Sprendimas po ketverių metų palikti grupę „Naujos pupytės“ netikėtas buvo daugeliui, bet pati vis užsimindavai, kad muzikinės karjeros nori siekti kitaip?
Kuo toliau, tuo labiau toje grupėje jaučiausi lyg ne savo rogėse. Bandžiau parodyti, kad muzikoje, kaip ir kine, egzistuoja personažai ir jeigu tu esi aktorius, vaidinantis žudiką ar prostitutę, visiškai nereiškia, kad toks esi ir realiame gyvenime. Laviravau tarp tikrosios „aš“ ir tų vaidmenų, tačiau kartą turėjau apsispręsti – esu seksuali pupytė ar rimta dainininkė, kurios nebijo pasisamdyti vestuvėms ar verslo renginiams. Esu sulaukusi prašymų per privačius savo solinius koncertus pasipuošti solidžiai, nes užsakovai nebežino, ko iš manęs tikėtis: vieną dieną scenoje dėviu seksualius drabužius, o kitą – elegantiškus.
Mintis išsiskirti su merginomis galvoje sukosi ne pusę metų ir net ne metus.
Mintis išsiskirti su merginomis galvoje sukosi ne pusę metų ir net ne metus, galiausiai grupės lyderei Oksanai Pikul-Jasaitienei pasakiau, kad veiklą kartu noriu nutraukti. Pokalbis buvo ilgas, nelengvas, daug diskutavome. Itin draugiškai neišsiskyrėme, bet aš tam ruošiausi psichologiškai, nes žinojau, kad palikusi grupę jausiu netektį, – ji man buvo priaugusi lyg trečia ranka.
Tačiau aš norėjau daugiau ir kitaip, ir ta mintis man nedavė ramybės. Galiausiai supratusi, kad „pupyčių“ įvaizdis liks toks pat, pagalvojau: „Kodėl aš bandau keisti kitus, jeigu galiu jiems leisti būti tokiems, kokie jie nori būti, ir tiesiog keistis pati?“ Atsisveikinti su grupe subrendau, jaučiu pasitikėjimą savimi, užtenka vidinės stiprybės muzikiniu keliu eiti vienai, o ir padrąsinančių žodžių iš aplinkinių netrūksta: „Viskas bus gerai, Neringa, nebijok, tavęs laukia tokia muzikinė karjera, apie kurią ir svajojai.“
Ir apie kokią gi?
Gal ir sunku bus kai kuriems patikėti, bet esu lyrinių dainų gerbėja. Mane visada įkvėpdavo Mariah Carey, Rūta Ščiogolevaitė, Rosita Čivilytė... Svajojau vieną dieną būti kaip jos: užlipti ant scenos ir publiką pakerėti balsu.
Kaune baigiau muzikos mokyklą, dar vaikystėje apkeliavau ne vieną Lietuvos ir užsienio miestą dalyvaudama įvairiuose konkursuose ir juose man puikiai sekėsi, tobulinau vokalą pas Rositą Čivilytę. Tačiau mano muzikinės karjeros lūžis prasidėjo televizijos projekte „Chorų karai“. Dainavau chore, kuriam vadovavo kompozitorius Raigardas Tautkus, ir mes projektą laimėjome.
Ir iki šiol manau, kad įsitvirtinti pramogų pasaulyje ir įgyti tikrą populiarumą – labai sunku.
Kone kasdien koncertavome, aš toliau lankiau privačias vokalo pamokas, o kai mano mokytoja Rosita prisidėjo prie naujo televizijos projekto „Lietuvos balsas“, pakvietė ir mane – priklausiau Violetos Tarasovienės komandai ir iškritau prieš pat didžiuosius finalus. Nors ir jaučiau, kad projekto nugalėtoja netapsiu, patyriau didžiulę traumą. Ne visi moka pralaimėti (nusišypso).
Labai išgyvenau, kad taip ir pasibaigs mano muzikinis kelias. Ir iki šiol manau, kad įsitvirtinti pramogų pasaulyje ir įgyti tikrą populiarumą – labai sunku. Buvau pasiryžusi viskam: kurti dainas, toliau mokytis, lankiau aktorinio meno pamokas.
Praėjus savaitei po to, kai iškritau iš „Lietuvos balso“, ašarodama daviau interviu vienam žurnalistui, o jis man juokais ir sako: „Žiūrėk, „Naujos pupytės“ ieško pastiprinimo – gal tavo muzikinis kelias visai nesibaigė?..“ Ir tas juokelis tapo realybe – dalyvavau atrankoje ir mane pasirinko. Ir pagrindinis koziris atrankoje tikrai buvo ne mano išvaizda, o tai, kad aš gebu gyvai dainuoti. Taip prisijungiau prie Oksanos Pikul-Jasaitienės, Skaistės Steikūnaitės ir tada grupėje dainavusios Ingridos Kolytės.
Turbūt ne pati tinkamiausia grupė siekti solidžios dainininkės karjeros: fonograma, seksualūs drabužiai, skandalai...
Tikrai ne kuklios mergaitės svajonė (juokiasi.) Turėjau daug baimių, nebuvau per kitų galvas lipantis žmogus ar be skrupulų nuoga krūtine į krepšinio aikštelę galinti išbėgti gražuolė. Labai ilgai galvojau, kaip pasielgti, nes tikrai ne taip troškau pradėti muzikinę karjerą. O kaip bijojau pasakyti savo vokalo mokytojai Rositai Čivilytei, kad nuo šiol užsimaukšlinsiu mini sijonuką, atidengsiu visas grožybes ir scenoje tiesiog būsiu seksuali moteris...
Visi mano muzikos mokytojai gavo smūgį. „Naujų pupyčių“ įvaizdis buvo ir yra saldus, seksualus, dainos skirtos šventinei nuotakai pakelti, o ne susimąstyti, nubraukti ašarai. Aišku, tai nėra blogai, nes grupė populiari ir neša gerą pelną. Leidausi į šią kelionę su grupe, nes buvau kryžkelėje: nebuvau visiškai niekas, bet ir nebuvau kažkas, o nuspėti ateitį beveik neįmanoma.
Lemiamą akimirką vienas artimas žmogus man pasakė: „Jeigu tiki, kad karjerą gali padaryti kitu keliu, neženk šio žingsnio, bet jeigu abejoji...“ Aš suabejojau ir surizikavau. Visą tą laiką norėjau įrodyti, kad reprezentuojanti išvaizda ir talentas gali būti viename asmenyje, todėl nėriau į tą avantiūrą: „Kas bus, tas bus...“
Kaip sekėsi pritapti? Merginų kolektyve intrigų ir konkurencijos netrūksta, o ir grupės lyderė – viena. Tu ir kitos merginos nesijautėte Oksanos šešėlyje?
Mąsčiau, ar užmigsiu lyderio pašonėje, ar visgi stovėsiu lygiagrečiai ir pasieksiu pripažinimą. Ar man pavyko, reikia klausti ne manęs, o kitų. Ir – tikra tiesa, kad ambicingų moterų kolektyve dirbti nelengva. Savąjį „aš“ retsykiais tekdavo susipakuoti į dėžutę, nes, be tavęs, yra dar trys tokios pat. Pirmi metai buvo sudėtingi, ir nors viską spręsdavome bendrai, iš pradžių per daug nesireikšdavau ir viską atiduodavau į senbuvių rankas: jos juk labiau patyrusios, žino, kas geriau, todėl kartais reikėdavo perlipti per save.
Buvome kaip vienas kumštis, atlaikydavome skandalus, skaudžius viešus įžeidinėjimus. Esu jautri ir kurį laiką nesuprasdavau, už ką mes taip nemėgstamos.
Bet ilgainiui pripranti ir važiuoji toliau. O konkurencija – stiprių ir ambicingų žmonių bruožas, ji grupėje buvo, bet sveika. Buvo laikas, kai visos buvome tarsi armija, kaip vienas kumštis, atlaikydavome skandalus, skaudžius viešus komentarus, įžeidinėjimus. Esu jautri ir kurį laiką nesuprasdavau, už ką mes taip nemėgstamos.
Su merginomis greitai susidraugavau, kartu praleidome daug smagaus laiko kelyje į koncertus, per repeticijas, daug prisijuokdavome, bendraudavome ir ne darbo metu. O koncertai vykdavo visur: didžiausių miestų geriausiuose klubuose ir kaimų scenose, užsienyje, dainavome net Kazachstano prezidentui – matyti seksualias nuotaiką keliančias šviesiaplaukes jam itin patiko (juokiasi).
Pamenu pirmuosius savo išėjimus su grupe į sceną: kalbėti su publika baisu, ką čia jai sakyti?.. Visada būsiu dėkinga už patirtį ir pamokas. Metų neprašvaisčiau ir pasiėmiau tik tai, kas geriausia. Sulaukdavome daug gerbėjų laiškų socialiniuose tinkluose, gėlių, bet mūsų žmonės gana santūrūs, į akis per daug nelenda, tik paprašo autografo ar nusifotografuoti. Žinoma, be apsaugos darbuotojų nė iš vietos – vienas reikalavimų koncerto užsakovams: pasirūpinti derama apsauga, todėl incidentų išvengdavome.
Dabar laukiu, kada tie visi sveikintojai man ne tik paspaus ranką, bet ir pateiks rimtų muzikinių pasiūlymų.
Pasirodžius žiniai, kad palieki grupę, socialiniuose tinkluose pasipylė komentarai: „Pagaliau!“ Šaunuolė!“...
...„Seniai reikėjo“... Sulaukiau daugiau sveikinimų nei per gimtadienį (juokiasi). Lengva sakyti: „Išeik, ko tu ten dainuoji?!“ Visų pirma tai buvo mano darbas ir vienas pajamų šaltinių. Taip, išėjau iš grupės ir dabar laukiu, kada tie visi sveikintojai man ne tik paspaus ranką, bet ir pateiks rimtų muzikinių pasiūlymų. Bet aš žinojau, kad vienai atsistoti ant kojų prireiks laiko, ir tam ruošiausi.
Nepagalvoji, kad pupytės šleifas tavęs taip lengvai gali ir nepalikti?
Bus matyt, nors greta koncertų su grupe visą laiką ką nors dariau, kad apie mane žinotų ir kaip apie stiprią solo atlikėją: dalyvavau projektuose, tarptautiniuose muzikos konkursuose, rengiau akustinius koncertus su gyvo garso grupe. Nuo popmuzikos aš nesitrauksiu, tačiau sieksiu, kad manęs klausytųsi ir mano dainas įsimintų. Tuoj išleisiu naują kūrinį ir vaizdo klipą, o dabar visas jėgas skiriu pasiruošti kitų metų „Eurovizijai“. Tai bus mano pirmas labai ryškus startas be jokių sąsajų su praeitimi.
Dieną po atsisveikinimo su „pupytėmis“ pasirodė žinia, kad Neringa Šiaudikytė surengė koncertą su grupe „Pop Ladies“. Sulaukei Natalijos Bunkės kvietimo prisijungti prie jos vadovaujamo projekto?
Kaip ir sakė Natalija, „Pop Ladies“ kolektyvas atviras visoms dainuojančioms merginoms ir jo sudėtis gali keistis. Mane pakvietė sudainuoti viename koncerte ir aš sutikau: abi rezultatu likome patenkintos, todėl niekada negali žinoti, kada vėl suvienysime jėgas. Buvo smalsu pažiūrėti, kaip Natalija tvarkosi su publika. Ogi puikiai!
Pastaruosius metus labai išgražėjai. Tavo buvusioms scenos kolegėms viešai atliktos plastinės operacijos, įvairios grožio injekcijos, riebalų nusiurbimai. Jautei spaudimą tobulinti savo išvaizdą?
Žinoma! Merginos man subtiliai pasakydavo, kad reikėtų šiek tiek pasitempti, sureguliuoti svorį. Grupės lyderė smulkutė, o aš dvidešimt centimetrų plius į plotį ir į aukštį (juokiasi). Grupėje buvau aukščiausia – 178 centimetrų. Kritikos viena kitai negailėdavome, į akis sakydavome, kas nepatinka, ir pastabos išėjo į naudą – stengiausi atrodyti kuo gražiau.
O dėl taip garsiai žiniasklaidoje nuskambėjusių plastinių operacijų... Tiesiog buvo metas, kai tokio dėmesio grupei reikėjo, negana to, visus sprendimus priimdavo prodiuseriai. Grožio kultas egzistuoja visame pasaulyje: merginos ir moterys seka žvaigždes ir nori atrodyti taip pat nepriekaištingai.
Plastinės operacijos buvo dar vienas kabliukas, už ką „Naujos pupytės“ sulaukdavo kritikos: neva mes jaunoms merginoms diegiame į galvas, kad tikrasis grožis yra silikoninės krūtinės ir putlios lūpos. Pala pala, o kur tų merginų tėvai žiūri? Man irgi mokykloje nepatikdavo mano išvaizda, rodėsi, kojos per ilgos, verkdavau mamai ant peties, o ji su manimi kantriai kalbėjo, formavo mano mąstymą.
Jeigu vaikas nesulaukęs pilnametystės svajoja apie plastines operacijas, čia jau niekieno kito, kaip tik tėvų aplaidaus auklėjimo pasekmė, ir jokios čia pupytės dėl to nekaltos. Visoms išvaizdos korekcijoms yra savas laikas ir jis tikrai ne tada, kai esi paauglė.
Tavo tėvai – reiklūs verslininkai ir, pastebėję vyriausios dukros talentą dainuoti, į tai investavo daug savo laiko ir pinigų. Patarimų mama su tėčiu turbūt ir dabar negaili?
Tėvų bijojau iki aštuoniolikos metų, nors jie visada buvo ir yra mano geriausi draugai. Tėtis griežtokas... Bet aš – tikra mamyčiukė! Mama, bulvarinėje spaudoje apie mane perskaičiusi nekokį straipsniuką, man tokią žinutę parašydavo, kad akys ant kaktos iššokdavo: „Neringa, ką čia sugalvojai?! Ir vėl nesąmones darai? Taip negalima!“ Pykdavau, aiškindavau, kas ir kaip... Šeima reaguoja į viską, kas su manimi vyksta.
Gal ir gerai, kad prisibijodavau tėvų, nes su baime ateina ir pagarba: tu bijai nuvilti brangius žmones, todėl nuo netinkamo elgesio save ir stabdai. Esame labai artimi, negana to, kartu dar ir dirbame: mano tėvams Lietuvoje ir Rygoje priklauso prancūzų tekstilės „Carréblanc“ parduotuvės, todėl dažnai drauge vykstame į užsienį rinkti kolekcijų, padedu ir verslo susitikimuose.
Paauglystėje sunkus vaikas nebuvau, gal net kiek ne pagal metus suaugusi. Štai mano septyniolikmetė sesuo Gintarė kitokia nei aš: tikra darbštuolė, ketina studijuoti mediciną ir jos pavardė puikuojasi mokyklos garbės lentoje. Džiugu, kad ji kitaip garsina šeimą ir reabilituoja mūsų pavardę (juokiasi). Mokykloje man gerai sekėsi literatūra, istorija, ir puikai pamenu, amžiną jam atilsį, vieną istorijos mokytoją, kuris vis sakydavo: „Nieko nebus iš tų zubrylų moksliukų... O tu, Neringut, sakyk, kada kokį koncertą turėsi? Tau aštuoni balai su trupučiu dabar išeina, bet kaip nors pritempsime...“
Aš ir universitete baigiau istorijos studijų bakalaurą. Mokytojai mane mylėjo, globojo, patiko, kad esu meniška, dainuodavau kone visose mokyklos šventėse ir jie nuoširdžiai už mane laikydavo kumščius muzikiniuose konkursuose.
Pernai po pusantrų metų draugystės susižadėjai su šokėju ir asmeniniu sporto treneriu Tomu Uroška. Mylimasis dėl vėlyvų koncertų ir svetimų vyrų dėmesio nepykdavo?
Mano darbas – kiekvieno vyro košmaras, tačiau Tomas priėmė faktą, kad taip yra, ir viskas. Jam, kaip ir kitų grupės merginų antrosioms pusėms, nepatikdavo mūsų sceniniai apdarai: gaudavome pylos, kad per atviri. Paburbėdavo ir praeidavo, dar atšaudavome, kad grupės reikalai – ne vyrų reikalas. Čia mes darome biznį (juokiasi).
Planuojame vestuves, tik dar neapsisprendėme – tuoksimės Lietuvoje ar užsienyje.
Su Tomu praleidžiame labai daug laiko kartu, neseniai persikraustėme į naujus namus prie pat Kauno zoologijos sodo, todėl kas rytą gerdami kavą dabar girdime žvėrių riaumojimą.
Atskirai nemėgstame linksmintis, todėl šią vasarą vykęs jo draugo bernvakaris Ibisoje ir mano su drauge kelionė į Mikoną mums buvo tikras išbandymas. Saugome vienas kitą, nes mylime. Planuojame vestuves, tik dar neapsisprendėme – tuoksimės Lietuvoje ar užsienyje.
Turime didelį būrį draugų, su kuriais atostogaujame, vakarais žiūrime filmus, grilyje kepame maistą, pasimėgaujame taure vyno. Anksčiau buvau vienišė, bet pradėję draugauti su Tomu kartu užgyvenome tris dideles kompanijas bičiulių, o pastarasis jo gimtadienis priminė vestuves: nors terasa buvo 45 kvadratinių metrų, lūžo nuo žmonių skaičiaus.
Tomo draugai labai gerai mane priėmė, nors pirmą sykį ir nejaukiai jaučiausi: vyrai smalsiai nužiūrinėjo blondinę iš žurnalų, o moterys kreivai dirsčiojo iš pašonės į merginą su seksualiais drabužėliais (juokiasi). Bet labai greitai visi sudraugavome, ir iki mums su Tomu susižadant jos sako: „Tu tik neišgyvenk, jeigu su Tomu ir išsiskirsi, mes tavęs vienos tikrai nepaliksime.“ Tikėkimės, to neprireiks, bet smagu turėti daug gerų draugų.
