N.Šiaudikytė studijuoja istorijos mokslus Kauno Vytauto Didžiojo universitete, yra ketvirto kurso studentė. Gegužės 21-oji jai – ypatinga diena: dainininkė turės priduoti savo bakalauro darbą ir laukti žinios, ar galės stoti prieš vertinimo komisiją ir jį ginti. Savo bakalauro darbe N.Šiaudikytė nagrinėja istorinę seksualumo raidą.
N.Šiaudikytė atvirauja, kad rašant baigiamąjį darbą sunkiausia jai – rasti tinkamus šaltinius. „Man, kaip ir kiekvienam studentui, rašyti šį darbą labai sunku. Manau, jei būčiau gimusi kokioje kitoje šalyje, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, būtų daug lengviau – juk galėčiau pasitelkti kur kas daugiau šaltinių, o Lietuvoje jų nėra taip jau gausu. Be to, dauguma šaltinių – angliški, taigi vėl susiduriu su problema: išsiversti mokslinės literatūros informaciją užtrunka, galų gale, ne viską ir suprantu“, – tikina.
Kaip dažnas studentas, daininininkė apgailestauja, kad nepradėjo rašyti darbo anksčiau, o paliko paskutinei minutei. „Juk dabar galėčiau tęsti darbą „užsikaifavusi“... Mano tema – labai įdomi, be to, aktuali man. Juk pati esu scenos žmogus, pasirodau gerbėjams vilkėdama seksualius drabužius. Išsiaiškinti pačią seksualumo esmę – iš kur jis kilo, kodėl taip jaučiamės, kaip tai kito – yra be galo įdomu ir naudinga“, – tikina.
Kaip N.Šiaudikytė dabar vertina savo darbą? „Pats bakalauro darbas man nėra kančia. Kančia tai, kad laikas labai spaudžia. Dabar esu parašiusi 29 lapus, o reikia 35-ių. Apimties mano darbe tikrai netrūks – manau, viršysiu minimalius reikalavimus. Svarbiausia yra tinkamai atsakyti į temą, kad visi būtų patenkinti: darbo vadovė, recenzentas ir pati aš. Dabar dieną-naktį rašau, esu labai atsidavusi darbui“, – sako ji.
Tačiau būtų gerai, jei rūpintis tektų tik bakalauro darbu: „Didžiausia motyvacija man – žinojimas, kad nebeliko laiko. Tai tada aš prisėdu ir nebeskaičiuoju nieko – nei valandų, nei parų. Jau prasidėjo antra savaitė, kai visą laiką skiriu tik bakalauriniam darbui. O juk dar vyksta paskaitos, kurias tenka paaukoti ir neiti, laukia egzaminai, krūva kitų darbų, kuriuos reikia parašyti... Krūvis didelis, tačiau nesiskundžiu – sunku visiems. Bet kai šalia viso to dar tenka pakoncertuoti, tai norisi tik verkti.“
Po studijų – verslą
Baigusi mokslus N.Šiaudikytė norėtų padėti mamai plėtojant jos verslą. „Esu numačiusi konkrečius ateities planus bent keleriems metams į priekį. Aišku, žmogus planuoja, o Dievas juokiasi, bet gal man išdegs? Pirmiausia parašiusi bakalaurinį noriu gerai pailsėti, o tada kibsiu į darbus – bandysiu pasiekti savo saulę muzikiniame pasaulyje. Taip pat noriu prisijungti prie mamos verslo – ji turi dvi parduotuves. Verslas man aktualus, tai – dar viena aistra mano gyvenime, kuri gali atnešti gyvenimo stabilumą, gerbūvį, pajamas“, – svarsto dainininkė.
O ar norėtų ji tęsti mokslus? „Pats geriausias laikas stoti į magistrą, mano nuomone, yra pagimdžius lėliuką – kai jis šiek tiek ūgteli, tačiau tu daugiausia vis dar esi namuose. Manau, po kokių trejų metų neatsisakyčiau tęsti mokslus – į juos nespjaunu“, – sako N.Šiaudikytė.
