Išskirtinis interviu publikuotas portale Kaunozurnalistai.lt, juo leista pasidalinti ir portale Žmonės.lt.
Raimondas Kubilius klausė, o Valdas Papievis atsakė...
Kaip rūpiniesi savo širdies ir kraujagyslių „sveikata“?
Niekada nemaniau, kad mano parašytos knygos, kokios jos būtų, bent truputį prailgins mano gyvenimą. Jų dėka Tu susipažinai su manimi, o aš – su Tavimi. Padaręs širdies tyrimus, neradai jokių širdies ydų ar per didelių nukrypimų. Tik pasakei, kad mano širdyje per daug meilės ir per mažai neapykantos, todėl ji per greit plaka. Ir prirašei man neapykantos lašiukų. Pradėjus juos gerti, mano pulsas sulėtėjo. Kadangi žinau, jog kiekvienam žmogui skirtas širdies susitraukimų skaičius ribotas, tai manau, kad dabar mano širdžiai lėčiau plakant, galbūt ir gyvensiu truputį ilgiau. Nuo pažinties su Tavimi, pradėjau labiau rūpintis širdimi. Ypač kai pasakei, kad mirus žmogui, jo širdis tą patį akimirksnį palengvėja penkiais gramais. Gal tai – penki gramai sielos?
Vadinasi, rūpintis savo fizine širdimi – tai rūpintis ir savo siela?
O, apie kraujagyslių greitkelius, vieškelius, žvyrkelius, kelius ir takus nieko neišmanau, tikiuosi, kad kada nors ir apie tai ką nors man pasakysi.
Ar dažnai matuojiesi kraujospūdį?
Yra gerų įpročių, yra žalingų įpročių, manau, kad matuotis kraujo spaudimą yra geras įprotis. Sunerimęs dėl savo sveikatos, kasdien jį matuojuosi. Bet stengiuosi nepasiduoti skaičių tironijai – kai viskas gerai, tik retkarčiais.
Ar esi atidus vaistų vartojimui?
Tai kad Tu man prirašei tik vieną vaistą, mažinantį pulsą. Jį gerti man – šventas dalykas, nes įsivaizduoju, jis prailgins mano gyvenimą. O numirti bent kol kas nenorėčiau. Ir dar prirašei elektrolitų. Gerti elektrolitus man – kaip Hermano Hesės „Stiklo karoliukų žaidimas“. Kai pareigas paverti žaidimu, gyventi pasidaro lengviau ir įdomiau.
Ką palinkėtumei, tiems, kurie vis delsia kreiptis į gydytoją dėl ŠKL rizikos įvertinimo?
Mes galime matyti labai toli – Mėnulį, žvaigždynus, bet be gydytojų niekada nepamatysime, kas dedasi mūsų kūnuose. Gydytojų aš bijau, jų vengiu, bet iškilus menkiausiam nerimui ar negalavimui, iškart pas juos bėgu. Nors sakau, kad kartais geriau nežinoti, prevencija irgi svarbu – per vėlai sužinojus, nė geriausias gydytojas su tobuliausiais pasaulio prietaisais ar veiksmingiausiais vaistais nieko jau nebegalės padaryti. Tad nedrįstančius raginčiau drįsti, skubančius – rasti laiko, nes gali atsitikti ir taip, kad išvis nebeliks, kur skubėti.