Vos tik pradėjusi bendrauti su Mantu Solveiga jau žinojo, kad jos simpatijos gyvenime yra dar vienas svarbus žmogus – mylima dukra. Tai išdavė kikboksininko socialiniai tinkai, o ir pats vyras net nebandė nuslėpti fakto, kad iš ankstesnių santykių turi vaiką.
„Ji – labai miela. Galvojau, na, ir puiku, kad jis turi dukrą, visiškai to nesureikšminau. Bet, kai pradėjome rimtai susitikėti ir planuoti pasimatymų laiką, tik tada pamačiau, ką reiškią pradėti santykius su vyru, turinčiu vaiką. Buvo minčių: „Va čia tai iššūkis, tau, Solveiga“, – juokėsi modelis.
Kai pradėjo susitikinėti su Mantu, Solveiga gyveno Vilniuje, jis – Kaune. Moteris prisimena turėjusi padirbėti ir su kantrybe, kai mylimas vyras ne visuomet galėdavo atvažiuoti arba planus sugriaudavo netikėti vizitai su dukra pas gydytojus ar giminaičius.
„Pačioje pradžioje aplankė ir baimė, nerimas, panika, ko tik nejaučiau. Viskas juk buvo nauja, keista. Nežinojau, ar man pavyks visa tai priimti. Buvau pripratusi gyventi sau, laiką skirti tam, kam noriu. Be to, kiekviena mergina, svajojanti apie mylimą vyrą, tikisi, kad jam bus pati svarbiausia, jis tik jai skirs dėmesį, meilę. O mano atveju, šalia Manto yra ir dar viena mergaitė.
Žinoma, būna sudėtingų akimirkų. Kartais sunku, reikia daug su savimi dirbti, perlipti save, principus, ego, keisti pasaulėžiūrą bei priimti visą situaciją tokią, kokia ji yra be jokių nuoskaudų, tik su meile. Tuomet viskas išsisprendžia“, – gražių santykių paslaptimi dalijasi moteris.
Susidūrė su stereotipais, bet į juos numojo ranka
Solveiga 15min pasakojo niekada neieškojusi būdų, nebandžiusi įsiteikti sužadėtinio dukrai. Kaip pati juokiasi, ji nėra iš tų moterų, kurios vos tik pamačiusios vaikus čiumpa juos į rankas.
Moteris supranta, kad kiekvienam vaikui yra ganėtinai sunku, kai jo gyvenime atsiranda dar viena, nors ir netikra, bet mama. Jis puikiai jaučia, kada su juo elgiamasi gražiai tik dėl bandymo įsiteikti.
„Man, neturinčiai vaikų, buvo sunku suprasti, ką reiškia vaikas ir kiek jam reikia nuolatinio dėmesio. Iš pradžių galvojau, kad nesikišiu į Manto ir jo dukros reikalus, nes neturiu teisės. Tai jo vaikas. O aš tiesiog norėjau būti gera jo mergaitei“, – prisiminė pašnekovė.
Bet, kaip sako Solveiga, tik stebėti sužadėtinio ir jo dukros santykius iš šalies nepavyko. Pradėjus kartu gyventi, planuojant ateitį, bendrą šeimą, atėjo suvokimas, kad su mergaite neužteks tik susitikus pažaisti ar duoti saldainių. Ji, kai nebūna su savo mama, leidžia laiką su Solveiga bei Mantu jų namuose, moteris sako ją auklėjanti, ugdanti, skirianti savo dėmesio, išklauso jos poreikius ir myli lyg savo dukrą.
„Važiuojam kartu ir pas mano tėvus, kuriuos mergaitė vadina seneliais. Neįmanoma likti stebėtoju iš šalies. Tuomet supranti, jog ne kraujo ryšys daro mus šeima, bet meilė. Ir jos dar daugiau mūsų namuose, kai esame trise. Toks ryšys užaugo palengva, labai natūraliai“, – šypsosi moteris.
Tiesa, vos tik pradėjusi draugauti su Mantu Solveiga prisipažino sulaukusi daug aplinkinių žmonių nuomonės apie tai, kad naujas jos mylimasis turi vaiką. „Solveiga, kam tau to reikia?“, „Tu dar nesupranti, kur veliesi“, „Solveiga, tau psichologiškai bus labai sunku, tu pamatysi“. Tokių replikų moteris pasakojo gavusi ne vieną ir ne dvi, o kur dar stereotipai apie tikrą vaiko mamą, trukdančią porai kurti darnius santykius.
„Sakoma, kad vaikų motinos labai mėgsta kišti pagalius į ratus ir griauti buvusių vyrų laimę, jeigu tik pamato, kad kuriami nauji, laimingi santykiai. Tokios moterys ima persekioti savo buvusius, jiems kenkti, šmeižti, visaip kištis į naujos poros draugystę. Mes, moterys, esame apdovanotos nuostabia emocijų palete, bet, deja, ne visos – emociniu intelektu. Dėl to tokios moterys niekaip negali paleisti praeities ir būti laimingos.
Visą tokią velniavą turi patirti naujos vyrų mylimosios. Bet aš visiems turiu tik vieną atsakymą. Aš myliu Mantą ir matau, kaip jis myli mane. Kito atsakymo nežinau ir neieškau. Dabar yra taip. O kaip viskas klostysis ateityje – priklausys tik nuo mūsų pačių“, – šypsojosi Solveiga.
Aplanko mintys apie savo vaikus
O meilė Mantui bei jo dukrai, atrodo, pakeitė ir pačią Solveigą. Ji juokaudama sako, kad anksčiau buvo tikra „Manhattan moteris“, kuriai svarbiausia – nepriklausomybė, laisvė, darbas. Ji ilgą laiką gyveno Niujorke, nuolat keliaudavo po įvairius pasaulio kampelius ir namuose praleisdavo labai mažai laiko.
„Ką ir kalbėt apie kažkokį „šeimyniškumą“, – juokėsi S.Mykolaitytė. – Bet Mantas su dukrele manyje pažadino moteriškumo, kurio net nežinojau turinti, bruožus. Pamačiau, koks Mantas yra rūpestingas tėvas, jis turi labai teisingą, atsakingą, požiūrį į vaiko auklėjimą ir tai mane ir žavi. Gražu matyti, koks stiprus gali būti mažos dukrytės ir tėčio ryšys.“
Žinoma moteris pasakojo niekada nebuvusi toks žmogus, kurio siekiamybė vaikai, ir tikėjo, kad noras kurti šeimą turi atsirasti natūraliai. Ji neplanuotų vaiko vien todėl, kad taip reikia, kad taip turi būti, kad kažkam tai naudinga, ar tiesiog dėl to, kad tiksi biologinis laikrodis.
„Tikiu, kad kiekvienai ateina savas laikas, nesvarbu, su tinkamu žmogumi ar tam tikromis gyvenimo aplinkybėmis. Yra ir tokių moterų, kurioms nelemta pagimdyti vaikų. Ir tai nėra blogai. Tiesiog toks gyvenimas“, – svarstė S.Mykolaitytė.
Tačiau matydama tokį Manto ir jo dukros gražų ryšį, Solveiga sako ir pati pastebinti, kad dažnai aplanko mintys apie savo vaikus. O ir pats Mantas apie juos užsimena, uždegdamas, kaip sako Solveiga, joje norą galvoti ne vien tik apie darbą, karjerą, laisvę, nepriklausomybę, bet atrasti laimę ir ramybę šeimoje bei jos kūrime.
„Mantas, nors ir jaunesnis, bet kartais daug labiau subrendęs šeimos atžvilgiu nei aš. Jam šeima yra labai svarbi, jis griežtas šiuo klausimu. Iš karto man pasakė, kad žaidimams ir „pasitąsymams“ laiko veltui negaiš – su manimi nori rimtos draugystės, šeima jam yra svarbiausia. Juk pasipiršo tik po metų draugystės, – juokiasi pašnekovė. – Jis myli vaikus. Jau vien tas faktas, kad vos po poros mėnesių pažinties pasitikėjęs bei priėmęs į savo namus moterį su dviem vaikais ir su ja susilaukęs dukros rodo, kad yra atsakingas vyras su rimtu požiūriu į šeimą. Juk ne kiekvienas toks jaunas vyras taip pasielgtų. Bet, žinoma, kai partneriai turi skirtingus santykių tikslus, tuomet jie ilgai nesitęsia.“
Pati Solveiga atvirauja, kad jos tėvai santuokoje praleido jau 49-erius metus, todėl sako turinti įskiepytas stiprias šeimos vertybes. Ji ir pati viliasi, kad su mylimu žmogumi galės praleisti visą savo gyvenimą, nors šiais laikais, atrodo, labai sunku puoselėti tokį stiprų ilgalaikį ryšį.
„Viską savo gyvenime dėlioju gal net per daug atsakingai, daug mąstau, permąstau. Kartais turbūt reikėtų tiesiog atsipalaiduoti, pasiduoti meilei ir gyvenimo tėkmei. Žiūrėti, ką ji tau atneš“, – sako Solveiga.
Piktos pamotės – tik pasakose
Žinoma moteris mano, kad žodis „Pamotė“ gali pradžiuginti tikrai ne kiekvieną, bet Solveigos jis, atrodo, nė kiek nejaudina. Nors toks apibūdinimas, anot jos, nusako buvusių mylimojo santykių baigtį, iširimą ir gali kelti ne itin smagias emocijas, šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame gausu gyvenimiškų istorijų, žodis „Pamotė“ gali simbolizuoti ir žmogų, labai mylintį vaikus.
„Pamotė gali mylėti lygiai taip pat, kaip mama. Netgi yra ir tokių, kurios myli dar labiau. Aš jokiu būdu netaikau to šiuo metu savo istorijoje, meilės nematuoju. Bet gyvenime yra realių istorijų, kai motinomis tampa tos, kurios pagimdo, ir tos, kurios užaugina vaikus. Ne be reikalo ir filmai kuriami pagal tokias istorijas.
Aš gerai sutariu su Manto dukters vyresnių broliukų pamote, mes pasikalbame, padiskutuojame, kaip ji jaučiasi augindama du Idilės mamos buvusio vyro berniukus ir žinau, jog ji myli juos kaip savus, rūpinasi, auklėja, ugdo su visišku atsidavimu ir meile. Tai yra gyvas pavyzdys“, – šypsosi moteris.
Solveiga sako, kad stengiasi palaikyti tokius artimus ryšius tam, kad nenutrūktų Manto dukros ir jos brolių ryšys: „Juk Idilė pasiilgsta abiejų savo brolių, o jų mama jau sūpuoja ketvirtą vaiką, vos kelių savaičių mergaitę. Suprantama, kad labai trūksta laiko suvesti visus vaikus, tuomet pagelbėja pamotės. Tai ir yra tikrosios, šiuolaikinės, o ne tos piktosios iš pasakų pamotės užduotis.“
