Dabar žinoma dainininkė stengiasi nebešvaistyti brangaus laiko tuštiems pokalbiams, į susitikimus nebeina vien todėl, kad nemandagu atsisakyti. Uždegti žvakelę ne tik ant giminaičio, draugo, bet ir ant menkai pažįstamo žmogaus kapo Veronikai Povilionienei – įprastas dalykas. Garsios liaudies dainų atlikėjos nebaugina nei ypatinga ramybė, nei tyla... O visai čia pat tvyrantis laikinumo jausmas nebekelia liūdesio. Ir ne tik todėl, kad, Anapilin iškeliavus daugybei artimųjų, Veronika Povilionienė prisijaukino mirtį. Jau daugybę metų ji gyvena netoli dviejų objektų – kalėjimo ir kapinių.
„Juokiuosi, kad turėsiu vietą, nes šalia manęs yra kalėjimas ir Rasų kapinės... Jei nepasodys, tai paguldys“, – tarmiškai LNK laidai „Neišgalvoti gyvenimai“ rėžė moteris.
Aiškumas, koks trapus ir nenuspėjamas yra gyvenimas, Veroniką Pavilionienę aplankė prieš ketverius metus. Tuomet, Anapilin išlydėjusi ne vieną draugą, ji pati susigrūmė su piktybine liga. Tačiau vėžys, kaip dainininkė įsitikino, ne pats baisiausias likimo siųstas išbandymas. Iki šiol tik artimiausi Veronikos Pavilionienės žmonės žinojo apie dar rimtesnes jos sveikatos problemas.
„Uždarė mane į reanimaciją. Pabudau po penkiasdešimt dviejų parų. Paskui išvežė į Druskininkus. Gydytojai tvirtino, kad man labai gerai pasibaigė, nes vėžys dar nebuvo didelis”, – skaudžiais prisiminimais dalinsis Veronika Povilionienė.
Neišgalvotas Veronikos Povilionienės gyvenimas – antradienį 20.30 val. per LNK.