– Kaip vertinate karantino situaciją Lietuvoje? Ar laikotės saugumo rekomendacijų? Ar nebaisu?
– Man nebaisu, o rekomendacijų aš laikausi. Visada laikiausi higienos, ploviau rankas ir pan. Nežinau, kuo visa tai baigsis... Tai tarsi panašu į apokaliptines nuotaikas. Kaip tik skaičiau tokį straipsnį, kuriame kalbama apie piniginį tvaną. Tai reiškia, kad jeigu viskas bankrutuos, tai bus tuščiai gaminami tik pinigai.
Yra daug nenuspėjamų dalykų, bet aš žiūriu optimistiškai ir manau, kad visa tai, iš vienos pusės, per daug dramatizuojama, iš kitos pusės – išsispręs.
– Kam šiuo metu pats skiriate daugiausia laiko?
– Mano gyvenime vyrauja dvi temos – teatras ir meilė. Bet dabar dar ir tvarkymasis. Yra tiek daug pjesių, knygų, nuotraukų, dokumentų, kuriuos dabar daugiausia visaip tvarkau, užsiraunu ant tokių pamirštų ir labai įdomių dalykų. Atlieku tokią reviziją. Iš esmės mano gyvenime dabar yra teatras, meilė ir revizija.
– Esate atskirtas nuo aktorių, teatro. Tad kiek laiko režisierius gali gyventi be teatro?
– Kaip kuris. Yra garsių režisierių, kurie pastatė mažai spektaklių, yra tokių, kurie nuolat dirbo teatre ir spektaklių pastatė daug. Aš dirbu nuolatos, o teatras man bendravimo būdas su žmonėmis, taip pat – būdas pažinti save. Taigi, man bus sunku, jeigu karantinas užsitęs.
– Ar nekyla galbūt ir egzistencinių apmąstymų, kai kuriam laikui esate atribotas nuo mylimos veiklos? Ypač tokiame kontekste.
– Daug ką permąstau. Pagaliau mano gal ir metai tokie. Kai nieko svarbaus neveikiu, grįžtu mintimis į sėkmes ar padarytas klaidas, meiles ar vaikystę, gyvenu prisiminimais...
Visuomenė yra truputį „susirgusi“ savirealizacija, kažkodėl būtinai visiems reikia savirealizuotis. Bet juk galima tiesiog gyventi.
– Daugelis sako, kad šį laikotarpį skiria savirealizacijai. Ar save priskirtumėte prie šių žmonių?
– Mano darbas yra susijęs su savirealizacija ir tuo man jis patinka. Teatras yra visapusiška savirealizacija. O dabar kaip tik galbūt nėra tos savirealizacijos – yra daugiau susikaupimo, meditacijos. Gal kaip tik tai ir yra gerai, nes visuomenė yra truputį „susirgusi“ – kažkodėl būtinai visiems reikia savirealizuotis. Bet juk galima tiesiog gyventi. Tad šiuo metu mano gyvenime tos savirealizacijos yra mažiau ir dėl to galbūt netgi gerai jaučiuosi.
– Tai šis laikotarpis jums yra kuo nors išskirtinis ar nelabai?
– Tiesą pasakius, neseniai padariau du didelius darbus, todėl dabar turiu progos pailsėti ir daug ką apmąstyti. Šiaip, aišku, negaliu pasakyti, kad nesijaučiu keistai, nes situacija yra ir dramatiška, ir keista, ir įdomi. Mąstau ne tik apie save, bet pradedu mąstyti ir apie pasaulį, apie tai, kur jis eina, kur link juda vartotojiškas pasaulis, galvoju ir apie pasaulio ekonominę higieną.
Galvoju ir apie tai, kad mes ilgą laiką gyvenome labai pasitikėdami savimi. Žmonėms būdinga manyti, kad jie yra visagaliai. Dabar, kai paskaitau Bibliją, tarkim, kur aprašomas tvanas, arba istorijoje pasižiūrėjus į marus, akivaizdu, kad žmonės yra labai arogantiški. Man atrodo, kad koronavirusas žmonių aroganciją šiek tiek pristabdė. O tai nėra blogai, nes žmonės šiame pasaulyje sau skiria per daug vietos.
– Dalis žmonių šitą etapą apibūdina kaip gražų, kaip galimybę sugrįžti prie šeimos, pamirštos veiklos. Ar sugrįžtate prie ko nors? Jei taip – prie ko?
– Esu numatęs daug projektų, negalvoju, kad jie neįvyks. Mano darbai nestoja, toks yra mano gyvenimo būdas, nes, tiesą sakant, viso to net negalima vadinti darbu. Visada verdu tose sultyse, apie tai mąstau, naktimis sapnuoju, tad dvasinės frustracijos nejaučiu, man tiesiog labai gaila, kad žmonės miršta Lietuvoje, taip pat daug žmonių Italijoje, Ispanijoje ir kitur.
Manau, kad teatras atsigaus pirmas, greičiau nei pramogų verslas ir kiti dalykai. Teatras yra labai gyvybingas organizmas.
– Užsiminėte, kad skaitote Bibliją. Ar pastaruoju metu ją atsiverčiate dažniau (ne režisieriaus akimis)?
– Tiesą pasakius, ją atsiverčiu gana retai, nes ją beveik žinau mintinai. Tai man kartais net nereikia atsiversti, kad galėčiau apmąstyti.
– Tai dabar skaitymas yra daugiau meditatyvus?
– Taip, bet kaip ir daugelis pastaruoju metu aš apskritai pradėjau skaityti žymiai daugiau. Sugrįžtu prie įvairių knygų ir autorių – prie Ray Bradbury‘io, prie Umberto Eco, skaitau jo esė. Taip pat skaitau pjeses. Prie mano stalo visada yra Laodzi ir Biblija.
– O jums pačiam tikėjimas yra svarbus gyvenime? Net nebūtinai šiame, koronaviruso, kontekste.
– Tikėjimas, kaip reiškinys, taip. Aš nesu religingas žmogus, bet į tikėjimą žiūrių kaip į ypatingą reiškinį, duotą žmogui. Tai yra daugiau negu valia, negu viltis, galbūt net daugiau negu meilė. Tai yra tikrai reali jėga, kuria galima stumdyti kalnus.
Man atrodo, kad šiuo laikotarpiu yra aktualu nepasiduoti ir tikėti. Tikėti tuo, kad visa tai praeis, nepulti į neviltį, nebėgti pirkti grikių. Pats nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau tiek, kiek reikia.
– O iš tiesų – kaip reaguojate į tą lengvą apsipirkinėjimo psichozę?
– Visą laiką neigiamai reaguoju į masines psichozes ir isterijas. Beje, Lietuvai tai yra labai būdinga – žmonės puola į kovas, labai greitai patiki propaganda. Prisiminus Kedžių istoriją... Yra labai daug tam tikro tamsumo, kaimietiškumo, mažai racionalumo.
– Ko mūsų visuomenei trūksta, kad to racionalumo būtų daugiau?
– Visiškai aišku – tai yra švietimo ir kultūros klausimas. Jiems reikėtų skirti daugiau dėmesio.
– Grįžtant prie teatro – ar jam bus sunku atsigauti po karantino?
– Manau, kad teatras atsigaus pirmas, greičiau nei pramogų verslas ir kiti dalykai. Teatras yra labai gyvybingas organizmas. Atsimenu, 1990-aisiais, kai buvo blokada, mes vis tiek vaidinome. Nešildomose patalpose žmonės žiūrėjo spektaklį apsirengę kailiniais, o iš burnų ėjo garai nuo šalčio ir vidinės šilumos. Ir vis tiek jie žiūrėjo. Tai tikrai teatras bus.
Pagaliau, ir šita tema – ji ne amžina, ji išsispręs, o jai išsisprendus, viskas labai suaktyvės, tarp viso to – ir teatras, ir žmonės. Dabar jie tiesiog užsidarę, kavinės uždarytos. Žmonės pasiilgs ir duonos, ir renginių.
– O ką dabar, karantino metu, veikia aktoriai ir režisieriai?
– Ruošiasi, o aš ruošiuosi naujam darbui. Aišku, gaila, kad nutrūko mano gastrolės, turėjo būti pastatytas klaipėdietiškas spektaklis „Mūsų klasė“ Vilniuje. Mūsų gastrolės neįvyko, bet dėl šito viruso buvo paleistas kitas virusas – teatras paleido tą spektaklį per internetus ir jis sulaukė daug peržiūrų, netgi 50 tūkst. Taigi, mūsų darbas teatre irgi taip vyksta – internetu.
Į teatrą atėjau, nes galvojau, kad jis yra pakeliui į kiną, bet pasirodė, kad yra truputį kitaip.
– Yra nuomonių, kad spektakliai ar opera internetu sugadina žiūrėjimo patirtį. Ką apie tai manote jūs?
– Teatras yra gyvas dalykas ir visa jo esmė yra būtent gyvame susitikime. Dėl to nufilmuoti teatrą ir perduoti jo dvasią per ekraną yra neįmanoma. Bet tai daroma ir gana sėkmingai. Kaip tik šiuo būdu buvo rodoma klaipėdiškoji „Mūsų klasė“, o KT dabar rodo senuosius spektaklius – „Ten būti čia“, „Senė“. Jų peržiūros – labai didelės, ypač tų senųjų spektaklių. Žmonės labai džiaugiasi matydami tuos spektaklius, ypač jei juos yra matę gyvai. Tuo atveju tai tarsi priminimas.
Taigi, aš vis tiek į tai žiūriu pozityviai. Apskritai, man atrodo, kad šita situacija daug teatro perkels į ekranus. Kažkada, beje, dar tarybiniais laikais Lietuvoje, buvo labai didelė tradicija, kuri taip ir vadinosi – televizijos teatras. Per televiziją buvo rodomi televizijos spektakliai. Dabar akivaizdu, kad daug kas galvoja apie tai, kaip spektaklius tiesiog statyti, čia pat filmuoti ir paskelbti „Youtube“.
– Na va kaip. Tai gal ateityje tapsite jutuberiu?
– Gal tapsiu jutuberiu, gal per tai nueisiu į kiną – nėra to blogo, kas neišeitų į gera.
– O ar yra minčių eiti į kiną?
– Visada buvo. Į teatrą atėjau, nes galvojau, kad jis yra pakeliui į kiną, bet pasirodė, kad yra truputį kitaip.
– Tad kuo šios sritys jums pačiam skirtingos?
– Skiriasi daug kas – visų pirma, laikas. Man teatras patinka dėl to, kad aš galiu greitai realizuoti idėjas. Kinui nuo sugalvojimo pradžios iki realizacijos praeina penkeri ir daugiau metų – man tai yra per didelis laiko tarpas. O kitas dalykas – teatras mane įtraukė į sūkurį.
Esu tokiame greitkelyje su spektaklių statymais, su nuolat vykstančiais festivaliais, kad tiesiog negaliu daugiau niekam skirti laiko. Reikia sustoti, sustabdyti automobilį, bet, kai jis lekia tokiu greičiu, tai jį sustabdyti nelengva.
– Koks kinas yra Lietuvoje? Ar jam reikia ištiesti pagalbos ranką?
– Jam reikia dvi pagalbos rankas ištiesti. Bendrai paėmus situacija yra nekažką.
Lietuviškos komedijos, man atrodo, yra didelė tragedija.
– Bet ar yra prošvaisčių?
– Prošvaisčių yra. Vienas dalykas – dabar jau daroma daug kino ir tai jau yra gerai, nes kiekybė vis tiek kažkuriuo momentu virsta kokybe.
– Amžinas klausimas – ar mūsų kinui trūksta pinigų ar kūrybiškumo?
– Ir to, ir to trūksta. Ir drąsos, ir kūrybiškumo, ir, žinoma, pinigų. Ir, aišku, kaip aš suprantu, procesai vyksta labai lėtai – gal tai dėl pinigų trūkumo – nežinau lietuviškos kino industrijos.
– Pastaruoju metu žiūrimiausios Lietuvoje buvo lietuviškos komedijos.
– Tų komedijų aš nežiūriu. Lietuviškos komedijos, man atrodo, yra didelė tragedija. Bet tai yra proceso dalis. Svarbu, kad tas vyksmas dabar vyksta, nes po 1990-ųjų metų viskas buvo visiškai sustoję, o dabar pamažu atsigauna.
– Kaip manote, kodėl mums, lietuviams, patinka tos komedijos?
– Tai yra tam tikri skonio dalykai. Bet aš net nekaltinu žiūrovų – kaltinu tų komedijų kūrėjus. Pasiūla kuria paklausą, o tokia pasiūla pratina prie tokio skonio. Tai gadina skonį, tai gadina žiūrovą. Čia ne žiūrovas kaltas – kalti tie komediantai.
– O kas yra geras skonis? Kuo jūs sektumėte, kaip kino režisierius?
– Žinoma, stengčiausi niekuo nesekti, bet dabar yra labai stiprus lenkų kino fenomenas, labai daug stipraus lenkiško kino. Tai galėtų būti pavyzdys, nes jie mums yra artimi tiek mentalitetu, tiek filmavimo maniera. Tiesiog jie yra aktualesni, aštresni, gilesni, drąsesni, socialiai labai aštrūs, sujudina visuomenę. Man atrodo, artimiausių kaimynų pavyzdys yra labai neblogas, į ką mes galėtume orientuotis.
– Pabaigai vėl grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – dabarties ir karantino. Ko palinkėtumėte izoliacijoje esantiems žmonėms, kad būtų lengviau? Gal atsiversti kokią knygą?
– Taip, knygą reikia atsiversti. Mes gyvename pasaulyje, kuriame galime bendrauti internetu ir kitais panašiais būdais. Ko aš palinkėčiau? Nepasiduoti pesimizmui ir tokiai dramatiškai isterijai.
