Šėlsmas scenoje per repeticijas nori nenori ištraukia aktorių prisiminimus apie jų vaikystės žaislus. Kokie jie buvo prieš du ar keturis dešimtmečius?
Dainininko Rafailo Karpio dukrelės Rachelė ir Lėja atėjusios į miuziklą greičiausiai pastebės pažįstamą personažą – lėlę vartyklę. Namuose jos turi Cingu Lingu, atkeliavusią iš tėčio vaikystės. „Man buvo gal septyneri, kai mūsų šeimos draugai išvyko iš Lietuvos į Izraelį. Atsisveikindami jie man paliko Cingu Lingu“, – savo vaikystės žaislo istoriją pasakoja dainininkas.
Lėlę vartyklę jis išsaugojo savo dukroms. Kai gimė pirmoji, Rachelė, atsiėmė žaislą iš draugo, kuriam buvo paskolinęs. Iš vaikystės likusi nuostaba ir netikėtumas – niekuomet negalėdavai žinoti, kurioje vietoje išsisupusi lėlė sustos. „Žaislų mes neturėjome labai daug, turėjau tokį pliušinį šunį Bimą. Dažniausiai mes žaisdavome kieme – gaudynes, slėpynes, indėnus, kaubojus“, – vaikystės dienas prisimena Rafailas. miuzikle atliekantis peliuko partiją.
„Senos mašinėlės – Tranto vaidmuo man labai tinka pagal amžių“, – juokiasi aktorius Darius Auželis ir prisimena mėgstamiausią savo vaikystės žaislą – skardinį sunkvežimiuką su atverčiamu kaušu. – Su juo man reikėdavo žūtbūt ką nors vežti. Pasiėmęs šaukštą, iš sienos už lovos, prigrandydavau tinko ir prikraudavau jo į sunkvežimį. Tai buvo mano miltai. Kartą tų miltų ir pats paragavau, pasirodė visai skanūs. Taip tėvai suprato, kad man trūksta kalcio“.
Dar jis turėjo žaislinį kraną. Jo virvutė, ant kurios galo buvo užkabintas kablys, nusileisdavo, galėdavai užkabinti ką panorėjęs. „Visi mūsų žaisliniai automobiliai buvo lengvai išardomi ir lygiai taip pat lengvai surenkami, – pasakoja Darius ir prisimena, kad lėlę vartyklę irgi yra turėjęs. Vieną dieną ji buvo išardyta, o mechanizmas, vertęs ją vartytis, išimtas ir išnagrinėtas.
Kiek liūdnesnių emocijų Dariui kelia per krikštynas gauta lėlė. Susukta į traškantį celofaną, ji buvo pasodinta kambaryje ant spintos. Pažaisti su ja Darius sako galėdavęs tik per savo gimtadienį. „Šviesiaplaukė, didžiulė, užmerkia akis, atmerkia, kai paguldai, verkia, – pasakoja ir šypsosi, kad toji vaikystės lėlė jam labai primena miuziklo heroję – Mėlynakę, kurią spektaklyje vaidins aktorė ir dainininkė Aistė Lasytė.
Aistės Lasytės vaikystės namų kilimas mirgėdavo nuo ryžių ir manų kruopų. „Ryškiausiai prisimenu, kad aš ir brolis žaisdavome su įvairiomis kruopomis, nežinau, kodėl taip būdavo įdomu, bet kilimą jais nuklodavome, o tvarkyti kambarį tekdavo vyriausiai sesei. Siaubas, kokia neteisybė!“ – pasakoja Aistė.
Mergaite Trepse jai niekuomet būti neteko. „Aš mylėjau žaislus“, – sako ir priduria, kad labiausiai ji mėgdavo žaisti su žaisliniais žvėrimis. Skudurinės lėlės jai nepatikdavo, jei jomis žaisdavo, tai būdavo išsipuošusios Barbės.
Tai, kad žaislai ir žaidimai skatina fantaziją, kad su jais kuriami nuotykiai, miuziklo režisierius Andrius Kaniava neabejoja. Iš savo vaikystės jis labiausiai prisimena žaidimus su plastilinu. Minkydamas jį, Andrius kurdavo įdomiausias istorijas.
