Vos porai dienų privačiu lėktuvu su savo vadybininku Marco Ramazzotti į Lietuvą atvykusi Ginta čia sukėlė šurmulį – kaip ir kiekvienas, gimęs su sėkmę nešančiais marškinėliais. Juk tai ji dainavo scenoje su garsiuoju Erosu Ramazzotti, internete galima rasti jos nuotraukų su U2 lyderiu Bono, kitomis įžymybėmis.
Ji – modelis, grožio konkursų laimėtoja, pasirašiusi sutartį su muzikos milžine „Universal“, pernai pakviesta atidaryti „Formulės 1“ varžybas Malaizijoje, o praėjusios vasaros pabaigoje italų radijo stoties „Virgin Radio“ apdovanota „Kylančios žvaigždės“ prizu.
Šveicarijoje Ginta – nuo devynerių, išvyko su taip pat temperamentinga gražuole mama Violeta, pamilusia laikrodžių kompanijos savininką Claudio Campaną. Aprūpintas gyvenimas nuostabaus grožio turtingoje šalyje merginos neišlepino. Ji mokėjo pasinaudoti likimo suteiktomis galimybėmis, daug dirbo ir mokėsi. Užtat sulaukusi vos dvidešimt šešerių turi Milane įgytą politikos mokslų specialisto diplomą, savą verslą, mokslo darbą, pluoštelį žurnalų su savo nuotraukomis viršeliuose.
Gyvenimo aprašyme dar galėtų pridėti įrašą apie Italijos televizijos kanale „Rai Uno“ vestą populiarią savaitgalio laidą. Bet visą laiką Gintos širdyje buvo muzika, jos mokėsi nuo mažens. Nuo to neatbaidė net žiaurokas vienos įrašų studijos prodiuserių pareiškimas: iš grožio konkursų pažįstamai merginai jie pranešė, kad muzikos pasaulyje dainuojama balsu, ne dailia išvaizda. Ginta nesutriko – nusirėžė ilgus šviesius plaukus, nusidažė tamsiai, šoko į paprastus drabužius be garsių etikečių, blizgučių ir privertė atkreipti dėmesį į savo balsą, talentą.
Šiandien jai nebereikia nieko įrodinėti, reikia tik spėti suktis vis didesnį pagreitį įgaunančioje įdomaus gyvenimo karuselėje. Jos dainos „Comment te dire adieu“ vaizdo klipą galima išvysti internete, muzikos terapijos paskaitų klausytis Lugano universitete. Kur dar pačios prodiusuoti filmų garso takeliai, radijo stotyse, televizijoje skambanti muzika...
Ir kaip visa tai spėti? „Dirbau beprotiškai. Ėjau, ariau kaip jautis, kol pasiekiau viską, ką turiu“, – pripažįsta Ginta, kai po kovo 11-osios koncerto Katedros aikštėje mudvi susėdame jaukiame „Stiklių“ viešbučio bare.
Ginta, jau septyniolika metų gyveni užsienyje, bet kalbi švaria lietuvių kalba. Kaip pavyksta?
Kalba šiek tiek trūkinėja. Bet bandome praktikuotis namuose su mama. Be to, palaikau ryšius su Lietuva – svarbu pažinti savo šaknis. Čia – draugai, kolegos, nauji projektai – nuo kinematografijos iki muzikos. Mano močiutė Vanda, mamos mama, kažkiek laiko praleidžia Šveicarijoje, bet daugiau būna Lietuvoje, Šiauliuose. Užtat kai tik atskrendu, o atskrendu bent kartą per tris mėnesius, visuomet mane lanko. Senelių iš tėčio pusės, deja, nebėra, o jis pats daug metų laimingai gyvena Pietų Afrikoje.
Šveicarijoje ilgiuosi lietuviško maisto – duonos, dievinu lietuvišką medų (čia jis visai kito skonio), sūrelius. Laimė, mama lietuviškai gamina namuose – barščius, salotas, raugintus agurkus.
Sceninis vardas Biku turi kokią nors prasmę ar jį rinkaisi dėl skambumo?
Kubiliūtė prasideda „Ku-bi“, skiemenis sukeitus vietomis, išeina Biku. Be to, mamos tėčio pavardė Bikus. Italijoje yra posakis: kas išmokė važiuoti dviračiu, vadinasi, išmokė gyventi. O mane minti pedalus išmokė būtent senelis. Šis vardas lengvai tariamas, greitai įsimenamas ir, sakyčiau, efektingas. O visa lietuviška mano pavardė Šveicarijoje – sunkoka, egzotiška. Pamenu, kaip mokykloje visi laužė liežuvį mėgindami ištarti.
Kelintoje klasėje buvai, kai išvykai į Šveicariją?
Ketvirtoje. Penktą klasę baigiau jau čia.
Turėjo būti nelengva palikti mokyklą, draugus, o dar – svetima kalba.
Nelengva, bet daug streso nekėlė. Juk prieš 1998-uosius iš Lietuvos išvažiavo labai daug žmonių. Per metus Šiauliuose neliko pusės mano klasiokų, užtat persikraustyti į kitą šalį atrodė visai normalu, įdomu. Be to, vaikai juk greitai naujose vietose pripranta. Prancūzų ir italų kalbas išmokau per tris keturis mėnesius. Suaugusiems sunkiau, o vaikams kas – išėjau į kiemą, susiradau draugų ir ėmiau kalbėti. Netrukus draugių sutikau ir dainavimo, šokių, baleto būreliuose.
Beje, lietuviškos pradinės mokyklos lygis daug aukštesnis nei šveicariškos. Atvažiavusi pirmus dvejus metus nieko nesimokiau, tik kalbų, nes Lietuvoje visų dalykų kursas buvo smarkiai pavažiavęs į priekį. Mokymosi sistema ten kiek kitokia. Greta teorinių dalykų yra daug praktikos, kad vaikas žinias iškart pritaikytų, eksperimentuotų laboratorijose.
Pinigų nestigo, tačiau jau dvylikos pradėjai užsidirbti pati teniso aikštynuose pardavinėdama ledus. Kodėl?
Norėjau būti nepriklausoma. Net ir nuo tėvų. Dar anksčiau, nei ėmiau pardavinėti ledus kortuose, pradėjau namuose tvarkyti kambarius, virtuvę, už tai gaudavau pinigėlių. Paskui ėmiau suktis mados pasaulyje, kai buvau dvylikos, nusišypsojo laimė ir sėkmingai dalyvavau „Lee“ džinsų fotosesijoje, tapau firmos pasauliniu veidu.
Tėvai mane visuomet labai palaikė, nes matė, kad moku derinti mokslus su darbu. Pradėjau labiau pasitikėti savimi, jaučiausi laiminga, bet dabar galvoju, jog kartais trūksta tos gyvenimo dalies, kurią matome filmuose: mokykla, būriai draugų, vakarėliai. Aš gyvenau kitu ritmu: mokykla–darbas. Bet iš to gavau puikių emocijų ir, jaučiau, žengiu į priekį greičiau nei tie, kurie tik mokosi.
Kada išsikraustei iš šeimos namų?
Aštuoniolikos. Nutariau išvažiuoti į Paryžių, nes ten atsirado galimybių. Sukau galvą, kaip tą pranešiu mamai, jaudinausi dėl jos atsakymo. O ji išklausė visiškai ramiai ir dar padėjo lagaminus susikrauti. Draugams tai kėlė nuostabą, nes Šveicarijoje jaunimas ilgai gyvena su tėvais – taip patogu, gerai, nėra būtinybės kur nors bėgti. Man buvo įdiegta tapti savarankiškai, stipriai, nepriklausomai. Be to, dėl mados, televizijos labai daug keliauvau, buvau įpratusi rūpintis savimi.
Pabuvau Paryžiuje, grįžau į Milaną, tada išsikrausčiau į Romą, daug keliavau tarp Paryžiaus, Londono, Ciuricho, galų gale vėl pasukau į Luganą pajutusi, jog tai – mano vieta. Gyventi čia patogu: Milanas – už valandos kelio, Ciurichas ir pajūris – už dviejų, iki kalnų – keturiasdešimt minučių. Šiuo metu geresnės vietos neįsivaizduočiau.
Esi gražaus daugiau nei šimto kvadratų buto ant ežero kranto šeimininkė?
Taip! Ir jo tikrai nekeisiu. Gyvenu pačioje kalno papėdėje, pro langą – neįkainojamas vaizdas.
Kai man sukako penkiolika, ėmiau bėgioti. Iki tol šio užsiėmimo nekenčiau, nesupratau, koks tikslas bėgti į vieną pusę, paskui – grįžti. Bet kai išgirdau, jog būtent bėgiojimas labiausiai padeda treniruoti diafragmą – kvėpavimą, kas itin svarbu dainuojant, galvoje užsidegė lemputė. Bėgdama pro šiuos namus visuomet pagalvodavau: kaip gražu! Pralėkė dešimt metų, ir juose gyvenu. Pasvajojau ir – turiu. Užtat labai tikiu svajonėmis. Jos išsipildo, kai būname pasirengę sėkmei.
Muzikinei sėkmei laikas – dabar?
Prieš pusantrų metų pasirašiau sutartį su „Universal“. Būti dalimi tokios struktūros – nerealu, nes ten – neaprėpiami ryšiai. Jei noriu susisiekti su autoriumi, prodiuseriu ar kuriuo nors dainininku dėl dueto, tą galiu padaryti, nes turiu įrankių. To siekiau daug metų ir pagaliau sulaukiau.
Pernai buvo įdomių projektų, festivalių, dar tas „Virgin Radio“ prizas – šie dalykai įkvepia.
Pati kuriu tekstus, muziką – taip pat. Nuo a iki zet moku suvaldyti produkciją, bet geriausia, aišku, šalia turėti profesionalų. Tokių kaip, pavyzdžiui, Marco Ramazzotti: jis – senas draugas, kuris tapo vadybininku.
Apskritai Italijos muzikos pasaulis labai mažas. Pažįstu Erosą Ramazzotti, kartą paprašiau, kad atsiųstų dvi gitaras albumui įrašyti, nes žinojau, jog jis – didelis jų kolekcininkas. Kitą dieną atvažiavo visas sunkvežimis su nežinia kiek dešimčių gitarų – net neįsivaizdavau, kur jas dėti. Jo šeima tapo artima manajai.
Mano dievaitis – Bono. Nuo mažens žavėjausi juo ir „U2“, dievinau, sakiau, kad galėsiu baigti muzikinę karjerą, kai JĮ sutiksiu (juokiasi). Ta minutė atėjo Davose, Šveicarijos mieste, garsėjančiame ekonomikos forumais. Ekonomikos dienose išgirdau jo balsą ir ištirpau, jaučiau, kad stovi už manęs, ir kurį laiką nedrįsau atsisukti. Bet atsisukau, ir mes smagiai praplepėjome visą vakarą.
Turėti tokį palaikymą – nuostabu. Tačiau niekas nenukrito iš dangaus, reikėjo daug dirbti, prakaituoti, kartais – net nuverkti. Save laikau tik aisbergo viršūnėle, o dar yra visas aisbergas – didžiulė drauge dirbanti komanda, būdama scenoje, tarsi jiems visiems atstovauju. Tai – didžiulė atsakomybė, dėl to kiekvienam pasirodymui rimtai ruošiuosi.
Ar draugiškai Italijos muzikos pasaulis priima naujokus?
Buvo visko – užkulisiuose nulaužytų kulnų, scenoje išjungto mikrofono. Tikros įžymybės – labai draugiškos ir nuoširdžios. Ko nors kito gali tikėtis iš tų, kuriems dar toli toli iki tikros žvaigždės.
Kodėl Milane rinkaisi politikos mokslų studijas, jei visuomet svajojai apie muziką?
Visi takai, kuriais pereiname, duoda naudos. Per mokslus atsirado kitos veiklos. Lapkritį išeis pirma mano studija apie tai, kaip žmogaus protą veikia muzika. Ją pradėjau dar mokydamasi licėjuje, septyniolikos, baigiau su universiteto mokslininkais neurologais ir kitais nuostabiais medicinos pasaulio žmonėmis. Kitąmet Bazelyje vyks simpoziumas šia tema. Bus labai įdomu – juk dar neištirta, kaip muzika gali pakeisti nuotaiką, mūsų sprendimus.
Esame padarę eksperimentą su pasauliniais hitais, analizavome, kaip jie veikia smegenis, – nuo populiariausios muzikos jos užsidega kaip lemputė! Medikai duoda gliukozės tabletę, kad praeitų galvos skausmas, bet tą patį efektą galima pasiekti muzika. Tai – placebo efektas.
Kaip sekasi būti verslininke?
Puikiai. Įkūriau itin kokybiško greitojo maisto kavines: produktus – nuo vaisių iki kumpių, sūrio – perkame tik šveicariškus, iš aplinkinių ūkių. Savo produkciją tiekiame mokykloms, biurams. Ta idėja Lugane suklestėjo žaibiškai: prabėgus vos keturiems mėnesiams nuo pirmos kavinės atidarymo, jų veikė jau keturios! Tiesiog radome nišą, kuri iki tol buvo tuščia. Yra daug žmonių, alergiškų pienui ar duonos grūdams, – tokiems taip pat siūlome alternatyvų. Mūsų maistas – biodinaminis, žmonės tą labai vertina. Gėrimai pilstomi į organinius kartono puodelius, cukrus gamintas tam tikru būdu, vanduo – iš vietos kalnų. Kitos kavinės atidarymas – Ciuriche. Planas – užkariauti Šveicariją. Juokauju, žinoma. Bet tikrai džiaugiuosi plėtra. Jau gavome vieno universiteto pasiūlymą atidaryti kavinę jame, bendradarbiaujame ir su „Expo“ organizatoriais – ši pasaulinė paroda 2015-aisiais vyks Milane.
Kad viskas judėtų pirmyn, mano dienos ilgos, naktys – trumpos. Nubundu be penkiolikos šešios. Valandėlę sportuoju, susirašau, ką reikia padaryti, pamąstau, kokie šios dienos, savaitės, mėnesio tikslai, paskaitau, ką turiu perskaityti, ar pasimokau kalbų (Ginta laisvai moka lietuvių, italų, prancūzų, anglų, vokiečių, gali lengvai susikalbėti, bet dar tobulina rusų ir ispanų – red. past.). Maždaug aštuntą pusryčiauju savo kavinėje, pasikalbu su darbuotojais, sudėliojame planus ir apie devintą būnu biure, ten viskas įsivažiuoja kaip traukinys, nes iš visų pusių „bombarduoja“ mokslo, universiteto, restoranų, mados, muzikos reikalai. Kad tą sūkurį išlaikyčiau ant pečių, surinkau gerą komandą – viena pati nieko nepadaryčiau.
Su darbuotojais ir partneriais plėtojame naujus projektus, tariamės, sprendžiame problemas maždaug iki pietų. Pietų pertrauka skiriama šuniukui arba šuniukams (dažnai pasiimu ir mamos augintinius) – pasivaikštau, pakvėpuoju grynu oru. Jie truputį maišyti – kai kurie rasti, išgelbėti. Bet visi balti, užtat atrodo kaip Maltos bišonai. Tada ko nors užkandu. Antra dienos dalis skiriama kelionėms, susitikimams, susirinkimams, jie trunka iki vakaro, paskui – darbo vakarienės.
Dieną stengiuosi baigti apie dešimtą vakaro. Kitaip visiškai nebeliktų laiko susikaupti, pasimesčiau gyvenime. Ir laisvas savaitgalis man būtinas. Penktadienio vakare išjungiu darbo telefonus ir iškeliauju į kalnus. Šveicarija – nuostabi, ten visko daug. Lankau muziejus, miestus, dievinu šalia esančią Italiją – Florenciją, Milaną.
Bent tris kartus per savaitę skiriu laiko santykiams su artimaisiais – mama, šeima, draugais. Juk ką turėtume tik dirbdami, nebendraudami? Būtų tuščia. Labai mėgstu gaminti vakarienę su visais draugais. Renkamės skirtingas temas: praėjusį mėnesį buvo kinų, ateinantį – italų, paskui – japonų. Rengiamės tos šalies drabužiais. Darome ir vyno degustacijas. Draugės išsibarsčiusios po pasaulį, kartą per mėnesį susitinkame ir pasidalijame mintimis apie savo gyvenimus.
Nenutolai ir nuo mados pasaulio?
Mama turi savo drabužių liniją, mes kartu – namų ir maudymosi kostiumėlių linijas. Man tai – labiau pomėgis, bet – įdomus: reikia stebėti žmonių poreikius, pasaulines tendencijas. O jos visur tos pačios, sukasi spirale. Jas pritaikau įvairiose srityse – nuo mados iki muzikos.
Ir iš kur viskam turi tiek energijos?
Viską darau su aistra. Darbo daug, bet, kaip sako italai, – norėjai dviračio, dabar – mink. Kada kuriu muziką? Nors ir kiek būtume užsiėmę, randame tam laiko, kai kas nors tampa pirmenybe. Jei žinau, kad po mėnesio turiu priduoti keturias dainas, į tai ir susikoncentruoju.
O laikas meilei?..
Čia – tas pats principas. Kai atsiras prioritetas – konkretus žmogus, jam laiko taip pat atsiras. O kol kas dirbu. Jei yra tiek energijos, reikia ją kaip nors investuoti.
