– Vienas kito meile sėkmingai džiaugiatės jau 13 metų, o žiedus sumainėte lygiai prieš penkerius. Nusikelkime trumpam į praeitį ir prisiminkime jūsų pirmą susitikimą. Kaip viskas vyko?
Gilija: 2008-aisiais mus supažindino draugas Darius. Tuo metu kartu su Juozu pradėjome studijuoti Lietuvos sporto universitete.
– Nors panašu, kad jūsų santykiai išsirutuliojo per keletą metų, tačiau vis tiek norisi paklausti – gal tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio?
Gilija: Gal ne (juokiasi).
Juozas: Ne. Pas mus buvo ilga meilės istorija.
– Tai kada galiausiai supratote, kad esate vienas kitam skirti?
Gilija: Mes vis tiek draugavome kaip ir visi. Ėjome į pasimatymus. Nebuvo planuose vestuvių, vaikų. Iš savo varpinės šnekant, supratau, kad jam išvažiuojant būna sunku, liūdna, labai jo trūksta. Kai suvoki, kad be to žmogaus gyvenimas nemalonesnis, tada supranti, kad viskas rimtai.
Juozas: Draugavom, draugavom ir susidraugavome. Aš vis išvažiuodavau, pasiilgdavau, norėdavau grįžti, o manęs namuose visą laiką laukdavo (šypsosi).
– Net neabejoju, kad prie sėkmingų santykių prisideda ir tam tikri būdo bruožai. Kas jus vienas kitame labiausiai žavi?
Gilija: Na, mane pirmiausia patraukė ilgi banguoti Juozo plaukai ir jo mėlynos akys. Bet čia buvo toks pirminis įspūdis, dėl ko nusprendėme keliauti kartu per gyvenimą. O žiūrint į bendrą vaizdą –, tai ramybė, užtikrintumas ir Juozo ėjimas link užsibrėžto tikslo. Atrodo, kad jo niekas nesustabdys.
Juozas: Man patinka visos jos savybės. O ypač tada, kai kotletus kepa (juokiasi). Ir ji myli mane su visomis mano savybėmis. Turbūt tas ir svarbiausia.
– Prieš Kauno rotušėje žengiant lemiamą žingsnį, draugavote aštuonerius metus. Ar neteko santykiuose išgyventi sunkesnių momentų?
Gilija: Galiu pridėti, kad tie metai užsitęsė dėl Juozo olimpiadų. Tuoktis ir būti kartu nusprendėme kiek anksčiau, nei tai įvykdėme. Pirmų metų gal nepavadinsime, kad skyrėmės ir taikėmės, bet kelis mėnesius tikrai tai bendravome, tai nebendravome. Tas laikotarpis buvo suvokimui, kad mums pakeliui, o ne atskirai.
Juozas: Turbūt pirmieji metai buvo tie, kurie užgrūdino ir sustiprino mūsų santykius.
– Bendro gyvenimo link pradėjote žengti 2015 m. rugpjūtį, kai buvo ištartas lemiamas klausimas: „Ar tekėsi už manęs?“. Kaip prisimenate sužadėtuvių dieną?
Juozas: Tiesiog nusprendžiau pasipiršti ir pasipiršau. Tada Gilija iškart klausė – kada dabar vestuvės?
Gilija: Čia buvo rugpjūčio 15 dienos vakaras. Buvome namie ir Juozas su kažkuo šnekėjosi telefonu. Galvojau, kad gal jau šiandien tai įvyks, bet viskas buvo labai neaišku. Aš tikėjau, kad pasipirš, bet nemaniau, kad būtent tą penktadienio vakarą. Ir šiaip buvau labai pikta ant Juozo, nes jis mane namie paliko vieną, o pats eilinį kartą išvažiavo remontuoti automobilio. Tas faktas manęs visai nedžiugino. Aš vis dar buvau labai pikta, kad taip ilgai užtruko, bet tada prie lovos su gėlėmis priklaupė ir paklausė, ar būsiu jo žmona.
Juozo ir Gilijos gyvenimo akimirkos – galerijoje:
– Gilija, anksčiau esate minėjusi, kad ilgai laukėte, kada galėsite susituokti. Tad kodėl tai nusprendėte padaryti truputį vėliau, nei planavote?
Gilija: Apie tai kalbėjome dar prieš Londono olimpiadą. Daug niuansų prisidėjo prie to, kad susituokėme praėjus ketveriems metams. O ir tarp draugių buvo suvokimas, kad sužadėtuvių žiedas turi būti balto aukso su deimantais. Aš jam taip ir pasakiau, kad noriu būtent tokio, o ne kitokio.
Visų pirma, žiedui reikėjo sutaupyti pinigų, o visų antra, Juozas turėjo ganėtinai tvirtą nusistatymą, kad iš pradžių turime pasibaigti mokslus.
Todėl 2012 metais įgijome bakalauro laipsnį, o po to – ir magistrą. Paskui aš iš tikrųjų pradėjau zyzti (juokiasi). Buvau pasakiusi, kad nebūsime kartu, bet pas visus visko būna, tai natūralu. O paskui Juozas kažkaip prisiruošė.
Juozas: Ir viskas susidėliojo pagal olimpinių žaidynių grafikus. Kai pas kitas poras įvyksta kas metus, tai pas mus kas ketverius (juokiasi).
– Labai nuoširdžiai kalbate tiek apie sužadėtuves, tiek apie vestuves. Ar dažnai mintimis grįžtate į tas dienas?
Gilija: Gražiausia diena buvo ta, kai gimė mūsų sūnus Viesulas. Mes nesame tie žmonės, kurie atsisuka atgal. Bet tai, kas buvo gražu, to keisti tikrai nesinori ir net nereikia. O kam keisti tai, kas buvo gerai?
– Šiandien švenčiate savo penktąsias vestuvių metines. Ko tie santuokos metai jus išmokė?
Gilija: Mes kartu iš viso 13 metų. Žmonės kartais pamiršta, kad kai kurie neskuba tuoktis, nes vienas kitą tikrina. Manau, kad svarbiausi tie metai iki vestuvių. Tuo metu daugiausia ir išmoksti. Na, bent taip buvo mūsų atveju. O šiandien išmokstame vis kažko naujo. Ir neišsprendžiamų dalykų nėra.
Štai daug žmonių sako, kad retais atvejais, kai yra kažkokie nesutarimai, reikia eiti šnekėtis. Dar kitos poros sako, kad niekada negalima eiti miegoti susipykus. Šiuo patarimu kartais pasinaudoju ir Juozui kvaršinu galvą iki paryčių. Mes visus niuansus, prioritetus, požiūrį į vienas kitą išsiaiškiname. Tai tikrai labai padeda.
Juozas: Viena didžiausių pamokų yra ta, kad visą laiką lengva viską atgauti, statyti ir kurti kartu. Net kai sunkiausia, tu visą laiką statai, kuri ir judi į priekį.
– Už ką vienas kitam esate labiausiai dėkingi?
Gilija: Turbūt esu dėkinga už tai, kad Juozas niekada nepalieka tikroje bėdoje. Pavyzdžiui, pirmomis vaiko gimimo dienomis man buvo labai sunku, tai jis atšaukė visas varžybas ir buvo su manimi ligoninėje.
Juozas: Kaip ir paprastas atsakymas (šypsosi). Tiesiog už tai, kad ji myli mane, visą laiką laukia ir palaiko. Ji tas žmogus, iš kurio sulaukiu daugiausia palaikymo bet kokiais klausimais, ar tai būtų susiję su sportu, ar varžybomis. Ji visą laiką mane stumia į priekį. Ir, žinoma, esu dėkingas už sūnų Viesulą.
– Šios gražios dienos proga poros sugalvoja įvairiausių veiklų, susiplanuoja romantiškas vakarienes ir kitas širdžiai mielas staigmenas. O ką jūs sumąstėte?
Gilija: Turėjome labai daug planų ir norų. Vienas iš jų buvo vykti į Siciliją, bet atsitiko kovidas ir jis tęsiasi jau labai ilgai. Mes turime visus tarptautinius pasus, galime keliauti, bet kai turime ir jogos studiją, tai tiesiog bandome išnaudoti maksimalų potencialą dirbti. Ir tikimės, kad mūsų neuždarys. Todėl taip išėjo, kad Sicilijos planas atkrito.
Tada planavome pasidaryti tokį tarsi vakarėlį, kur mūsų draugas padarytų griliaus šou. Tačiau Juozui paskelbė varžybas Lenkijoje, todėl dabar penktąsias vestuvių metines sutinku su mažesne Juozo dalimi – sūnumi Viesulu.
Juozas: Iš tikrųjų nuo pat pradžių mes visas šventes, Kalėdas, gimtadienius dažniausiai švenčiame ne pagal kalendorių, o tada, kada išeina.
– O kaipgi dovanos šios sukakties proga?
Gilija: Medinių vestuvių proga nusipirkome laiptus. Taip atsitiko, kad įsirenginėjant jogos studiją, mes viską darėme skubiai ir pagailėjome kai kurių dalykų. Ir nors po kovido dar nespėjome atsigauti, bet gavome pasiūlymą, vertą milijono. Mūsų draugas daro laiptus, tai pas jį kaip tik užsakėme medinius į studiją. Tikimės, kad gerai laikys.
Mes su Juozu jau seniai nusprendėme, kad vienas kitam nedovanojame atskirų dovanų. Ši idėja turbūt gimė iš Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus ir jo žmonos Almos, kurie vienas kitam dovanoja kažkokį daiktą, kuris būtų reikalingas namuose. Mes irgi taip sugalvojome. Jei kokia proga, gimtadieniai ar dar kas, tai vienas kitam dovanojame vieną didelę dovaną. Aišku, neapsieiname ir be mažų dovanėlių. Bet kažką praktiško. Pavyzdžiui, marškinius ar kažką panašaus.
– Nors jus šią dieną skiria keli šimtai kilometrų, tačiau net neabejoju, kad patys gražiausi ir šilčiausi žodžiai vis tiek pasieks. Tad ko patys sau palinkėjote vestuvių metinių proga?
Gilija: Pavarysiu kaip pensininkė (juokiasi). Bet iš esmės sveikatos, pinigų. Mes esame paprasti. Šiuo atveju didžiausias turtas yra sveikata.
Juozas: O aš Gilijai palinkėsiu miego ir kad Viesulas nezystų.
