Visuose darbuose ištikimiausi jos pagalbininkai – vyras „eksmetalistas“ gitaristas ir kompozitorius Alfredas Čereškevičius (44), jųdviejų vaikai Kotryna (17), Justas (15) ir jaunėlis Rapolas (7). Po Lietuvos televizijos „Panoramos“, „Tele bim-bam“ – lietuviškų televizijų eteryje seniausiai besisukanti laida. „...kad ir kaip gerai atrodytume! – užsikvatoja Neringa. – Kai suskaičiuoji metus – kažkas baisaus, bet taip yra!“
Prie pokalbio kavinėje prisideda ir Alfredas. Lenkdami pirštus, skaičiuojame Neringos užsiėmimus: laidos siela, estetinio lavinimo mokyklėlės „Tele bim–bam“ direktorė ir mokytoja, to paties pavadinimo vaikų grupės vadovė, vasaros vaikų stovyklos vadovė, dainininkė, o dabar prisidėjo ir dar vienas – dėstytojos („Dėstytojos asistentės“, – patikslina Neringa) vaidmuo – Muzikos ir teatro akademijoje režisieriaus Jono Vaitkaus aktorių kursui pusę metų skaito mikrofoninio dainavimo paskaitas. „Nauja disciplina, – užsidegusi pasakoja. – Jaunuosius aktorius mokau nebijoti mikrofono ir kaip su juo elgtis. Labai smagiai dirbame. Ir kitas kursas pasiprašė. Štai tokių dalykų atsirado sustojus laidai.“ (Po vasaros atostogų „Tele bim-bam“ keturiems mėnesiams buvo dingusi iš eterio, – red. past.)
Neringa, tie dvidešimt metų – viens ir prabėgo?
Negaliu sakyti, kad „viens“. Juk tai – pusė mano amžiaus. Jei reikėtų susumuoti rezultatus, negalėčiau. Vedami vienos idėjos dirbom kaip bitės diena iš dienos. Tai išties sunkus, alinantis, nervus tampantis, šeimą dirginantis, džiaugsmą teikiantis, populiarumą nešantis, „nuslėgusio“ populiarumo mintis keliantis kūrybinis darbas. Labai daug savęs į visą veiklą sudėta. Dabar gyvename, kaip juokiuosi, pagal „Nuvarytus arklius nušauna“: smarkiai dirbame, idėjas sukame į priekį. Kilo klausimas: paminėti ar ne laidos dvidešimtmetį? Visgi reikia. Reikia padėti tašką. Nes „Tele bim–bam“ yra kelias, prekės ženklas. Mes nežinome, kas bus paskui. Nuoširdžiai, neblefuoju.
Žvaigždės skundžiasi, kad prasidėjus krizei mažiau kviečia koncertuoti, o kaip „Tele bim–bam“ kompanijai ji atsiliepė?
Kalėdinis periodas, kai dainininkams šienapjūtė, koncertų skaičiumi nebuvo blogesnis nei užpernai. Mums gripas, ne sunkmetis koją pakišo! Aišku, kainas teko pasiderinti, bet dėl to neverkiu. Gal taip ne žvaigždės kalba, gal tie, kurie nori būti žvaigždėmis, ar tie, kurie įsivaizduoja jomis esą? Sunkmetis viską labai išgrynina. Manau, tai, kas buvo tikra, ir krizės akivaizdoje išliko tikra. Atsisijoja visa, kas buvo siaubingai pakeltomis kainomis – atlikėjai, žiopčiojantys pagal fonogramą.
Kai laida buvo nerengiama, mokyklėlė veikė?
„Tele bim–bam“ laida – tai tik vėliava. Visa veikla, kuri vyksta po ja, tęsiasi, tik susiaurėjusi. Išskyrus stovyklą: ten, ohoho, jau dabar beveik visos vietos užimtos! Ką tik gavau SMS, kad vienai dalyvei gimė sesutė, jų mama rašo: „Turime naują stovyklautoją!“ Per krizę apsisukimai mažesni. Šeimoje labai susitelkėme, „susimažinome“. Bet tai tikriausiai padarė kiekviena šeima. Sunkmetis mus dar labiau suartino, dar labiau atvėrė mūsų santykius su vaikais, daugiau laiko su jais praleidžiame, sprendžiame paaugliškas problemas. Džiaugiamės, kad labai gerai su atžalomis sutariame. Nekalbu apie mažiuką, kuris prie mano sijono dar prisikabinęs.
Dabar labai labai rimtas klausimas: kaip dar krizė paveikė jūsų šeimą?
Alfredas: Neringa pradėjo gaminti namuose. Labai skaniai.
Neringa: Triskart per dieną. Barščiukus „atkaliau“, netgi be mėsos įmanomi baisiai skanūs – labai kriziniai!
O anksčiau buvote „gamintojai“?
Neringa: Ne.
Alfredas: Buvau „vedžiotojas“ – vesdavausi į kavines. Gyvenome kavinėse.
Neringa: Nebuvo laiko užsiimti maistais. O jei atsirasdavo, jėgų nelikdavo. Per tuos sunkmečius, po „Voro vestuvių“, neturėjome atostogų. Man atostogos – vietos pakeitimas. Nebūtinai tai turi būti Maljorka. Tiesiog visiems kartu – šmaukšt. Bet tas laikas ateis, tiesa? Nors „bevelyčiau“ tik su Fredu – seniai keliavom dviese. Tačiau mūsų vaikai tokie „prilipukai“, visur nori kartu. Dar ir šįkart Naujuosius šventėme drauge – pasitikome atskirai, o paskui su Alfredu ir mažiuku grįžome namo, kur laukė Justas ir Kotryna. Ramiai, prie židinio, prie labai gražios kalėdinės eglės, kuriai žaisliukus iš vilnos nuvėlė mano mama, IŠSIJUNGĘ televizorių palydėjome blogus metus.
Vyresniesiems liga, vardu „paauglystė“, neprasidėjo?
Neringa: Pasitaiko paprieštaravimų, bet tikrai nėra neigimo. Fredis su Justu daug bendrauja, vyriškai vis dažniau susėda pasišnekėti. O tas auga išties ne dienomis, bet valandomis – tuoj šešiolika, ūgis – metras devyniasdešimt trys, koja – keturiasdešimt šešto numerio, nori būti panašus į tėtį – daug sportuoja, lanko akademinį irklavimą. Ačiū Dievui, muzikos mokyklas dičkiai jau pabaigė ir netgi „didysis smuiko virtuozas“ Justas baigė „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą! Kai po egzamino smuikelį padėjo, tai, dedu ranką ant širdies, daugiau ir nebepaims...
Alfredas: ...bet paėmė panašų instrumentą – mano gitarą.
Dabar turite nuosavą namą, į kurį, sakote, šiukštu žurnalistų neįsileisite. Kaip pasikeitė gyvenimas?
Alfredas: Persikėlėme į vieno kambario namą...
Neringa: ...nes pirmame aukšte yra bendra erdvė. Didžiausias pasikeitimas – privatumas. Nuostabu šeimai turėti namą, man, pasirodo, smagu pasikapstyti su gėlytėmis – tai buvo didelis atradimas. Alfredui smagu paleisti du savo išprotėjusius vilkšunius palakstyti po mano gėlytes. Būtinai tai parašykite (užsikvatoja)! Ir dar, pasirodo, mums malonu auginti katiną – niekada nemaniau, kad turėsiu tokį augintinį. Bet Fredis parnešė katiniuką ir priglaudėme tą mažą pusiau gyvą blusuotą padarėlį, kurį teko gaivinti. Dabar kasdien gydom jam žaizdas – kovotojas...
Tame vieno kambario name įsirengėte garso įrašų studiją?
Alfredas: Jei yra galimybė to nedaryti, geriau ir nedaryti. Negerai namuose dirbti užsidarius nuo šeimos: „Netrukdykite man.“ Tai griauna namų aurą. Mes vis tiek visi į vieną erdvę sueiname...
Neringa: ...kol kas esame kamuoliukas, besisukantis tarp gitarų ir puodų!
