau klysti kiekviename žingsnyje, o tai mane labai stabdė kūrybiškai.
Prieš antruosius „Visos jos tokios“ spektaklius buvau tikriausiai svarbiausiuose savo gyvenime kursuose pas režisierių Peter Konvichny (vokiečių režisierius, kurio operų interpretacijos išsiskiria šiuolaikiniam dramos teatrui artimais sprendimais ir sudėtingomis vaidybos užduotimis solistams – aut. past.). Aš žinojau, kur važiuoju, turėjau būti tam pasiruošusi. Skridau ir sau sakiau: ten turiu daryti bet ką, kas man bus užduota, eiti va bank, perlipti save, nesvarbu, kas bebūtų. Tai buvo nuostabus laikas ir mes labai puikiai sutarėme, dirbome viršvalandžius. Atradau žmogų, kuriuo visiškai pasitikiu, kuris tiki manimi, mano energija ir buvo pasiruošęs dirbti be galo daug tam, kad padėtų man eiti tolyn, o aš buvau pasirengusi padaryti bet ką, jog tai iš tiesų įvyktų. Tos savaitės krusuose iš tiesų leido man perlipti savo didžiulę baimę klysti, aš galėjau pradėti žengti už savo baimių.
Taigi, per antruosius spektaklius lipant į sceną viskas buvo kitaip. Aš tiesiog buvau Despina. Jei pirmąjį kartą aš labai stengiausi save tapatinti su personažu, į jį įsigyventi, – tuomet aš tiesiog juo tapau. Atrodo, kad Despiną tiesiog apsivilkau kartu su suknele. Tai buvo visiškai naujas jausmas, Despina atsikratė Viktorijos asmeninių jaudulių. Tai tikrai yra kažkas, kas ateina tik su patirtimi, tik su laiku ir jaučiu, jog po truputį tai ateina ir pas mane.
Kas tavyje pasikeitė per šiuos metus, nuo pirmųjų premjerų?
Per šiuos metus aš savęs ieškojau kaip atlikėjos, ieškojau to, kas man patinka, tinka, kas mane stabdo ir kaip tai turėčiau ištaisyti. Dar kartą įsitikinau, jog vaidyba operoje man yra labai svarbi ir, galbūt būsiu nepopuliarui, bet scenoje paaukočiau balsą dėl vaidybos. Žinoma, nuolatinis siekis yra išlaikyti abiejų balansą, tai yra žymiai paveikiau nei ateiti ir tiesiog sudainuoti ariją. Dabar atradau savo liniją, siekį, ties kuriuo turiu dirbti, siekti būtent man, kaip solistei, reikalingo pasiruošimo ir balanso operos scenoje: to vaidybos ir dainavimo santykio.
Ar spektaklyje „Visos jos tokios“ yra išlikę scenų, kurios tau keltų išskirtinį jaudulį?
Oi, žinoma! Visos, kuriose pasirodau su padėklu! (juokiasi) Tai tikrai sudėtinga, – aviu batelius beprotiškai aukštais kulnais, turiu be perstojo bėgioti ir dar nešti didžiausią padėklą su stikliniais buteliais ir taurėmis! Kai tik užlipu į sceną iš karto pradedu jaudintis, kad tik nieko nesudaužyčiau... Prieš tokias scenas iš tikrųjų „apšilinėju“, – su padėklu bėgioju užkulisiuose, kur mane su šypsena visuomet stebi choras (juokiasi).
Šio pastatymo metu tau scenoje teko bendradarbiauti su talentingiausiais solistais, kuri pažintis įsiminė labiausiai?
Visą laiką svajojau dainuoti vienoje scenoje su Edgaru Montvidu. Aš juo taip žaviuosi... Mane iš tiesų beprotiškai žavi jo atkaklumas, kuriuo jis viską pasiekė. Manau, jog jis, be abejonės yra profesionaliausias leituvių tenoras. Tiek laiko svajojau atsidurti su juo vienoje scenoje, o kai taip atsitiko, net nespėjau susigautyti ir tik viskam pasibaigus supratau: eina sau!
O pačia ryškiausia ir daugiausiai davusia pažintimi įvardinčiau susitikimą su Kostu Smoriginu. Labai džiaugiuosi artimiau su juo susipažinusi. Jis buvo tas žmogus, kuris visuomet mane palaikė ir palaiko, tiki mano talentu. Su juo galiu susitikti ir repeticijoje ir po jos, bendrauti, jis su manimi dalinasi savo profesine patirtimi, pasakoja, kokia buvo jo karjeros pradžia, – tiesiog dalinasi, o tai man yra labai daug. Jis iš tiesų yra mano brangus draugas ir autoritetas. Aš visiškai pasitikiu jo nuomone.
Kas kitokio bus šiuose tavo pasirodymuose?
Aišku, subrendau... Žinai, aš visada skaitau kitų žmonių interviu ir vis galvoju: kokius šabloniškus posakius jie vartoja! O dabar pati nerandu geresnių... Subrendau, įgavau tiek profesinės, tiek gyvenimiškos patirties. Kita vertus – Despina – daugiausiai kartų mano atlikta rolė, todėl jaučiuosi labiau užtikrinta. Dabar jau žinau, jog tai yra kažkas, su kuo aš esu visiškai gabi susidoroti. Su kiekvienu kartu atsiranda vis kitoks požiūris, daugiau užtikrintumo ir naujų užduočių pačam sau. Aišku, ir vaidmuo vis keičiasi, ypatingai jei scenoje tenka dirbti su naujais žmonėmis!
Ir apskritai, man labai patinka dirbti operoje, teatre. Šiemet teko dalyvauti daugelyje koncertų, įgavau skirtingų patirčių, bet supratau, kad mano vieta yra teatre. Dekoracijos, istorija... Aš noriu tame dalyvauti, man tai labai patinka. Atradau save, ir, tikriausiai, savo kelią bei ką jame dabar turiu veikti...
O dainuoti su orkestru yra absoliuti dovana! Kiekviena orkestrinė repeticija man yra didžiausia šventė, kuriai aš daug ruošiuosi ir ja mėgaujuosi. Dainuodama su orkestru jaučiuosi lyg ant bangų, – taip gera! Kaip esu sakiusi ir anksčiau: jei tik turėčiau galimybę, jei kas nors mane išlaikytų, galėčiau tik dainuoti – nemokamai, nes tai, – didžiausias mano gyvenimo malonumas.
Kaip publikai papasakotum apie spektaklį „Visos jos tokios“?
Visų pirma akcentuočiau tai, kas čia patinka man – komiškumą. Iš pirmo žvilgsnio šis kūrinys atrodo, kaip tikriausia muilo opera su daug veiksmo, pasikeitimų, komedijos elementų, bet iš tiesų, juk gyvenime į viską verta pažvelgti su šypsena! Žinoma, atsitinka daug blogų dalykų, bet tai – smulkmenos. Svarbiausia visuomet pažvelgti iš šono ir matyti visumą (panašiai, kaip daro Despina), iš tokios perspektyvos daugelis problemų atrodo mažytės ir nereikšmingos. Tarkime, jei kalbėsime konkrečiai apie „Visos jos tokios“, čia pagrindinis klausimas yra, ar nori būti kartu su žmogumi, ar ne? Jei žinai atsakymą (koks jis bebūtų), galima aiškintis toliau, – tuomet gyvenime viskas pasidaro labai aišku.
