– Vaikams, kurie kiekvieną rytą susirenka į jūsų mokyklos parengiamąją klasę, dar septynerių nėra. Kalbate jiems apie Lietuvos kunigaikščius, prašote ir jų parengti pasakojimus apie mūsų šaliai svarbias istorines asmenybes. Ar tikrai manote, kad vaikai supranta, ką kalbate? Ar sudėtingos šalies istorijos peripetijos jiems – ne per anksti?
– Atspaudėme vaikams kunigaikščių portretus, pasiūlėme kiekvienam išsirinkti po vieną. Niekas nesiginčijo, o tėvai su didžiausiu entuziazmu priėmė mūsų pasiūlymą. Tėvų vaidmuo projekte – ypatingas. Juk tai jie savo vaikams pirmiausia papasakojo istoriją, paaiškino, o tik paskui padėjo parengti pristatymą. Tai darbas – visai šeimai, o tokie darbai, neabejoju, ne tik suartina, bet ir priverčia pasidomėti savo šalimi.
Reikėjo matyti, koks mūsų mokykloje buvo kilęs ginčas, kai vaikai išgirdo, kad Vilnius priklauso Dzūkijos regionui. Teko tėvams išsamiai paaiškinti, kad ne Aukštaitijoje gyvename.
Mokome vaikus didžiuotis savo šalimi. Mokytojas tam ir reikalingas, kad pateiktų įdomios medžiagos ir atsakytų į vaikų klausimus. Sakome savo vaikams: jūs ne klausykite, o klauskite. Užduoti klausimus yra nepaprastai svarbu.
– Rodos, daugelyje šeimų savo vaikus mokome – reikia mylėti Tėvynę. Kaip padaryti, kad šie žodžiai neliktų vien žodžiais?
– Lozungai neveikia. Veikia pavyzdys. Patys turime gyventi taip, kad vaikams būtų aiškios mūsų vertybės. Ar šiandien degsime žvakutę ant savanorių kapų? Ar degdamas ją tėtis pasakos istoriją apie tai, kas jie buvo? Ar kelsime prie savo namų Lietuvos trispalvę ir kaip ją kelsime – pagarbiai, ar žiovaudami, nes kaimynas jau išsikėlė? Ar būsime visi kartu per svarbiausias Lietuvai dienas?
To niekuomet nedarėme? Tada gal verta pradėti nuo šiandien? Nes turėdami vaikų, esame atsakingi, kokius piliečius išauginsime savo šaliai. Mokykloje su vaikais nusprendėme patys pasigaminti savo vėliavas. Tėvai irgi prisidėjo. Iškėlėme jas ant lėlių namelio – kiekvieno vis kitokią, didesnę, mažesnę, bet pačią svarbiausią.
Savo mokinių tėvams sakome: jūs vaikus ne atiduodate mokyklai, o drauge su jais į „Upę“ ateinate. Ir mokytojų, ir tėvų buvimas kartu, neabejoju, prisideda prie vaikų sąmoningumo. Ir tuomet, kai kartu kuriame vėliavą, ir kai Kalėdų šventei drauge statome prakartėlę ir rengiame vaidinimą, kuriame su vaikais lygiomis teisėmis dalyvauja tėvai.
Žinau, kad vieno mūsų berniuko tėtis kartą per mėnesį pasiima laisvą dieną, sėda su sūnumi į traukinį ir keliauja po Lietuvą. Tai ir yra geriausias pavyzdys, kaip jam parodyti Tėvynę.
– Tačiau šiais laikais tėvai ypatingai užimti, kartais skaičiuojantys sekundes. Kaip rasti laiko?
– O man atrodo, kad šių dienų tėvai yra labai sąmoningi. Bent jau mūsų mokykloje besimokančių vaikų. Jie visi dirba – ir tėčiai, ir mamos, tačiau vaiko laikas yra šventas. Ir tai, ką jie nuveikia su savo vaikais, yra geriausias to įrodymas.
Niekuomet nereikia manyti, kad vaikai yra maži ir patriotizmas jiems nerūpi. Dar ir kaip rūpi! Ar žinote, kuo užaugę nori būti mūsų berniukai? Kareiviais ir karžygiais. „O ką kareiviai ir karžygiai daro?“ – jų klausiu. „Gina Tėvynę“, – net nedvejodami atsako. Jų formuluotės labai aiškios: ginti Tėvynę yra visai ne tas pats, kas ją pulti. Pulti nereikia, tačiau saugoti savo šalį nuo priešų – būtina. Ir kas tas priešas – tuomet kalbamės. Gal jis mūsų pačių viduje pirmiausia?
– Lietuvybės idėja – juk ne tik Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Nuo kada vaikams jau galima kalbėti apie patriotizmą?
– Nuo tada, kai jie pradeda klausyti pasakų. Daug kas sako, kad lietuvių pasakos yra siaubingos, tačiau argi nėra siaubingos graikų mitologijos legendos? Mūsų protėviai nevyniojo į vatą, jie aiškiai išskirdavo svarbiausias vertybes ir pavojus. Be jokių uždangstymų ir užuolankų. Taip, kad vaikai suprastų, ką jiems kalba seneliai ir močiutės.
Kalbėti niekuomet ne per anksti, svarbu tinkamai savo kalbas vaikams pateikti. Papasakosiu vieną istoriją. Lietuvos himną mes su vaikais išmokstame dar darželyje. Kartą vaikai kieme, ant žolės, rado pelę. Atbėgę pas mokytoją papasakojo apie radinį ir visi kartu nusprendė, kad pelę reikia palaidoti prie mokyklos tvoros, po medžiu.
Vyksta ceremonija, būrelis stovi aplinkui. Mokytoja sako: „Vaikai, o gal kokią dainą apie pelę?“ Tyla. Tada vienas berniukas lėtai ištaria: „O gal... Lietuvos himną?“ Ir ką jūs manote? Visas būrelis, prisideda rankas prie krūtinės ir gieda. Aš irgi taip norėčiau būti palaidota, kaip ta pelė, galvoju. Lietuva yra mažuose vaikuose, tai savastis, kurią turime auginti ir puoselėti.
– Neringa, esi pasakojusi apie tylos valandas mokykloje. Apie tai, kokia yra svarbi dienos pradžia. Ar šiuo metu per pasisveikinimą daugiau dėmesio skiriate tautiškumui ir Lietuvos laisvės idėjoms?
– Mūsų vaikai sako, kad pasisveikinimas mokykloje yra toks svarbus, kad jo negalima sakyti sėdint suole. Niekuomet nesu apie tai garsiai kalbėjusi, tačiau nuo pat pradžių tariame jį stovėdami.
Maži ritualai stiprina kasdienybės stebuklą. Esu visiškai tikra: turime išmokti būti čia ir dabar, išmokyti vaikus pajausti savo šalį, kad vėliau nereikėtų ieškoti savęs Balyje. Turime galybę išmintingų žmonių Lietuvoje, iš savo gamtos galime semtis energijos, ramybės ir tvirtybės.
Nuo pirmųjų mokyklos dienų praėjo vos penki mėnesiai, tačiau pastebėjau, kaip vaikai emociškai subrendo. Ir pykčio likę gerokai mažiau. Mokomės įvardinti, pastebėti ir išveikti savo negatyvias emocijas – eik, pažiūrėk pro langą į upę, bėk į kiemą, apsikabink medį.
Gamta yra svarbus motyvas, kai kalbame apie ateities žmogų. Taip pat kaip ir dar keletas taisyklių mūsų mokykloje, kuriomis kasdien vadovaujamės – sutarti su savimi ir kitais, gerbti mokytoją, pažinti Lietuvą, suprasti, kas tai yra Tėvynė, padėti prašančiam, padėkoti už pagalbą ir išgirsti, ką kalba širdis. „Klausyk savo širdies“, – sakau vaikams. „O kaip ji kalba – garsiai ar tyliai?“ – klausia jie manęs. „Tikriausiai tyliai, pamėgink vakare išgirsti“, – patariu ir neabejoju, kad jie mėgina tai daryti. Ir kas žino, gal po keleto metų galėsime kalbėti apie meditacijas ir sugebėjimą suvokti, kas iš tiesų vyksta vaiko viduje?
