O lekiam taip, kad geros mintys nebespėja iš paskos, tik vat nerimo taip lengvai neišpūsi. Tuomet įkyriu ratu ima suktis visokios nesąmonės: Ooooch, pramiegojau! Tai dabar teks į darbą važiuoti be dušo, vaikai į mokyklą irgi vėluos, mėsos net iš šaldiklio nespėjau ištraukti, o dar galvojau ką nors pietums sukurpsiu – vaikai visokį šūdmaistį valgo.
Kažkada reikia nulėkti iki žaislų parduotuvės, mažojo gimtadienis visai ant nosies. Ko jam ten reikėjo? Palauk, kada jis?! Viešpatie, už savaitės!
Vakare minčių kirminai neleidžia užmigti, ryte – nėra jėgų atsibusti, vieno kavos puodelio nebeužtenka, pietums laiko nelieka, valgau naktį, ant svarstyklių nebelipu. Kamščiai visame mieste, regis, apskritą parą, o ant darbo stalo nebaigti darbai, už kuriuos atsiskaityti reikėjo vakar. Vairuoti mokančių nerasta, o įžūlių kas antrame automobilyje. Ir vėl vaikas į būrelį eis pats, neverta net bandyti iki centro važiuoti – ko jie ten visi malasi? Vakarienę su draugais (gatvėj nebepažinčiau) reikės atšaukti, nes darbus teks neštis namo.
Pamiršau kas yra seksas, su vyru santykius kada nors pradėsim iš pradžių – nuo flirto. Po atostogų nepraėjo nė mėnuo, bet atrodo lyg prieš metus. Ligi penktadienio liko lygiai penkios dienos. Jėzau, ar iki Kalėdų tik dvi savaitės?!
Pažįstama? O kiek dienų liko iki gyvenimo pabaigos? Ne taip ir daug, jei gyveni autopilotu, mindamas tais pačiais keliais ir smegenų vingiais.
Įdomi ji, ta smegenų geografija: jei keliauji tame pačiame mieste, tomis pačiomis gatvėmis ir panašiais tikslais, tai pilkuosiuose labirintuose ši navigacija įsirėš bėgiais, iš kurių išmesti galės tik stiprus sukrėtimas.
Kelionė iki Palangos ar net Balio nieko nepakeis, jei vyks taip pat prognozuojamai, kaip ir visa kita. Po ligos, susirgus, praradus artimą ėmiau kitaip žiūrėti į gyvenimą. Girdėta formuluotė? O ką, jei nelaukti spyrio šiknon ir pristabdyti tempą? Sakot, neįmanoma?
Tuomet susitaikykit su tuo, kad jūsų gyvenimas prabėgs taip banaliai, kaip mokyklinių atminimų sąsiuvinyje vaikišku dailyraščiu parašyta, – lyg viena akimirka. Nes skubėjimas laiko nedovanoja, jis jį vagia, o autopilotas padeda tik iki tam tikros ribos, kai reikia taupyti jėgas ir kasdien neišradinėti dviračio, bet kai prabylama apie gyvenimą – jis yra rakštis minkštojoje.
Smegenų išplanavimas, tikėtina, visų labai panašus, bet dažniausiai arba trūksta motyvacijos pasivaikščioti tolėliau, nei išminti takai, arba tokia mintis nešauna į galvą, o būna, kad žmogus mano, jog jo galva tai tik bakūžė palyginus su kitų dangoraižiais.
Plaukėte kada upe baidarėmis? Tuomet pažįstate jausmą, kai grįžę namo negalite patikėti, kad juose nebuvote tik porą dienų. O dar sakot į baidarę jūsų neįmanoma įkišti. Negi trumpa kelionė (ne ta kur už jūrųmariųvandenynų) su draugais prie ežero ar piknikas sode nesukėlė to paties nenusakomo jausmo, kad dovanų gavote laiko?
Kai tenka spręsti netikėtus uždavinius – kaip tą velnio irklą laikyti, ką daryti, kai matai iš vandens kyšantį nekuklaus dydžio akmenį, o iki jo liko porą metrų. Kai už nepaliaujamą bambėjimą norėtum nužudyti savo partnerį. Kai sprendi, kaip nepažįstame mieste nuvažiuoti iki reikiamos vietos ir vėliau galvoji, kokiu būdu sumokėti už parkavimą. Kai žmonai matant, nesugebi net padoraus lauželio sukurti.
Štai tuomet autopilotas nustoja funkcionuoti ir tenka ieškoti originalių sprendimų, kurie gyvena kitose mūsų makaulės vietose. O jei šį būdą panaudojus kūrybiškai ir sugalvojus įvairesnės, laiką dovanojančios veiklos?
Tada galima tikėtis, kad dailus užrašas su gimimo ir mirties data talpins gyvenimą, bet ne nuo nuolatinio lėkimo tomis pačiomis trasomis mazoliais nužymėtą neišradingą taką.
