Na gerai, pradėsiu iš toli. Prieš daugelį metų mano mėgstamu laiko matavimo būdu „iki vaikų gimimo“, pamačiau pirmą „Egmont“ leidyklos knygelę skirtą mažiausiems ir pašiurpau nuo šleikščiai saldžių iliustracijų beigi iki koktumo supaprastintų tekstų – žinomos pasakos perrašytos negalvojant apie literatūrinę formą ar kokį nors stilių, kad vaikučiai nepervargtų sekdami ilgą ir sudėtingą naratyvą, o limonadiniai piešinėliai nepavirstų nakties košmarais.
Vėliau sužinojau, kad tokia nelaimė leidyklą ištiko praeito amžiaus viduryje pasirašius sutartį su Walt Disney kompanija. Bet nelaimė tik man, nes užaugau lepinama Petro Repšio, Leonardo Gutausko, Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus iliustracijomis, perskaičiau visas lietuvių kalba išleistas pasaulio šalių, brolių Grimų, H.K.Andersono pasakas. Mano vaikystės knygos buvo meno ir literatūros kūriniai. Pamačiusi tą „ružavą“ popsą pasižadėjau, kad niekada savo vaikams nepirksiu nieko panašaus.
Po kelerių metų viena labiausiai dukros Ulos nutrintų knygelių buvo tos pačios leidyklos išleista Pelenės istorija. Neatsimenu, su kuriuo Trojos arkliu į namus pateko šitas siaubas, bet jis užsiliko, nes mėtyti knygas nėra mano hobis, net jei jos yra pasityčiojimas iš vaikų literatūros, tuo labiau, kad būčiau atrodžius juokingai aiškindama savo penkiametei, jog ši knygelė nepakankamo meninio lygio. Šiandien tas rožinis virusas uždominavo vaikų literatūros knygų lentynose ir man teko su tuo susitaikyti.
Kai pirmą sykį kažkuriame moteriškame žurnale perskaičiusi padidintu šriftu atspausdintą tekstą, o po poros sakinių skaičiau jį iš naujo, pagalvojau, kad spaustuvėje įvyko klaida. Supratusi, kad visas straipsnis parašytas su iškeltomis, dusyk pasikartojančiomis išnašomis, nutariau, kad šis teletabiškas triukas viską kartoti po porą kartų yra tik šio straipsnio fintas, tinkamas ne tik vaikams bet ir lėčiau mąstantiems skaitytojams. Po kelerių metų išmokau jų nebematyti, suprasdama, kad tikriausiai tai skiriama tik antraštes skaitantiems žmonėms, tokiems paveiksliukų vartytojams. Susitaikiau su tuo, kad leidėjai apie mano intelektą ir proto galimybes nėra pačios geriausios nuomonės. Neįsižeidžiau, bet žurnalų nebevartau.
Gal dar anksčiau pastebėjau, jog tie patys leidiniai, pristatydami pašnekovą, būtinai parašo ir jo gimimo metus. Kai to paties paklausė manęs, pasidomėjau ar jie nenorėtų skaitytojų informuoti ir apie mano ūgį bei svorį, talijos apimtį ar dantų būklę. Juk skaitytojui galėtų būti net visai įdomu tokios intymios detalės, taip pašnekovas galėtų tapti dar artimesnis. Ne sakė, pakaks amžiaus. Teko susitaikyti.
Kelerius metus ignoravau socialines medijas užplūdusius ir ten įsitvirtinusius įvairių išraiškų veidelius, pradedant nuo smile‘o, nustebusių ir piktų emodžių, baigiant milžiniškomis gif‘ų ir sticker‘ių kolekcijomis. Piktinausi, nes bandžiau įrodyti, jog juokauti galima ir nepranešant apie tai, kad raštingas žmogus turėtų sugebėti išreikšti mintis be pagalbinių priemonių, panašių į pradinukų vertinimo simbolius. Nežinau ar todėl, kad ne taip jau paprasta šmaikščiai parašyti ar todėl, kad tekstai be galybės širdelių, šypsenėlių ir gėlyčių yra tikra mielų žmonių provokacija, bet vis dažniau teko aiškintis, dėl to, ko neturėjau omenyje. Pyktis nemėgstu, arogantiška taip pat nesu. Pirmas šypsenėles paleidau į pasaulį nejaukiai, dabar gi, seniai susitaikiusi, kalu kartais visą eilę įvairiausių nepretenzingų ikonų, mintyse turėdama tuos šiuolaikinius literatūros kūrinius, parašytus naudojantis tomis pačiomis raiškos priemonėmis.
O kukurūzų dribsniai kino teatruose, visuose šeimos įvykiuose dalyvaujantis televizorius (užprotestavau tik sykį, kai vakarėlio mano namuose metu kažkuris iš draugų pasiteiravo, ar negalėtume įsijungti tv), prie pietų stalo į telefonus sukištos nosys ir t.t.
Tai apie ką aš čia? Gal apie tai, kad ėjimas atbulomis gali būti net labai linksmas užsiėmimas. Paprastai kalbant ir laisvai verčiant – būk paprastesnis ir tauta patrauks paskui tave.
