Pokalbiui su N.Narmontaite susitikome Vilniaus mažajame teatre, likus porai valandų iki spektaklio „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“, kuriame ji vaidina pagrindinę heroję. „Turiu matyti žmogaus akis“, – pabrėžė Nijolė, paaiškindama, kodėl interviu labiau mėgsta dalyti gyvai, o ne telefonu.
Kai kalbėjomės, Nijolė jau buvo kiek atsigavusi, tačiau pastarosios savaitės aktorei nebuvo itin lengvos – ji nepamena, kada paskutinį kartą buvo taip sirgusi.
„Farmacijos verslui iki šiol buvau labai nenaudinga klientė, nes vaistų visai nevartoju. Tačiau mano gerklė yra jautri vieta ir taip susiklostė, kad skrydžių metu nepasisaugojau kondicionierių ir peršalau. O kadangi mes, aktoriai, turime bruožą eiti vaidinti ir per jėgą, ir aš vaidinau spektakliuose būdama prastos savijautos, tad ir atkritau.
Pirmą kartą gyvenime dėl manęs buvo atšauktas spektaklis. Žinojau, kad Keistuolių teatras pilnutėlis, išparduoti visi bilietai į „Trys mylimas“, žiūrėjau į laikrodį ir šeštą valandą, kada jis turėjo prasidėti, kaip mažas vaikas raudojau, nes man toks negerumas, kad dėl manęs neįvyko spektaklis. Anksčiau ir su 40 laipsnių temperatūra esu vaidinusi, ir labai keistas dalykas, bevaidinant ji man dingo. Bet šįkart aš kalbėjau kaip Visockis, o man ten reikia dainuoti, taip kad turėjau atsiprašyti žiūrovų“, – apgailestaudama pasakojo Nijolė.
Tačiau bėdų tikrai nereikėtų akcentuoti, kadangi šis 15min interviu su N.Narmontaite – ne apie ligas, o apie aistrą gyvenimui. Apie tai, kaip vaikystėje dėl aukšto ūgio kompleksavusi ir nuo vaidybos atkalbinėjama mergaitė pasiekė tai, apie ką svajojo, ir tapo mylima aktore, sukūrė daugybę skirtingų, bet nepamirštamų personažų. Apie tai, kaip sunkiais sovietmečio laikais jai norėdavosi išsiskirti iš pilkos minios ir gražiai atrodyti, tad drabužius tekdavo siūti ir iš užuolaidų, o dabar šiuos įgūdžius ji panaudoja, kai nori pasipuošti savo knygų, kurių išleistos jau keturios, pristatymams.
– Nijole, tai kokiomis mintimis pasitinkate savo jubiliejų?
– Jausmas labai keistas ir dvejopas – atrodo, ką tik susipažinau su savimi, ir ta, su kuria susipažinau, man staiga sako: „Ar tu žinai, kad tau jau 60-imt?“ Aš, aišku, esu labai nustebusi, nes turiu tokį bruožą – neužsiimu skaičiavimais, nekenčiu skaičių. Nekenčiau matematikos, neįsimindavau istorinių datų, visada prisimindavau tik emociją. Tad metų aš irgi niekada neskaičiuoju. Jei kas nors klausia, kiek laiko mes su vyru kartu, niekada tiksliai nežinau, visada kiti suskaičiuoja. Taip ir šiuo atveju – susipažinau su savimi, atrodo, jau pradėjau pažinti save, ir paaiškėja, kad man 60-imt. Tad kai mano antrasis aš ištaria, kad mums jau tiek, sakau, gal mums tik po 30? Taip kad skaičių labai nesureikšminu, bet nuo fakto pabėgti niekur negali.
– Skaičiams reikšmės neteikiate, o kaip tuomet su pačiu gimtadieniu? Ar ketinate jį švęsti?
– Nesu iš tų, kurie nemėgsta švęsti, man tai visai patinka. Man patinka šurmulys, žmonės, susibūrimai. Tačiau niekada neprisirišu prie konkrečios datos. 40-metį švenčiau tikrai ne tą pačią dieną, o 50-metį atšvenčiau, kai man jau buvo sukakę 51-eri. Sugalvojau, kad reikia suorganizuoti spektaklį ir jį paskyriau jubiliejui, nors jis jau buvo praėjęs.
Šį kartą mano vyras pasakė: „Tiek gėlių, kiek tu esi verta, vis tiek turbūt nebus įmanoma tau paskirti, tad skrendam į Olandiją, į tulpių šventę.“ Į ją, tiesą sakant, norėjau jau senokai, nes kas yra ten pabuvojęs, sako, kad pasijuto kaip labai gražioje pasakoje – tas gėlių žaismas, tos spalvos...
Grįžusi iš Olandijos iškart turėsiu kūrybinį vakarą Telšiuose, kur savo gimtadienį paminėsiu su artimiausiais draugais, spektaklių režisiere ir kitais žmonėmis, kurie yra iš ten kilę. Telšiai – mano gimtasis miestas, o šie metai – Žemaitijos metai, tai tokia dviguba ir simboliška šventė.
Ką tik buvau Biržuose, turėjau ten renginį, tai biržiečiai man tokią gimtadieninę šventę užtaisė, kad grįžau su pilna bagažine gėlių ir dovanų. Fantastiška Biržų publika.
– Tačiau kai kurie pastebi, kad gimtadienis – puiki proga, tarsi pretekstas sustoti, pabūti su savimi, pagalvoti apie praeities klaidas...
– Jau labai seniai išmokau taisyklę, kuri man padeda gyventi. Jeigu gyventum tiktai praeitimi ir mąstytum, ką ne taip padarei, nežinau, kaip tą variklį reikėtų užkurti. Jei ką nors padarau ne taip, labai greitai duodu sau ataskaitą. Vadovaujuosi japonų praktika „čia ir dabar“ – gyvenu ne praeitimi, o šia diena.
Aš kaip tik susimąstau, kad turiu kaip futbole, kada imi pralaimėti, įjungti planą „Vėtra“. Tad žinodama, kad laikas labai greitai skrieja, galvoju, kad reikia įjungti tą planą ir dar labai daug padaryti.
Gyvenu ne praeitimi, o šia diena
– Tai ar pastaraisiais metais pavyko įjungti šį planą? Ar jaučiatės daug padariusi?
– Sakyčiau, kad nemažai. Leidžiu sau tokią prabangą, kad dabar labai renkuosi, kur dalyvauti, o kur ne, su kuo susitikti, o su kuo ne. Man tiesiog labai gaila laiko – tai dalykas, kurį ypač branginu ir neleidžiu bet kam švaistyti. Dėl to daug ko atsisakau ir nedalyvauju ten, kur nenoriu.
Dėl pastarųjų metų galiu pasidžiaugti, kad į gyvenimą labai sėkmingai išleidau savo ketvirtąją knygą „Aktoriai, aprengėjos ir scenos darbininkai. Ko nematė žiūrovai“ – džiaugiuosi, nes kaip ir ankstesnės trys knygos, ji yra nepaprastai gerai perkama ir skaitoma.
Tai buvo ir gražiausių kelionių kupini metai – susitikimai su lietuvių bendruomenėmis Tenerifėje, Anglijoje, Izraelyje, puiki kelionė į Gruziją. Dabar laukia kelionė į Olandiją, o grįžus su vyru dviem savaitėms vyksime žvejoti į Norvegiją. Mano gyvenime kelionių nemažai kiekvienais metais, visada jų labai laukiu, nes tai man yra viena iš maloniausių patirčių.
Man tiesiog labai gaila laiko – tai dalykas, kurį ypač branginu ir neleidžiu bet kam švaistyti
– Jus džiugina ne tik kelionės, bet ir šių kelionių, o kartu ir gyvenimo, palydovas jūsų vyras Paulius Kovas – esate minėjusi, kad būtent jis suteikė gyvenimui pilnatvės. Įspūdingos piršlybos įvyko prieš 10 metų, tais pačiais metais – ir vestuvės. Tad ar galėtumėte tą dešimtmetį pavadinti gražiausiu savo gyvenime?
– Kažkas yra suskaičiavęs, kad mes su Pauliumi kartu esame jau 17-us metus. Tai vienareikšmiškai visi tie metai tikrai yra gražiausi jausmų ir pilnatvės prasme. Negali būti nieko smagiau, kai šalia tavęs yra nuostabus žmogus.
– Neatsiejama jūsų gyvenimo dalis – ir teatras. Jame esate jau beveik keturis dešimtmečius ir sukūrėte išties daug vaidmenų. Dažnai girdimas, tačiau jūsų kūrybos gerbėjams įdomus klausimas – kuriuos jūs pati išskirtumėte kaip įsimintiniausius?
– Ko gero, žaismingiausias ir vienas iš mylimiausių mano vaidmenų – Pepė Ilgakojinė, kurią dešimt metų vaidinau sausakimšose salėse. Tada teatrai būdavo visiškai tuštutėliai, žmonės į juos mažai vaikščiodavo. Tačiau vaikiškus spektaklius labai mėgdavo, tėvai dažnai į juos vesdavosi savo vaikus, todėl vaidindavau ir po tris, ir po keturis kartus per dieną.
Mano kertinis vaidmuo, dažnai įvardijamas kaip vizitinė kortelė, yra Maria Callas spektaklyje „Meistriškumo pamoka“, kuris rodomas jau 19-ą sezoną. Tai mano dūšios vaidmuo.
Vaidmuo spektaklyje „Palaukit, kieno čia gyvenimas?“ išsiskiria iš kitų mano vaidmenų, jis toks skausmingas. Tačiau turėčiau paminėti ir vaidmenį iš Kauno periodo – spektaklyje „Šaunuolis iš Vakarų pakrantės“ vaidinau našlę Kvin. Šis vaidmuo mane išmokė scenoje juokauti, drąsiai pasijuokti iš savęs.
– Tačiau esate sukūrusi nemažai personažų ir kine, televizijoje. Ar jie tokie pat brangūs?
– Iš vaidmenų kine man arčiausiai širdies yra Puipos filmas „Bilietas iki Tadž Mahalo“, kuriame vaidinau neigiamą personažą – tardytoją Dašą. Tačiau neigiamus personažus, kaip žinia, vaidinti daug smagiau.
Ir serialuose buvo vaidmenų, kuriuos man buvo labai smagu kurti. Tokie personažai kaip girtuoklė Gražina iš „Nekviestos meilės“ man priimtini savo skirtinga gyvenimiška patirtimi. Zitulė iš „Moterų laimės“ – charakterinis vaidmuo, kurį labai mėgau tiek aš, tiek žiūrovai.
– Vis dėlto ilgą laiką vyravo požiūris, kad aktoriui į televiziją geriau neiti, nes tai – ne lygis. Ar jums teko su tuo susidurti?
– Niekada taip neskirsčiau. Vaidmenis skirstau pagal įdomumą – teatre gali pasitaikyti visiškai neįdomus vaidmuo, o seriale gali būti įdomu, tad pasirinksiu vaidmenį pastarajame. Tai priklauso ir nuo režisieriaus, kuris kviečia.
Daug tokių, kurie labai garsiai skandavo, kad televizija yra ne lygis, dabar patys visa koja vaidina serialuose. Matyt, tas požiūris, kad aktoriui nederėtų eiti į televiziją, jau pamažu praeina, nes jei gera tema ir įdomus vaidmuo, serialas gali būti kaip geras filmas.
Tačiau anksčiau dėstytojai nenorėdavo, kad vaidintum ir filmuose – bijodavo, kad kinas ar per anksti atėjęs žinomumas nesugadintų aktorių, todėl reikėdavo labai prašytis, kad studijų metais išleistų į kiną.
– Jums tikriausiai pasisekė dar ir dėl to, kad nesate tik vieno žanro aktorė – turėjote galimybę kurti ir draminius, ir komedijinius vaidmenis. O kokie jums labiau patinka?
– Taip, dėl šito tai man tikrai labai pasisekė, nes mano vaidmenų amplitudė labai skirtinga, teko vadinti įvairius personažus. Tačiau vis dėlto man labiau prie širdies dramatiški vaidmenys. Tiesa, nespjaunu ir į komedijinius – labai smagu girdėti, kaip žmonės juokiasi.
– Minėjote, kad dabar gyvenime labai renkatės. Sakykite, kaip buvo su vaidmenimis – rinkotės jūs ar rinkosi jus?
– Kol teatre dirbau etatinį darbą, teisės rinktis nelabai ir turėjau. Tačiau tą minutę, kai pajutau, kad nebenoriu vaidinti to, ką man kartais siūlo per jėgą, privalėjau apsispręsti. Šiuo metu vaidinu keliuose teatruose pagal sutartį ir šis kelias man labai priimtinas, nes turiu daug laisvės, galiu suplanuoti savo gyvenimą ir keliones, iš anksto suderinti datas, tad nenukenčia nei spektakliai, nei aš pati.
– Norą užaugusi tapti aktore išreiškėte dar vaikystėje. Smalsu – kokių dar variantų turėjote, kai jau atėjo diena rinktis?
– Kai pasakiau, kuo noriu būti, mane visi labai gąsdino dėl aukšto ūgio – kūno kultūros pamokose stovėdavau pirma, nes visi berniukai būdavo visa galva, jei ne daugiau, žemesni. Man buvo sakoma, kad teatre nerasiu partnerių, su kuriais galėčiau vaidinti, tad negi vaidinsiu viena. Atkalbinėjo ne vienas, ypač draugės, o pagrindinis motyvas buvo ūgis, dėl kurio vaikystėje ir pati tikrai labai kompleksavau.
Mažas vaikas ko neprisigalvoja. Tai turėjau slaptą planą, apie kurį pasisakiau draugei – sakiau, kad jeigu iš kokio trečio karto neįstosiu, tapsiu stiuardese, nes vis tiek norėjau kažkokios romantiškos profesijos. Ta draugė vos neužspringo iš juoko ir dar labiau mane sukritikavo: „Kas tave su tokiu ūgiu priims? Ten reikia neaukštų, negi tu keliais vaikščiosi, kad įtilptum į tą lėktuvą?“
Supratau, kad ir ši mano svajonė naivi, vaikiška, tad pagalvojau, kad jeigu jau visiškai nesiseks, tai galėtų būti žurnalistika, nes mėgstu bendrauti su žmonėmis. Tačiau didžiausias noras buvo tapti aktore.
– Vis dėlto svajonė tapti žurnaliste iš dalies išsipildė – išleidote jau keturias knygas. Kuri išraiškos forma jums dabar mielesnė?
– Jos labai skirtingos. Rašymas yra labai patogi forma, nes nuo nieko nepriklausai. Kitiems galbūt reikia įkvėpimo, o man reikia tik laiko – tuomet prisėdu ir darau. Su vaidmenimis yra kitaip, nes jeigu pasiūlo vaidmenį, bet jis ne prie širdies, jo tiesiog atsisakai, o rašydama knygas darau tai, kas iš tikrųjų patinka. Rašymas labai žavi, nes tenka daug bendrauti su kolegomis. Šiuo metu pakeliui jau penktoji knyga – labai tikiuosi, kad jeigu teisingai suvaikščios jėgos, ji pasirodys prieš Kalėdas.
– Tad galbūt dabar gailitės, kad rašyti nepradėjote anksčiau?
– Aš niekada nesigailiu. Niekada gyvenime nesigailėjau pasirinkusi aktorės kelią. Man labai patinka būti scenoje – turiu sugalvojusi daug programų, kuriose galiu ir groti, ir dainuoti, ir linksmas istorijas pasakoti, ir vaidinti. Kiekvienas susitikimas, ar tai būtų knygų pristatymai, ar renginių vedimas, man yra malonus. Gaunu tiek satisfakcijos, kad man užtenka visai dienai. Jaučiu, kad esu savo rogėse. Su rašymu tas pats – svarbiausia, kad iš viso jis atsirado (juokiasi).
Niekada gyvenime nesigailėjau pasirinkusi aktorės kelią
– O iš kur tuomet turite tiek daug energijos, kurios galėtų pavydėti dažna bendraamžė? Juk reikia nemažai jėgų tiek visko nuveikti – vaidinti, dainuoti, vesti renginius, rašyti...
– Galvoju, kad ji iš prigimties, o gal ir perduota, nes mano tėtis buvo labai energingas, žaismingas, dainingas ir linksmas. Matydavau savo tėvus, kurie nepaprastai gražiai dainuodavo duetu, ypač tėtis – toks energijos šaltinis. Aišku, matyt, ir horoskopiniai ženklai šiek tiek lemia. Tikėk netikėjus, bet kai paskaitai, kad avinas yra labai tikslingas, konkretus, siekiantis savo tikslo, supranti, kad tiesos tame yra.
– Gal noras nepriekaištingai atrodyti irgi paveldėtas? Visada matome jus itin elegantišką, pasitempusią, knygų mugėje stebinate išskirtiniu įvaizdžiu.
– Sovietiniu laikotarpiu ne vienas jutome nepriteklių, o pats didžiausias ir skaniausias tortas būdavo vandenyje pamirkyta ir cukrumi pabarstyta duonos riekė. Taip ir su drabužiais – jie būdavo labai vertinami ir saugomi, o man drabužiai dažniausiai būdavo persiuvami iš senų tėčio kelnių, todėl labai laukdavau, kad jis jas kuo greičiau sunešiotų ir būtų galima jas iškarpyti.
Iš noro gražiai atrodyti esu ir daug zbitkų padariusi – būdama maža ne kartą sukarpiau užuolaidas ir pasisiuvau „prabangias“ sukneles. Vaikystėje mane tėtis išmokė siūti, ir megzti išmokau, tad kartais išardydavau kelias vilnones kojines ir nusimegzdavau ir megztukus, ir sukneles. Vėliau ir mano sūnus buvo nuo galvos iki kojų apmegztas, o sau nusimegzdavau net paltus.
Modeliavimas man nesvetimas, nes visada norėjosi atrodyti išskirtinai ir žinoti, kad tikrai nesutiksiu antros tokios. Ir dabar visada kažką susikuriu ir šventėms, ir knygų pristatymams. Taigi, geresni dalykai, kaip kad noras siūti, megzti kartais gimsta ir iš nepritekliaus.
– Neabejoju, kad turite ir nemažai svajonių, planų. Kokie jie? Vieną, tiesa, jau žinome – išleisite penktąją knygą.
– Visai neseniai perskaičiau Oscaro Wilde'o mintį ir taip juokiausi! Kaip jisai yra parašęs, kad 70-mečiai vyrai žada moterims padovanoti visą savo gyvenimą, taip ir aš juokiuosi, kad kai sulauki tam tikro amžiaus, reikia kuo mažiau žadėti ir tiesiog daryti tiek, kiek darysis, kiek bus leista ir kiek būsiu apdovanota dangaus.
Žinoma, planų turiu tikrai labai daug ir tinginyste apkaltinti manęs neįmanoma, nes nuolat darau kažką naujo. Šie metai – Žemaitijos, tad labai džiaugiuosi, kad visai vasarai turiu daug gražių pakvietimų ir darbų. Susitikinėsiu su žemaičiais ir pasirokouti gauso žemaitėška, būs pėlna dūšė kopina džiaugsma, tep i jubiliejų sava so telšiškes sutėkso.
Kai sulauki tam tikro amžiaus, reikia kuo mažiau žadėti ir tiesiog daryti
– Na, o kokį palinkėjimą jubiliejaus proga sau paskirtumėte?
– Linkiu sau, kad ir toliau neprarasčiau optimizmo ir nepaliktų gera nuotaika, nes kai gera nuotaika, tai ir dirbti bei planuoti labai paprasta ir lengva. Kitaip sakant, to užtaiso, kuris kol kas manęs nenuvylė.
