Marius Ivaškevičius meno pasauliui yra puikiai žinomas asmuo. Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius dar 2018-aisiais gavo Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, prieš tai jam buvo suteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis bei daugybė kitų pripažinimų. Žinoma yra ir jo žmona Gražina Michnevičiūtė, buvusi žurnalo „Moteris“ redaktorė, o dabar – Lietuvos kultūros atašė Niujorke.
Visgi kol kas dar daug kam negirdėtas jųdviejų dukros Majos vardas. Tačiau tik čia, Lietuvoje. Pamažu paauglė kertasi kelius kino srityje, jai tebesant dar vos 16-os metų Majos filmai jau keliauja į prestižišką užsienio kino festivalį, jos vardą linksniuoja kino industrijos profesionalai.
Bet apie visa tai – nuo pradžių, mat paauglės kelias į teatrą ir kiną turi visą istoriją. 15min pokalbis su Maja Ivaškevičiūte apie tai, kaip šeimoje užgimė jos susidomėjimas meno pasauliu, kaip ji galbūt visai netyčia pasekė tėčio pėdomis ir nustebino net kritiškiausius Niujorko universiteto profesorius savo talentu.
Meno pasaulį atrado vaikystėje
Kaip pasakoti pradeda Maja, menas ją lydėjo nuo pat vaikystės. Ji taip pat neslepia, jog daugiau tai būsiąs tėčio indėlis.
„Tai buvo neišvengiama, neišvengiama nesidomėti dėl tėvų. Mama buvo žurnalo redaktorė, o tėtis užsiiminėjo viskuo, kas susiję su menu. Aišku, jie manęs niekada niekur nestūmė, tiesiog visada buvau šalia, mačiau ir man tai pradėjo patikti. Taigi manau, kad jie tikrai smarkiai prisidėjo prie to, kad dabar esu susijusi su menu, bet taip pat tai ir mano indėlis“, – šypsosi paauglė.
Apie posakį „obuolys nuo obels netoli rieda“ Majai net nereikia sakyti – ji su juo susiduria pastoviai. Visgi jis jai neigiamų emocijų, kitaip nei daugeliui žinomų tėvų vaikų, nesukuria.
„Girdžiu tą pasakymą labai dažnai, – juokiasi mergina. – Bet nemanau, kad jis atsibodo, nes labai smagu turėti tėtį, su kuriuo gali pasikalbėti apie meną. Apskritai, labai malonu, kad mane iš viso lygina su mano tėčiu. Tai ne, nenusibodo, visada malonu, kai kažkas kažką pasako.“
Maja juokiasi ir iš to, kad iki šiol skaitydama tėčio tekstus negali galvoje negirdėti jo balso. Pati sako tėčio kūrybą labai mėgstanti, nors ir ne visus spektaklius jis leidžia žiūrėti. „Tėtis manęs prašė kol kas kai kurių dalykų nežiūrėti ir palaukti, kol šiek tiek daugiau suaugsiu tam, kad susidaryčiau geresnį įspūdį“, – paaiškina paauglė.
Užaugti su meno pasaulyje besisukančiais tėvais yra neįkainojama patirtis, priduria pašnekovė. Jie yra pirmieji, kuriems Maja siunčia savo visus darbus, jie yra ir pirmieji, kurie juos negailestingai sukritikuoja.
„Jie visada turi ką pasakyti, niekada neuždės cukrinio apvalkalo, kalbėdami apie tai, ką aš darau, visada pasakys, kas blogai, kas gerai. Žinau, menas yra labai subjektyvu, bet visą laiką turime apie ką pasiginčyti – kur galėjo būti taip, kur galėjo būti kitaip.
Manau, labai veža tai, kad tėvai turi ką pasakyti. Kad jie nesako: va, labai gera, liuks. Jie visada pasako tiesą, o aš žinau, kad jie pasako tiesą. Jie nori, kad aš augčiau. Kartais tikrai skauda, kai iš karto parodai kažką, o jie pasako, kad čia negerai tas, tas ir anas. Tada tarsi nori paklausti: o kažkas gero buvo? Bet visą laiką manau, kad rezultate kritika matosi“, – kalba pašnekovė.
Netikėtas išsikraustymas į Niujorką
Visgi Majos gilesnę pažintį su menais nulėmė, kaip ji pati sako, labai nelauktas įvykis 2018-aisiais. Tuo metu paauglės mama Gražina Michnevičiūtė buvo paskirta Lietuvos kultūros atašė Niujorke, o į svečią šalį ji nusprendė kraustytis kartu su dukra.
„Iš tikrųjų labai nenorėjau važiuoti į Niujorką, nes mano visas gyvenimas buvo Vilniuje – draugai, seneliai, šeima. Man buvo didelis šokas. Turbūt daugelis pasakytų, kad tai yra visiška nesąmonė, bet tuo metu, kai man buvo 13–14 metų, tai atrodė vos ne kaip tragedija“, – pasakoja Maja.
Kai gąsdina didmiestis, jo neaprėpiamumas ir nežinia į jį įžengus, žavėtis yra labai sudėtinga. Na, bet šitą etapą Maja galų gale įveikusi ir dabar, norėtų to ar jau nebe, ji miestą yra įsimylėjusi, jį prisijaukinusi ir džiaugiasi tuo, ką jis suteikia.
„O dabar negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo be Niujorko. Bet ir labai pasiilgstu Lietuvos. Man abi vietos yra namai, tačiau Niujorke yra be galo daug galimybių augti ir plėsti savo meną“, – sako paauglė.
O įrodymų, kad persikėlus į didmiestį galimybių atsiranda daugiau, Maja tikrai turi. Perėjusi į Niujorko teatro mokyklą, kurios pavadinimą tariant gali perlūžti liežuvis („Repertory Company High School for Theatre Arts“), mergina gavo vienkartinį šansą dalyvauti programoje, po kurios jos gyvenimas neabejotinai pasikeis.
Prestižiška kino programa moksleiviams
Pasakodama apie tai, kaip sužinojo, jog pateko į daugiau nei tris mėnesius trunkančią Niujorko universiteto programą, Maja neslepia negalėjusi patikėti savo sėkme. Kaip pati sako, čia aplikuoja jei ne šimtai, tai tūkstančiai vaikų, o iš jų patenka tik 15.
„Kai sužinojau, kad ten patekau, sėdėjau matematikos pamokoje. Gavau laišką, išsitraukiau telefoną ir mano rankos tiesiog pradėjo drebėti, nes tuo metu tai buvo mano didžiausia svajonė“, – istoriją pasakoja pašnekovė.
Programa, į kurią kaip tik pateko Maja, yra vienintelė nemokama visame universitete, tad visa tai teigiamas emocijas tik sustiprino. Nors projektas jau pasibaigęs, Maja jį prisimena džiugia gaida. „Bet buvo be galo smagu, tai be galo didelė patirtis. Taip sužinojau, ką noriu veikti universitete ir ką noriu studijuoti“, – sako paauglė.
Kitaip nei galbūt anksčiau, Maja universitete atrado ne tik kino industrijos vilkus-profesorius, bet ir bendraamžių draugų, su kuriais, kaip pati teigia, buvo galima įdomiai pasišnekėti, padiskutuoti, vienas kitą pakritikuoti. „Manau, tai labai ugdo kiekvieną menininką“, – nuomone dalijasi Maja.
Kaip pasakoja paauglė, programos metu moksleiviams teko sukurti po daugiau nei porą filmų. Vienus jie darė atskirai, kitus – bendradarbiaudami tarpusavyje arba su dėstytojais. Visgi dėl karantino teko susidurti ir su šiokiais tokiais sunkumais. Tarkim, vienu metu buvo negalima filmuoti nei lauke, nei balkonuose, o ir pagrindinė universiteto įranga buvo nepasiekiama.
„Programa prasidėjo, kol dar nebuvo pandemijos arba dar buvo jos pati pradžia. Mes susitikdavome, dar galėjome naudoti universiteto kameras, patalpas. Paskui, kai staiga prasidėjo pandemija ir uždarė visą miestą, dėstytojams teko visą programą pergalvoti ir mums parodyti naujus projektus.
Viskas visiškai pasikeitė, nes mes ir neturėjome sukurti tokių filmų, kuriuos sukūrėme. Bet programos kūrėjai mus panaudojo kaip eksperimentą, kokias paskaitas darys pirmo kurso studentams. Tai buvo labai malonu būti pirmiesiems, kurie gauna tokias paskaitas“, – džiaugiasi Maja.
Įvertintas filmas-eilėraštis – iš asmeninių patirčių
Kol kas vienintelis „Youtube“ platformoje publikuotas filmukas-eilėraštis iš paauglės sąrašo yra „Birdmeat“. Šį ji sukūrė visiškai viena ir, nors kino industriją puikiai pažįstantys dėstytojai buvo linkę pažerti kritikos jauniesiems studentams, šis kūrinys jiems paliko gerą įspūdį dėl minimalizmo.
Ir patį filmo scenarijų-eilėraštį mergina parašė pati. Iki šiol daugiausiai rašiusi esė ir trumpus pasakojimus, o poeziją – tik kai tai būdavo dalis namų darbų, Maja sako joje taip pat atradusi grožį.
„Šiam filmui daugiau gravitavau prie poezijos, nes mane paveikė Jørgeno Letho filmas „The Perfect Human“. Manau, kad jeigu jį pažiūrėtumėte, pamatytumėte, kiek daug dalykų semiuosi iš to filmo. Jis yra labai minimalistinis, paprastas, yra kaip ir eilėraštis, bet ne visai tikras eilėraštis. Pagalvojau, kad noriu padaryti ką nors panašaus savo būdu“, – pasakoja pašnekovė.
Šiuo atveju buvo neapsieita ir be tėvų pagalbos – kaip teigia Maja, jai su eilėraščio vertimu yra pagelbėjusi mama, o su vizualais – tėtis. „Tai išeina toks dream team“, – juokiasi ji. Tiesa, nerimo būta dėl lietuvių kalbos vartojimo, mat, kaip užsimena mergina, amerikiečiams subtitrai nėra labai priimtinas reikalas.
„Labai bijojau šnekėti lietuviškai, nes amerikiečiai yra nelinkę žiūrėti filmų su subtitrais, jiems tiesiog yra nenatūralu. Mes, europiečiai, visada žiūrime filmus su subtitrais, o jie neturi tos praktikos. Bet tada mano dėstytojai pasakė: kodėl gi ne, išbandyk. Taip ir padariau, o dėstytojams rezultatas labai patiko“, – džiaugiasi ji.
Paklausta, kodėl pasirinko pavadinimą „Birdmeat“ (liet.k. „paukštiena“), Maja sako, jog tai labai tiesiogiai susiję su jos pirmosiomis patirtimis Niujorke. „Kadangi Niujorkas laikomas betoninėmis džiunglėmis, o aš, kai ten atvykau, jaučiausi kaip visiška paukštiena, įmesta suvalgyti žvėrims, kažkaip susivedė, atėjo tas žodis pas mane, o aš pagalvojau – tinka“, – paaiškina pašnekovė.
Visgi panašu, kad nemalonios patirtys Niujorke ir tas jausmas, tarsi būtumei paukštiena, Majai bus atnešusios sėkmę – paauglės filmas, kaip ir keletas jos kitų, iškeliavo į NYU filmų festivalį.
„Iš 15-os studentų mes sukūrėme po penkis filmus, iš viso į festivalį išėjo gal 20 filmų. Jeigu neklystu, mano pateko trys“, – šypsosi jaunasis talentas.
Holivude pasigenda moterų režisierių vardų
Paklausta, ar visgi visos šios patirtys – tiek vaikystė meniškoje šeimoje, tiek mokslai Niujorke ir filmų kūryba jo universitete – kažkiek padėjo atrakinti save ir suprasti, kas bus toliau, kur nuves gyvenimas, Maja sako save matanti kino industrijoje.
„Mane visada turbūt labiausia traukė kamera ir būti prie kameros. Manau, kad šiuo metu stočiau į režisūrą ar kažką susijusio su kinu. Aišku, teatras duoda be galo daug adrenalino – plojimai ir visa kita, kas yra labai malonus jausmas. Bet jeigu galėčiau pasirinkti dabar, tai turbūt pasirinkčiau kiną“, – svarsto mergina.
Svarstydama, į ką kino industrijoje labiausiai orientuotųsi, Maja pradeda vardyti talentingiausių pasaulio vyrų sąrašą: tai ir Michaelas Haneke‘as, ir Martinas Scorsese, mokęsis tame pačiame Niujorko universitete, ir daugelis kitų. Prie merginai įstrigusių talentų patenka ir režisierė Jodie Foster. Čia Maja trumpam susimąsto.
„Manau, kad šiuo metu Holivude reikia daugiau moterų režisierių. Labai noriu pamatyti daugiau moterų, į kurias galima orientuotis“, – sako ji.
Kas žino, gal metams bėgant tarp šių veidų bus galima pamatyti ir Majos?
-
Palmirai Galkontaitei – 60: „Tai geriausi mano gyvenimo metai“
-
Gimtadienį prie jūros mininti R.Ščiogolevaitė sau linki konkretumo: „Norisi žinoti bent kur gyvensiu ir iš ko“
-
„Nova Lituania“ atvėrė kino teatrus – sostinėje įvyko išankstinė filmo premjera
-
Astai Baukutei – 53: apie naują gyvenimą, drąsą skirtis ir išėjusius draugus, kurių trūksta labiausiai
