Ilga istorija apie tai, kodėl priėmė sprendimą išeiti iš televizijos, Nomeda Marčėnaitė pasidalijo socialiniuose tinkluose.
„„Ačiū, kad žiūrėjot, mieli žiūrovai“, arba kas kam sako ačiū.
Ilgesnė istorija, tai jau atleiskit, pradėsiu iš toliau.
Kai į nugarą ėmė kvėpuoti penkiasdešimtmetis, patiems artimiausiems pasakiau – kai tai įvyks, toje vietoje ir tuo laiku manęs nebus! Tada visi (gerai, tai buvo Vytas ir Mindaugas) ėmė protinti, kad negaliu taip nebrandžiai elgtis ir turiu tautai rodyti pavyzdį, narsiai pasitikdama savo pusę šimto. O aš ne tai kad būčiau bijojusi atsakomybės ir „metų naštos“, bet mano vaizduotėje ta šventė daužėsi būgnais galvoje, lyg išprotėjusi beždžionėlė, ir piešėsi apokaliptiniais „duokim garo“ vaizdiniais su penkiasdešimčia tautinių juostų ant kaklo ir pakasynų kalbomis solenizantui dar nenumirus.
Niekas nebūtų manęs perkalbėjęs, jei vieną gūdžią naktį, staiga nubudus ir netikėtai sugrįžus sveikai nuovokai, nebūčiau supratusi, kad be reikalo susireikšminau – tokia gražia proga galiu visiems, mane pakentusiems cielus penkiasdešimt metų (na, tiek beveik niekas neištvėrė), dailiai padėkoti ir kažkaip atsilyginti. Tada dar driokstelėjo, kad tai galėtų būti kažkas panašaus į apdovanojimų ceremoniją ir gerus tris mėnesius lipdžiau prizus bei rašiau kalbas mano gyvenimo nominantams.
Atėjus datai nuomos punkte išsirinkau tinkamą tokiam įvykiui kostiumą. Mielos darbuotojos siūlė geriau rinktis princesės aprėdus, nes zuikio įvaizdis gal ne tai progai, bet nepasidaviau ir penkiasdešimtmetį pasitikau su baltomis ausytėmis ir tokia pat uodegėle. Tos šventės niekada nepamiršiu. Ačiū, Vytai, kad šalia straksėjai pasidabinęs rožinėmis ausimis – tai buvo didžiausia dovana.
Bet pradėjau ne dėl šios istorijos, tik kažkaip surezonavo – ryt rodom paskutinę „torpedų“ laidą, o tai reiškia, kad nuo šiol būsiu TV žiūrovė, bet ne visiems nusibodusi laidų vedėja! Tai, mielieji, priimkit mane į normalių žmonių šeimą ir neminėkit bloguoju. O per tą nuotykį, trukusį trumpiau nei penkiasdešimt metų, turiu kam ir už ką padėkoti. Ačiū Justinui už pirmas televizines pamokas. Vadinau jį bulterjeru, bet iš tų mūsų pasikandžiojimų prieš 20 metų kažkas gal visai pavyko, Jurgai G. už solidarumą ir Jurgai V. už neribotą fantaziją įgyvendinant netikėčiausius uždavinius („nomeda“). Dar ačiū toje laidoje užaugusiems, Orijui – tiesiogine prasme, redaktoriams. Ačiū Daivai už trumpą, bet prasmingą patirtį („Be grimo“), padėjusią abiem suprasti, kad esame solistės. Ačiū Dainiui už įrodymą, kaip tobulai gali būti filmuojamos laidos (skanus pokalbis), o Dainiui L. už kantrybę montuojant mano kliurkas. Indrai už stiliaus puoselėjimą, o Emilijai už teisingą lūpdažio atspalvį. Ačiū Ugnei už renesansą ir pasitikėjimą grįžtant į eterį naujam amplua, Birutei už prilaikymą už alkūnės ir humorą, o Ugnei, Aistei ir Ilmai už kantrybę („kultūringai su nomeda“, „svečiuose“).
Mylimam Vytui už universalumą, už tai, kad esam gangas, ir klausimą, kuris vis rečiau skambėjo – tai čia, tipo, dabar vadovauji, direktore? Rusnei už visada randamą teisingą žodį ir kablelius, Idai už petį. Žinoma, dar tiems ačiū, be kurių būtumėt matę, bet negirdėję – Juliui, Džiugui ir Jurgiui!
Ačiū per tuos metus sutikusiems pasikalbėti, visų nepajėgčiau išvardinti, net jei nuo to priklausytų mirti ar gyventi. Dėkoju torpediškai prasisukusioms draugėms („nomedos torpedos“) ir ačiū LRT už santūrų ačiū.
Kaip sako viena mano draugė – durna galva nežyla ir neplinka, tai jei ne durna galva, dabar būčiau žila beplaukė, bet vieno negalėčiau pasakyti, tai, kad buvo neįdomu.
Tai, kaip sakoma, ačiū, kad žiūrėjot, einu toliau auginti mamos ir gal pagaliau rasiu laiko išsimolinti rankas. O ir tie metai, atnešę šiokios tokios patirties, sako – niekada negali žinoti, kaip pasisuks likimas.
P. S. O jei kada pasiilgtumėt, galit bandyti ieškoti mediateka.lt“, – rašė N.Marčėnaitė.
Menininkė anksčiau yra sakiusi, kad jai sunku ir nemalonu žiūrėti į save televizoriaus ekrane.
„Vakar žiūrėjau savo laidą. Nuoširdžiai sakau, kad mane nuo savęs televizijoje supykino. Aš save erzinu, man bjauru, nematau nieko gera. Nesuprantu, už ką mane televizijoje laiko?“ – 2009 metais klausė N.Marčėnaitė.
1990 m. Nomeda baigė Vilniaus dailės akademiją.
Nuo 2002 metų dirbo laidų „Nomedos pokalbių šou“, „Nomeda“, LTV laidos „Tėvai ir vaikai“ vedėja, televizijos labdaros projekto „TV3 išsipildymo akcija“, kurios metu padedama našlaičiams, sumanytoja, globėja, BTV kulinarinės pokalbių laidos „Skanus pokalbis“ vedėja, Lietuvos ryto TV laidos „Kitaip. Su Nomeda“ vedėja, LRT Plius laidos „Kultūringai su Nomeda“ vedėja, lrt.lt laidos „Kur važiuojam?“ sumanytoja ir vedėja.
„Lėlė“ – pirmoji Nomedos Marčėnaitės knyga vaikams. Knyga iliustruota autorės. 2011 m. metų knygos rinkimuose geriausios knygos vaikams ir paaugliams nugalėtoja. Knygų „Virtuvės užrašai“, „Užsimerk“ autorė, iliustratorė.
