Sveika, Danute. Turbūt jūs sutiksite su manimi, kad mūsų vaikai mums nepriklauso, jie tik ateina per mus, bet ne iš mūsų, taigi geriau nesiimti tvarkyti jų gyvenimo. Jūs galite atiduoti dukroms savo meilę, bet ne požiūrius, mintis, nes jos turi savuosius. Leiskite dukrai gyventi taip, kaip ji nori, nesistenkite pakeisti jos jausmų vyro atžvilgiu ir nebandykit jos įtikinėt keistis. Pabandykit priimt jos tokį gyvenimą, nors ir koks jis jums atrodo absurdiškas, jis yra jos gyvenimas. Dukra pati turi nueiti savo kelią, atrasti, išgyventi, įgyt išminties.
Jūs labai teisingai numatote, kad dukros „atvertimas“ į realybę gali baigtis pykčiais ir konfliktais ir tik pakenktų jūsų tarpusavio ryšiui. Tegu tas, kas pasakys apie melą, būsite ne jūs. O gal dukra ir pati seniai viską žino, tik bando apsimesti, kad viskas yra gerai, gal net nori nematyti, nes tai šiuo metu jai būtų per daug sunku ir skaudu, ji nėra pasiruošusi ryšio su vyru suirimui. Negriaukite jos gynybų, žmogui reikia pačiam viską pamatyt ir atrasti. Beje, kartais įtikinėjimai suveikia atvirkščiai, pavyzdžiui, dukra gali tik dar daugiau įsitverti nieko nematymo pozicijos ir idealizuoti savo vyrą.
Žinoma, jums, kaip mylinčiai mamai, labai skauda širdį ir norisi apsaugoti savo vaiką nuo skausmo, apgaulės ir melo. Tik štai ko iš tiesų reikia pačiai dukrai? Manau, kad labiausiai dabar jai padėtumėte nesikišdama, juk jei norės, dukra pati paprašys jūsų pagalbos ar patarimo. Gyvenkite savo gyvenimą ir nepamirškite, kad dukra jau suaugo ir susitvarkys pati. Geros kloties!
