– Ingrida, kuriate išskirtinį švietėjišką turinį – „YouTube" tinkle dalijatės savo nevaisingumo istorija. Lietuvoje šia tema kalbančių taip plačiai nėra daug. Kaip nusprendėte savo asmeniniu gyvenimu dalytis viešai?
– Kai tik pradėjome savo „vaikų kelionę", labai daug skaičiau internete ir žiūrėjau nemažai užsienio „YouTube" įrašų. Man viskas buvo nauja. Žinojau, kad vaikų ne visiems pavyksta susilaukti lengvai, bet maniau, kad tai nutinka tiems, kas turi kažkokių sveikatos problemų. Apie tai, kad kartais visiškai sveikoms poroms nepavyksta ir tai vadinama „neaiškios kilmės nevaisingumu", tada dar nežinojau. Taip buvo prieš beveik penkerius metus ir niekas Lietuvoje apie tai nekalbėjo, visą informaciją galima buvo rasti tik forumuose ir užsienio porų „YouTube" kanaluose.
Pirmi dveji metai su nevaisingumu buvo sunkūs, galiausiai mes tiesiog pavargome ir nusprendėme pailsėti. Pertrauka truko dvejus metus. Per juos aš susitaikiau su nevaisingumu ir galimybe tiesiog kurti gyvenimą be vaikų, jei visgi niekada nepavyks. Ši tema manęs nebeskaudino ir neatrodė gėda, ką reiktų slėpti nuo visų. Kai nusprendėme pradėti pagalbinio apvaisinimo procedūras, vėl pradėjau ieškoti informacijos internete ir pamačiau, kad Lietuvoje dar vis niekas apie tai nekalba, nors žinojau, jog tokių porų yra daugybė .Taip ir kilo mintis pradėti apie tai kalbėti – juk kažkas turi būti pirmas.
– Kaip pati teigėte, tokio likimo porų kaip jūsų yra begalės. Ar būtent šią žinią ir transliuojate žiūrovams?
– Psichologai išgyvenimus negalint susilaukti vaikų sulygina su artimojo netektimi, todėl tai, kas vyksta su tavimi nevaisingumo kelionėje, yra labai sudėtinga. Viskas nauja, dažniausiai poros net nežino, ko imtis, ką daryti, nesupranta, kas vyksta su jų emocijomis, dažnai pasitraukia iš socialinio gyvenimo ir užsidaro savyje. Mano pagrindinis tikslas yra parodyti, jog jie nėra vieninteliai, kuriems nepavyksta, kad jie ne vieni. Aš puikiai prisimenu savo pradžią – atrodė, aplink problemų susilaukti vaikų neturi niekas, tik tu vienas, nes niekas tiesiog apie tai nekalbėjo. O jei niekas nekalba – vadinasi, to nėra.
Kitas dalykas, kuris man atrodo taip pat labai svarbus, tai visuomenės švietimas tokiomis „tabu" temomis. Galbūt paklausę mano įrašų žmonės susipras, kad yra klausimų, kurių nevertėtų klausti, ir vienas iš jų yra „Tai kada vaikai?".
– Filmukuose dažnai pasirodote ne viena, o su vyru. Ar įkalbinti mylimąjį prisijungti kalbėti apie intymų šeimos gyvenimą nebuvo sunku?
– Vyrui visada ši tema neatrodė „tabu". Dar tada, kai aš pati norėjau nuo visų slėpti, jis drąsiai atsakydavo paklaususiems, kad tiesiog neišeina. Kai papasakojau jam apie idėją kurti turinį šia tema, jis visiškai neprieštaravo, palaikė ir įsitraukė į kūrybinius procesus.
– Kokią pamenate judviejų draugystės pradžią?
– Mūsų draugystė prasidėjo dar mokyklos suole ir tęsiasi jau daugiau nei 11 metų. Kaip ir pas visus, taip pat ir pas mus per tuos metus buvo visko. Susipažinome dar būdami paaugliai – užsispyrę, principingi, nenorėjome vienas kitam nusileisti, todėl pirmaisiais draugystės metais nemažai pykomės. Su metais viskas keitėsi – subrendome, nusiraminome, išmokome prisitaikyti ir nusileisti. Nepaisant visų sunkumų, su kuriais teko susidurti, ryšys tarp mūsų visiškai nepasikeitė. Nuo pat pirmų mūsų draugystės metų žinojau, kad šis žmogus vieną dieną taps mano vyru – taip ir įvyko. Iki šiol manau, kad mūsų draugystė yra didžiausia gyvenimo dovana.
– Pirmasis jūsų filmukas pasirodė beveik prieš metus, šiuo metu viso jų yra daugiau nei dvidešimt. Kokie jausmai lydėjo publikuojant patį pirmą vaizdo įrašą?
– Jaudinausi, kadangi iki tol tikrai net ne visi mūsų aplinkoje žinojo, kad susiduriame su šia problema. Tačiau aš gyvenime vadovaujuosi taisykle, kad geriau gailėtis to, ką padarei, nei gailėtis, kad taip ir nepabandei.
– Jūsų vaizdo įrašai sulaukia tūkstančių peržiūrų. Ar gaunate daug atgalinio ryšio iš žiūrovų?
– Kai viską pradėjome, nežinojome, kas bus, kaip reaguos žmonės. Bet jau paskelbus pirmąjį įrašą, plūdo begalės žinučių iš moterų, kurios susiduria su tomis pačiomis problemomis. Žinutės buvo įvairios – tiek su savo patirties pasidalinimu, tiek su tiesiog padėka už drąsą, kad apie tai kažkas pagaliau kalba. Iki šiol nesulaukiau nei vienos neigiamos žinutės, nors tikiu, kad yra žmonių, kurie skeptiškai žiūri į mūsų turinį.
– Neseniai patys išgyvenote sunkią netektį – laukėtės trynukų, tačiau galiausiai patyrėte persileidimą. Žinomumas šiuo atveju jums padėjo ar kaip tik komplikavo situaciją?
– Atrodė, kad netekties skausmas mane tiesiog sunaikins. Atslūgus pirminiam šokui ir supratus, kad turiu kažkaip iš to dugno kapstytis, vėl atsidūriau tame pačiame pirmame etape, kaip ir susidūrus su nevaisingumu – atrodo, tu esi vienintelė, kam įvyko tokia nelaimė. Vėl yra tik forumai, užsienio vaizdo įrašai. Manau, kad būtina kalbėti apie tokius dalykus, nes gyvenime tai vyksta daug dažniau, nei mes galėtume įsivaizduoti. Ir tą išgyvenusios poros dažniausiai jaučiasi vienišos.
Viskas gyvenime vyksta ne veltui ir tas mūsų istorijos dalinimasis iki netekties labai padėjo ir jos akivaizdoje. Kai paskelbėme, kad netekome berniukų, gavau šimtus žinučių su palaikymu ir moterys tiesiog nuoširdžiai dalijosi savo istorijomis – kas joms įvyko, kaip pavyko su tuo susitaikyti ir tiesiog išgyventi netektį. Skaitydama gautas žinutes supratau, kad tą patyrusių porų yra labai daug, nors tuo metu man atrodė, kad aš vos ne vienintelė, ir kad su laiku pavyks su tuo susigyventi.
– Kas labiausiai padėjo atsitiesti po nelaimės?
– Atsitiesimas po tokių nelaimių realiai yra juodas darbas su savimi, savo minčių valdymu. Man padėjo palaikymas iš visų moterų, kurių ramstis kažkada buvau aš, jausmas, kad aš ne viena. Taip pat psichologė, darbas, šeima ir vyras, šunys. Manau, labai svarbu turėti su kuo pasikalbėti įvykus nelaimei ir taip pat svarbu turėti ką paglostyti.
– Ar dalintis kūdikių praradimo istorija su žiūrovų auditorija nebuvo sunku? Galbūt pasitaikė minčių nutraukti šią veiklą?
– Dalintis, aišku, buvo sunku iš pradžių, kadangi tai tikrai labai sudėtingas išgyvenimas. Bet nutraukti veiklos minčių nebuvo, ypač po to, kai nutikus nelaimei pamačiau, kokią galią turi kitų palaikymas ir pasidalinimas savo istorijomis. Manau, kad nelaimė mus paskatino tik dar labiau judėti į priekį su visu projektu.
– Esate užsiminę, kad su vyru Aurimu ne tik filmuojate vaizdo įrašus, bet ir dirbate ties nauju projektu. Koks tai projektas?
– Projektas „Neviena.lt" mūsų mintyse gimė dar rudenį, kai pamatėme, kokią naudą mūsų kuriamas turinys suteikia žmonėms. Kažkas ilgą laiką svarstė kreiptis į gydytojus, bet nedrįso, nes viskas atrodė labai baisu. Kažkas ilgą laiką slėpė nuo visų, kad susiduria su šia problema ir po mūsų vaizdo įrašais galiausiai išdrįso pasakyti, kaip yra iš tiesų. Dar kažkas viešai pradėjo dalintis šia kelione. Kažkas mūsų veiklos dėka susirado draugę, su kuria kartu eiti nevaisingumo keliu lengviau.
Nutikus nelaimei, aš dar kartą supratau, kokią didelę galią turi bendrystė ir jausmas, kad esi ne vienas. Todėl nusprendėme pradėti vystyti projektą nedelsiant. Kol kas viskas dar kūrybos stadijoje, turime labai daug idėjų, bet reikia sugalvoti, kaip jas visas sutalpinti į vieną projektą.
Mūsų mintyse projektas bus vieta, kur visi, susiduriantys su nevaisingumu ar patyrę netektis, galės rasti taip reikalingą informaciją vienoje vietoje. Taip pat tikiu, kad jis vieną dieną taps didele bendruomene.
