Darbo „netiketas“
Kaip ir bendraujant akis į akį, internete mums labiau patinka tie, kurie išmano geras manieras. Ko nederėtų pamiršti?
Pasisveikinimas ir atsisveikinimas. Parašyti žodžius „labas“ ir „iki“ užima 1 sekundę. Na gerai, porą sekundžių, jei sėdite sugipsuota ranka. Nors atrodo, kad į pasisveikinimo ir atsisveikinimo frazes niekas nekreipia dėmesio, jų nebuvimas pastebimas labai greitai – ir tai tikrai nelaikoma gero tono ženklu.
„Temos“ eilutė laiškuose. Vienas dirbantis žmogus per dieną vidutiniškai gauna bent 50 laiškų. Ir visi tikrai žinome tą jausmą, kai po poros dienų reikia surasti konkretų skaičių ar frazę, pasiklydusią laiškų krūvoje. Kol kompiuteris suka paieškos ratus, spėjame ir kavos pasidaryti, ir su kolegomis pasišnekučiuoti. O juk viskas būtų daug paprasčiau, jei kiekviename laiške tiesiog būtų tvarkingai nurodyta pokalbio tema.
Vienas paprasčiausių patarimų – atsargiai vartoti DIDŽIĄSIAS RAIDES, kurios asocijuojasi su šaukimu.
Emocijos raštu. Kompiuteris ar telefonas nėra tokie tobuli, kad galėtų tiksliai perteikti kiekvieną laiške pateiktą subtilią emociją. Pagrindinė taisyklė: esant nesusipratimams, juos issiaiškinti žodžiu – juk sunku nuspėti, su kokia emocija buvo parašyta kritiška pastaba. Raštu dažnai sunku perteikti tokius dalykus kaip ironija, sarkazmas, humoras – tai, kas rašant atrodė kaip lengvas juokelis, skaitant gali būti suprasta kaip grubumas ir mandagumo stoka. Vienas paprasčiausių patarimų – atsargiai vartoti DIDŽIĄSIAS RAIDES, kurios asocijuojasi su šaukimu.
Visi su visais. Viena iš dažnai pasitaikančių skaitmeninės erdvės klaidų –dalijimasis jautria informacija, susijusia su aplinkiniais žmonėmis. Visada protinga prieš persiunčiant laišką pagalvoti: jei asmeninio pobūdžio žinutė skirta man, galbūt siuntėjas nepageidauja ja dalintis su likusiu kolektyvu? Geriausia yra nepasakoti istorijų, kurių teisingumu nesate iki galo įsitikinę (ir net jei esate, tai dar nereiškia, kad kiekvieną jų būtina skleisti toliau).
Draugų„netiketas“
Bendraudami su draugais esame atsipalaidavę, todėl kartais pamirštame elementarias gero tono taisykles.
Pavėluoti atsakymai. Ar jums yra buvę, kad pakviečiate draugus įvakarėlį ir iki pat renginio pradžios nežinote, kiek jų ateis – 3 ar 30? Argi nebūtų malonu gauti bent trumpą žinutę: „Laišką gavau, atsakysiu vakare“, „dalyvausiu“, „atsiprašau, nespėsiu“. Net jei kvietime nėra prašoma pranešti dėl dalyvavimo, tai yra mandagumo ženklas, parodantis, kad gerbiate vakarėlio šeimininkų laiką ir pastangas.
Asmeninis prieš viešą. Ar kartais nepasiilgstate tų laikų, kai apatinių drabužių nematydavo niekas, išskyrus mamą ir antrąją pusę? Kai vonios kambarys būdavo privati erdvė, o ne asmenukių fonas? Kai žmonės nejausdavo būtinybės kiekvienų pusryčių nuotraukos kelti į socialinius tinklus? Galima suabejoti: ar tikrai visas mūsų asmeninis gyvenimas turi priklausyti visiems 1000 draugų?
Gimtadienio bliuzas. Skaitmeninio pasaulio kūrėjai sukūrė nuostabią galimybę bent kartą per metus mums visiems pasijusti mylimiems ir reikalingiems. Juk anksčiau iš savo pažįstamų tikrai nesulaukdavome 100 gimtadienio sveikinimų. Žinoma, geras tonas sako, jog artimiausius žmones dera sveikinti akis į akį – tačiau jei aplinkybės susiklosto taip, kad nusprendžiate rašyti žinutę, apsieikite be copy ir paste. Geriau tegul sveikinimas būna paprastesnis, bet nuoširdus ir tikrai suasmenintas.
