„Aš jau esu Druskininkuose ir mane iš pat ryto aplankė šeimyna – dvi dukros ir anūkės. Jos padarė didžiulę staigmeną, mat anūkės dainavo, deklamavo eiles ir skaitė visokius tekstus iš žiniasklaidos, kuriuose buvo rašyta apie mane“, – Žmonės.lt pasakojo jubiliatė.
Vienoje Druskininkų sanatorijoje besiilsinti aktorė sakė, kad jubiliejų ėmė nemėgti nuo savo penkiasdešimtmečio, kuris jai atrodė labai baisus. Nuo to laiko, E.Žebertavičiūtė per savo jubiliejus stengiasi pabėgti iš sostinės, kad nereikėtų organizuoti šventės, gaminti vaišių, kviesti svečių ir rūpintis kitais gimtadieniniais dalykais.
„Šiemet aš švenčiu, bet visai kitaip: atsikėliau iš ryto Druskininkuose, oras geras ir švarus, jokių rūpesčių, nereikia galvoti kokią suknelę apsivilkt, nereikia ieškoti vietos, nereikia nieko pirkti, kviesti svečių. Žodžiu, man nėra vargo“, – pasakojo aktorė.
 |
| Jevgenij Demjančiuk nuotr./Elvyra Žebertavičiūtė |
Vis dėlto, moteris džiaugėsi savo gimtadienine dovana, kurią gavo iš savo šeimos. „Jos mane nuvežė į Merkinės piramidę, kuri yra visai netoli nuo Druskininkų, buvo labai malonu. Ten kaip šventovė, žmonių visai nebuvo, mes buvom vienos, atrodė tarsi į dangų papuolėm“, – Žmonės.lt kalbėjo aktorė ir pasakojo, kad šiuo metu su šeima pietauja restorane, o netrukus keliaus apžiūrėti Druskininkų.
Aktorė neslėpė džiugių emocijų ir kalbėdama apie netikėtai įvykusią pažintį besiilsint sanatorijoje. „Vakar baseine sutikau septynmetę mergaitę iš Vladivostoko, ji mane mokė plaukti ir mes išsišnekėjom, kad mūsų abiejų gimtadieniai yra sausio 7 dieną. Taigi aš jai šiandien ryte padariau mažytę šventę, nunešiau dovanėlę, tėvai buvo patenkinti. Man tokie neplanuoti dalykai yra labai malonūs“, – džiaugėsi E.Žebertavičiūtė.
E.Žebertavičiūtė pridūrė dabar jau suvokusi, kad nuo 80-ojo jubiliejaus pasprukti jai nepavyks, todėl grįžus į Vilnių, teks išsivesti bičiules į kavinę. Tiesa, garsi aktorė pasakojo, kad anksčiau gimtadienius ji švęsdavo kur kas audringiau. „Būdavo labai linksma, susirinkdavo visa kompanija, artimiausiu draugai, bet atėjo laikas, kai pradėjom visi sent, vieni pasimirė, kiti išsiskyrė, kitas nebepaeina ir pajutom, kad mes išdykaut taip, kaip jaunystėj, nebegalim. Tada aš nusprendžiau, kad nereikia draugų ir savęs kankinti. Aš į viską ėmiau žiūrėti paprasčiau“, – kalbėjo E.Žebertavičiūtė.
