– Monika, visai neseniai pristatei savo naują albumą „Virš vandens“, surengei koncertus. Šias atostogas tikrai galima pavadinti užtarnautomis. Ar ilgai jas planavai?
– Tikrai ne (šypsosi). Aš kaip tik galvojau, kad niekur nevažiuosiu, nebent metų gale. Bet pastebėjau, kad turiu šiek tiek laisvo laiko, neturiu jokių koncertų, renginių ir planų. Todėl nusprendėme su draugais pakeliauti. Kreipėmės į Makalių, o jis mums suplanavo 6 dienų kelionę.
– Daug žmonių šiomis dienomis neįsivaizduoja savo gyvenimo be kelionių. Ar tave būtų galima pavadinti „kelionių maniake“?
– Norėčiau taip save pavadinti, bet kol kas tikrai pamačiau per mažai pasaulio, per retai kur nors išvykstu. Bet tikrai tokia būsiu! O ir širdimi jaučiu, kad esu. Labai tikiuosi ir ateityje turėti galimybių, kad galėčiau save vadinti tikra „kelionių pamišėle“. Man jos – viena didžiausių gyvenimo vertybių. Dabar planuose yra kelionė į Ispaniją, prie jūros. Norėčiau atostogų laisvumo – pavažinėti su mašina, kiekvieną dieną nakvojant vis skirtingose vietose.
– Šį kartą nusprendei aplankyti Egiptą. Papasakok, kodėl pasirinkai būtent šią kelionės kryptį?
– Na, kaip ir minėjau, tai nebuvo labai planuota kelionė. Žinojau, kad Egiptas yra viena populiariausių krypčių, kurią žmonės renkasi tikėdamiesi pailsėti. Aš tikrai labai norėjau poilsio – pagulėti, pavalgyti ir pamiegoti, nes niekada nesu turėjusi tokių atostogų. Labai norėjau jas išbandyti. Bet man ne visai pavyko, išgulėjau vos vieną dieną (juokiasi). Likusias dienas su draugais sugalvojome daug smagių pramogų.
– Ką pamatei kelionės metu? Aplankei kokius nors lankytinus objektus?
– Pirmą dieną buvome safaryje, kelionės metu aplankėme Egipto miestą Luksorą, taip pat nardėme Raudonojoje jūroje. Ši pramoga man ir paliko didžiausią įspūdį! Tai buvo vienas įspūdingiausių vaizdų, kuriuos esu mačiusi savo gyvenime. Aš nardžiau pirmą kartą, o jūros pasaulis, kurį pamačiau per savo vaikišką akvalangą mane labai nustebino. Žinoma, koralai nebeatrodo taip, kaip anksčiau – jie nukentėję nuo taršos, tačiau vaizdas vis tiek buvo tikrai labai įspūdingas.
– Savo instagramo paskyroje rašei, kad teko pamatyti ir sunkią vietinių gyventojų kasdienybę. Kas labiausiai tave nustebino?
– Aplankėme Egipto miestą Luksurą. Grįžau, švelniai tariant, be amo. Pamačiau tikrąjį pasaulį. Tikrąjį jų gyvenimą ten. Žinoma, man nebuvo naujiena, kad tokie dalykai vyksta pasaulyje. Tik kai tu matai tokį sunkų žmonių gyvenimą filmuose, jis labai skiriasi nuo realaus.
Gidas mums pasakojo, kad šeimą Egipte išlaikyti yra labai, labai sunku. Todėl maži vaikai išeina iš mokyklos, kad galėtų uždirbti pinigų ir padėti namiškiams. Man tai pasirodė labai nesąžininga. Didžioji dauguma gyventojų gyvena skurde, dažniausiai be jokio turimo turto, darbo toli gražu nėra kas dieną, todėl vidutinė alga per mėnesį apie 100 eurų, o darbo valandos nuo aušros iki sutemos, šeimoje dažnai būna 8-12 narių, visus juos išlaiko vyrai.
Įprasta, kad 11 metų berniukai šeimoje „baigia“ mokyklą ir eina dirbti, kažko pardavinėti, padėti ūkyje. Kaip ir šie berniukai, kuriuos pamačiau pardavinėjančius papiruso gabalėlius. Nusipirkusi vieną gabalėlį paklausiau ar jie norėtų nusifotografuoti su manimi? Jie sutiko, daug šypsojosi, pozavo ir po to vėl mums bandė parduoti papiruso gabalėlių.
Tai privertė susimąstyti ir vertinti tai, ką mes turime. Atrodo, galime skųstis savo gyvenimu, kurį turėjome, kai lankėme mokyklą, tačiau mūsų niekas nevertė iš jos išeiti ir dirbti gatvėje. Manau, kad ir Egipte vaikai nėra verčiami, jie patys nori dirbti, nes ne visada yra ką valgyti. O žmogus juk yra tokia būtybė, kuri siekia išgyventi. Tuo metu jiems nekyla minčių nei apie mokslus, nei apie karjeros galimybes. Jiems svarbiausia gauti maisto.
Mane taip pat labai nustebino pasakojimas apie žmonių saugumą. Šiuo metu Egipte bendruomenes saugo vietinė policija, tačiau žmonės vis tiek turi savo sargus, kurie stovi su ginklais, juos saugodami. Gyventojai nesikreipia į policiją, kai tarp jų įvyksta ginčas, pasikviečia tris seniausius savo kaimo žmones. Jie sprendžia iškilusią problemą. Kad ir ką šie senoliai pasakytų, tai tampa neginčijamu sprendimu. Mums, lietuviams, atrodytų nesuvokiama, juk turime įstatymus, morales normas, kurių laikomės. O vietas, kuriose teko apsilankyti, atrodo buvau atsidūrusi visiškai kitame pasaulyje.
Ši patirtis privertė susimąstyti ir apie tokį pasaulį, kuris primena instagramą. Kur viskas yra tobula, gražu, bet išties realybėje gausu ašarų, skausmo ir nevilties. Pagalvoju apie sunkų žmonių gyvenimą ten, ir kaip pradėti nuo savęs ir keisti tai, ką turim čia, panosėje.
– Sakoma, kad egiptiečių kultūra ir papročiai labai stipriai skiriasi nuo mūsų – lietuviškųjų. Kokie kultūriniai skirtumai tave labiausiai nustebino?
– Labiausiai įsiminė požiūris į moters kūną. Kad ir kaip egiptiečiai bando paneigti, kad toks požiūris į moterį atsirado ne iš religinės pusės, vis tiek šaknys juk kyla iš religijos. Man buvo keista vaikščioti apsirengus taip, kaip esu įpratusi Lietuvoje – su vasarine suknele. Būdavo juokinga stebėti jų reakcijas. Vieni egiptiečiai negalėdavo atitraukti akių, kiti pažvelgdavo žvilgsniu, lyg teisdami.
– Egiptiečiai garsėja kaip labai dėmesingi vyrai. Ar pati sulaukei jų dėmesio?
– Žinoma! Vaikščiodama turguje, kuriame pardavinėjamos skarelės, papirusas yra viena, kai tau vietiniai gyventojai sako: „Oi kokia tu graži, koks aš būčiau laimingas, jei tave turėčiau“. Tada supranti – taip norima suvilioti, pritraukti į savo parduotuvę.
Tačiau, kai plaukėme laivu, egiptiečiams nebuvo jokio tikslo meilikauti. Visa įgula susibendravo ir vyrai man pasirodė visai kitokie nei mačiau viešbučiuose ar gatvėje. Visgi jie taip pat mėgo flirtuoti, juokais klausdavo ar galėčiau būti jų mergina. Negaliu pasakyti, kad jiems pavyko mane suvilioti, tačiau jaučiau tikrai didelį dėmesį (juokiasi). Kartais toks perdėtas meilikavimas pradėdavo ir erzinti, norėdavosi tiesiog nusipirkti savo kavą ir bėgti ant denio, stebėti, kaip nardo profesionalai.
Monique atostogų akimirkos – galerijoje:
– Ar kelionės metu teko paragauti egiptiečių patiekalų?
– Viešbutyje, kuriame gyvenome, maistas fantastiškas. Visgi jame buvo ir šefų, kurie paruošdavo labai skanių itališkų, ir kinų patiekalų bei gardumynų. Tačiau vietinių gyventojų maistas manęs tikrai nesužavėjo. Jis labai neskanus (juokiasi). Kai buvome išvykę į safarį, aplankėme vietinę kavinę, kurioje maistas tikrai buvo neskanus.
Kai paragavau vietinių gyventojų ruošiamą mėsą, galvojau: „Ar tik aš nesuvalgiau šuns“. Žinoma, tai nebuvo šuo, tačiau tokio patiekalo niekada nebuvau ragavusi ir jis man tikrai nepaliko didelio įspūdžio. Kalbant apie jų pagamintus makaronus – skonis tarsi popieriaus. Galbūt aš esu labai išranki, nes mano draugai visada juokaudami sako: „Jau jai tai niekas netinka“ (juokiasi).
– Galbūt teko apsilankyti ir kokiose nors egiptiečių vakarėliuose?
– Teko lankytis viešbučio vakarėlyje, kurio vakarėliu nepavadinčiau (juokiasi). Jame buvo vietiniai muzikantai, jie atliko latino dainas, žmonės šoko. Į klubą išeiti nepavyko, nes gyvenome Hurgados miesto Sal Hašišo pakrantėje. Joje įsikūrę vien viešbučiai, o į centrą nuvykti nepavyko. Tačiau patį linksmiausią vakarėlį pasidarėme su draugais viešbutyje. Man labai smagu, kai groja pakankamai tyli muzika, kad galėtume pasišnekėti, bet kartu ir pašokti (šypsosi).
– Sako, kad Egipte nėra labai brangu, turbūt neteko išlaidauti?
– Kainos Egipte yra tikrai labai mažos, mums buvo sunku patikėti, kiek nedaug jie uždirba. Tiesa, į kelionę investavau nemažai – norėjau ir geresnio viešbučio, baseino. Manau, kad jei išvyksti atostogauti, tai geriau rečiau, nei blogiau (šypsosi).
– Kelionės metu įsigijai kokių nors ypatingų suvenyrų?
– Nusipirkau vieną skarelę, o mamai lauktuvių – skarabėjų. Tai tarsi mūsų prisiminimas iš mano vaikystės. Kartu su ja žiūrėdavom filmą „Mumija“. Jo veiksmas vyko Egipte ir vis rodydavo skarabėjus – Egipto vabzdžius. Kai vykau į šią šalį, mama paprašė parvežti būtent tokį suvenyrą. Žinoma, ką gaus lauktuvių, ji dar nežino (šypsosi).
– Iš kelionių žmonės dažnai parsiveža daug įspūdžių ir idėjų. Turbūt ir tu grįžai su naujomis dainomis ar dainų klipais?
– Šį kartą mano kelionė buvo poilsinė, todėl dainų vaizdo klipų nefilmavau. Tačiau labai greitai klausytojai sulauks muzikinio vaizdo klipo. Visgi į Egiptą buvau pasiėmusi savo draugės dovanotą mažą gitarėlę ir kūriau dainas! Kai grįžau iš kelionės, pristačiau jas studijoje, todėl ateityje tikiuosi, kad pavyks jas atlikti ir klausytojams. Nors egiptiečių muzika man nepaliko didelio įspūdžio, egzotikos mano būsimose dainose tikrai bus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Popscenos princesė Monique Vilniuje pristatė po ilgų kūrybinių išgyvenimų gimusį albumą
