– Dabar toks laikotarpis, kai dėl Ukrainoje vykstančio karo daugeliui apie gimtadienį kalbėti kiek sudėtinga. Bet vis dėlto – kokios emocijos lydi pasitinkant 65-ąjį gimtadienį?
– Pasitinku gimtadienį būdamas normalios nuotaikos. Esu pilietiškas ir sielojuosi dėl to, kas vyksta pasaulyje. Nerengiu jokios šventės. Sukako 65-eri metai, bet...
Nieko nekviečiame, niekas ir nesisiūlo į svečius šiuo laikotarpiu. Tikrai nieko neplanuojame. Viskas bus labai paprastai. Juk yra svarbesnių dalykų nei mano gimtadienis.
Gimtadienis kaip gimtadienis, bet kai nuolat keliesi ir guliesi sekdamas naujienas, jautiesi niekuo nesiskiriantis nuo milijonų žmonių, darančių tą patį. Šiuo atveju gimtadienis – tik data.
– Galbūt šiandien puiki proga nusikelti į praeitį – prisiminti vaikystės, paauglystės ir pašėlusios jaunystės gimtadienius. Kokie jie buvo?
– Per mano 60-ąjį gimtadienį susirinko pilna salė žmonių. Ne kasdien tenka švęsti tokį jubiliejų. Smagiai ir draugiškai leidome laiką, grojo orkestras. O jaunystėje viskas vykdavo labai spontaniškai. Nespėčiau visko papasakoti per 15 minučių (šypteli).
– Kokia dovana pasirodė pati įsimintiniausia?
– Įsimintiniausią dovaną gavau, kai man buvo šešeri. Kaimynų mergaitės, sesutės, atnešė didelę, storą Karlo Marxo knygą. Įdomi dovana. Aišku, mandagiai ją priėmiau. Šį nutikimą įsiminiau visam gyvenimui. Gavau knygą, parašytą lietuvių kalba, bet niekada jos neperskaičiau (juokiasi). Žinojau, kas tas Marxas, kokia jo filosofija, bet kad skaityčiau... Per trumpas gyvenimas tokiems dalykams.
– Ar apskritai mėgstate atsigręžti į praeitį? O gal esate iš tų, kurie stengiasi gyventi tik dabartimi ar ateitimi?
– Negalėčiau tiksliai pasakyti, kiek kartų teko pasirodyti koncertuose, kiek dainų esu parašęs. Nesureikšminu praeities. Patyriau daug linksmų akimirkų, bet teko padaryti ir klaidų. Toks žmogaus gyvenimas. Kol galiu važinėtis motociklu, plaukti laivu, sportuoti, bėgioti, žvejoti, dainuoti, tol man viskas gerai. Galbūt pradėsiu kitaip į viską žiūrėti, kai nebegalėsiu užsiimti kuria nors veikla. Bet kol kas laiko užtenka viskam.
– Užsiminėte apie praeities klaidas. Ar daug priėmėte sprendimų, dėl kurių gailitės?
– Visko buvo, bet sunku pasakyti, ar atsukęs laiką atgal priimčiau geresnius sprendimus. Gyvenau taip, kaip išmaniau.
– O kaip dėl ryškiausių karjeros momentų? Pasirodėte ne viename svarbiame renginyje, net „Eurovizijoje“ dalyvavote.
– Man, kaip ir kiekvienam žmogui, kuo gyvenime daugiau spalvų, tuo gražiau gyventi. „Eurovizijos“ pernelyg nesureikšminu. Nuvažiavome, pasižiūrėjome. Seniai būčiau ją užmiršęs, jei ne žurnalistai (juokiasi). Aš ten nieko įsimintino nepatyriau. Buvo ir truputį liūdnų, ir linksmų akimirkų, draugiškai pasišaipėme vienas iš kito. Gyvenimas eina toliau. Kas gyvena praeitimi, tas neturi ateities.
Ovidijaus Vyšniausko gyvenimo akimirkos – galerijoje:
– Manau, kad tikrai turėtumėte didžiuotis metais, praleistais scenoje. Ar niekada neaplankė mintys apie poilsį?
– Negaliu sakyti, kad niekada neaplankė. Poilsis ateis savaime. Vieną kartą dalyvavau tokiame minėjime, kurį stebėjo garbaus amžiaus žmonės. Žiūrėjau į tuos senelius ir galvojau, ką čia jiems padainuoti. O kad man pačiam 55-eri, kažkaip pamiršau (juokiasi). Paskui ilgai juokiausi, žiūrėdamas į veidrodį.
Į pasą pasižiūriu tik kur nors skrisdamas, o šiaip nejaučiu, kad yra tokia riba, kurią peržengus aplanko sentimentai, darosi liūdna ir kojos nebeneša. Tokių dalykų nepatiriu, tad gyventi smagu. Gerai jaučiuosi ir kurdamas, ir dainuodamas, ir koncertuodamas. Gal ir jaunesni muzikantai įkvepia, tikrai dar nesijaučiu esąs senelis.
– Šis atsakymas labai primena jūsų gražią citatą iš vieno interviu: „Pradedu gyventi taip, kaip seniai svajojau“. Ką turėjote omenyje?
– Gal per skambiai pasakiau. Norėčiau pradėti gyventi sau. Žiūrėsim, kas išeis, gal reikės pabandyti į kokius kursus pavaikščioti. Negalėčiau rūpintis tik savimi, jaučiuosi ir kitiems reikalingas. Bet vaikai jau užaugo, gyvena savarankiškai, o mano mamytė išlydėta į amžino poilsio kelionę, todėl jaučiu, kad atėjo laikas daugiau dėmesio skirti sau ir antrajai pusei.
O anksčiau vis bėgdavau, vėluodavau, gyvenau pagal įtemptą dienotvarkę. Įveikiant posūkį motociklas net svyra į šoną, kad tik visur spėtum. Aš to jau nebenoriu. Noriu gyventi ramiai, neskubėdamas, bet vis tiek patirti įdomių dalykų.
Ko gero, viskas, apie ką svajojau, mano gyvenime ir nutiko. Dabar norėčiau pakariauti, bet manęs į Ukrainą neleidžia dėl amžiaus.
– Jei galėtumėte, su ginklu rankoje kovotumėte už ukrainiečių laisvę?
– Žinau, kad tai pavojinga, bet neturiu baimės jausmo, manęs visai nebaugina tie urodai. Net neklausyčiau karininkų ir eičiau į priešakines fronto linijas. Esu medžiojęs, moku naudotis šautuvu. Ir turbūt visi žinome, kas yra geidžiamiausias taikinys, ar ne?
– Ar nejaučiate baimės dėl to, kas kariaujant galėtų nutikti?
– Ne, tikrai nejaučiu. Jei panašūs dalykai vyktų Lietuvoje, aš nieko neklausyčiau. Tik pasakyčiau, kad išeinu. Turiu stiprų pareigos jausmą, be to, jaučiuosi skolingas.
Įsivaizduokite: prieš daugelį metų man teko tarnauti sovietinėje armijoje. Tarnyba, turėjusi trukti dvejus metus, buvo pratęsta dviem mėnesiais dėl mano nepaklusnumo. Sovietai liepė prisiekti, kad aš juos ginsiu. Iki šiol visa tai prisimenu. 1991-ųjų sausį mes visi tuos karinius bilietus sumovėme ant strypų.
– 2020-aisiais vedėte mylimąją Auksę. Kokiomis spalvomis ji nuspalvino jūsų gyvenimą?
– Mes kaip tik dabar su žmona sėdime kavinėje. Čia atvažiavome su motociklu – atidarėme sezoną.
Žmona, aišku, visaip man padeda. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl ir įdomus. Auksė visada mane palaiko. Gal kita moteris, būdama jos vietoje, atsisakytų kur nors važiuoti po darbo, o Auksė kaip tik su manimi važinėjasi, nepraleidžia progos prasiblaškyti. Mums kartu gera ir smagu. Tik tiek galiu pasakyti. Auksė stengiasi mane suprasti, o aš ją.
– Atvirauti apie santuoką nesate linkęs, tačiau pokalbio metu kelis kartus paminėjote motociklą. Ar jau spėjote leistis juo į kokią nors ilgesnę kelionę?
– Anksčiau turėjau tris motociklus, dabar likę du ir tik vienas iš jų tinka kelionėms. Kol kas važinėjame tik po Lietuvą, o vėliau planuojame lėkti ir į užsienį. Dabar tik iki jūros ir atgal. Matot, Auksė labiau mėgsta keliauti negu aš. Ji skatina mane nesėdėti namuose.
Todėl manau, kad iš pradžių keliausime tiesiog po Europą. Su motociklu gali patekti ten, kur kitomis transporto priemonėmis nenuvažiuosi. Mokėdamas vairuoti motociklą turi daugiau galimybių. O kiek daug kartų aš skraidžiau po Europą... Vykdamas į koncertus, festivalius galvoji, kad užtenka laiko apžiūrėti miestus, bet iš tikro nieko nespėji. Norėčiau pamatyti daugiau.
– Važinėjate motociklu, žvejojate, turite keliasdešimt valčių, kuriate muziką. Kas dar liko jūsų neįgyvendintų veiklų sąraše?
– Vienas draugas, dirbantis pilotu, vis kalbina mane užsiimti įvairiomis veiklomis, bet atsisakau, nes ir taip neaprėpiu visko, ką esu užsikrovęs ant savo pečių (juokiasi). Aišku, turint veiklos linksmiau gyventi, laikas greičiau bėga. Tačiau dabar bandau save pristabdyti. Gal pastaruoju metu per daug visko sau užsikroviau, bet ketinu tęsti veiklą tol, kol galėsiu. Kol suprasiu, kad amžius nebeleidžia ir reikia sustoti.
– Jei ne pomėgių, tai, manau, norų sąrašas taip pat turėtų būti ilgas. Ko sau pats palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Neprarasti budrumo, padėti tiems, kurie patiria sunkumų. Jei kas nors skriaus silpnesnį, būsiu pirmas, kuris tam sutrukdys.
Taip pat norėčiau sveikatos ir ramybės, daugiau man nieko nereikia. Nors gal dar norėčiau, kad visame pasaulyje žmonės būtų paprastesni, stengtųsi vienas kitą suprasti. Kad jie brangintų ne materialines, bet dvasines vertybes, kurios, man atrodo, darosi vis aktualesnės. Tikiuosi, kad žmonės taps vieningi ir laimės kovoje su neteisybe.
