Nors geriausi vaidmenys jau atlikti ir teatro durys užvertos, unikalus 63-ejų dainininkės balsas vis dar reikalauja iššūkių, o siela – muzikos. Šį šeštadienį 9 val. pasirodysiančiai TV3 laidai „Amžius – ne riba“ operos primadona papasakojo apie įsimintinus karjeros momentus, kodėl atsirado „ledo karalienės“ įvaizdis ir kas šiandien jai teikia laimę, rašoma televizijos pranešime spaudai.
Režisierių vertinama S.Martinaitytė savo karjeros viršūnėje gaudavo didelius vaidmenis. Tarp įsimintiniausių – Tatjana (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“), Margarita (Ch.Gounod „Faustas“), Eglė (V.Klovos „Pilėnai“), Violeta, Džilda (G.Verdi „Traviata“, „Rigoletas“), Dona Ana, Fiordilidžė (W.A.Mozarto „Don Žuanas“, „Visos jos tokios“), Neda (R.Leoncavallo „Pajacai“), Čio Čio San (G.Puccini „Madam Baterflai“), Bona Sforza (G.Kuprevičiaus „Karalienė Bona“). Pastarasis vaidmuo vienas reikšmingiausių ir pačiai solistei.
Anot garsios moters, per 33 metus teatre buvo visko: ir gerų, ir blogų, skaudžių laikų. Iš prigimties itin jautriai asmenybei ir gyvenime teko prisiimti tam tikrą vaidmenį.
„Buvau be galo jautri ir mano apsauga tapo ledo karalienės įvaizdis – neleisdavau žmonėms prie manęs prieiti. Turbūt visiems atrodžiau nemaloni, šalta, gal išdidi ar net arogantiška, bet iš tikrųjų tai buvo mano apsauga. O dabar man to nebereikia“, – laidoje „Amžius – ne riba“ atviravo operos primadona.
S.Martinaitytė negali tiksliai atsakyti, kas ją pastūmėjo į operos sceną. Dainininkų šeimoje nebuvo, vaikystėje muzikos mokyklos nelankė, buvo uždara, mažai bendraujanti. Tačiau labai mėgo su mama – pradinių klasių mokytoja – lankytis teatre ir fantazuoti apie aktorių gyvenimą užkulisiuose. Galbūt todėl, būdama septintokė, rašinyje per vokiečių kalbos pamoką parašė, kad norėtų būti operos soliste. Įdomu, kad beveik viskas, ką išdėstė sąsiuvinyje, vėliau išsipildė, nors tuomet į šias svajones dar daug vilčių nedėjo.
Dėstydama Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje S.Martinaitytė pastebi, kad mokytis operinio dainavimo retkarčiais ateina žmonių, gerai nesuprantančių, kas tai yra, tačiau apdovanotų talentu.
„Pasitaiko, kad jaunuoliai iš rajonų, net nebuvę teatre, nežinantys, kas ta opera, ateina ir sako: „Aš noriu dainuoti operą.“ Tai tokie grynuoliai, paprasti, tyri, nuoširdūs vaikai. Jokio pasipūtimo“, – laidoje sakė profesorė, kuri priima visus, kurie pasirenka ją kaip mokytoją.
Nuo 1990-ųjų dėstytojaujanti S.Martinaitytė sako, kad ir seniau, ir dabar būna įvairių studentų: vieni aiškiai žino, ko atėjo ir ką nori gyvenime veikti, o kiti tiesiog plaukia pasroviui. Dar kitiems atrodo, kad jie žino, ko nori, tačiau jiems trūksta atsidavimo, darbštumo. Todėl reikšmingą dėstytojos darbo dalį sudaro pokalbiai su studentais apie tikslus ir jų įgyvendinimą.
„Kai kurie jauni žmonės iki galo nesupranta, kur atėjo. Klausiu: „Ką nori veikti gyvenime?“ Atsako: „Noriu būti solistu.“ Atvirai sakau: „Su tokiu darbu, su tokiomis pastangomis nieko nebus.“ Nebus taip, kad ateisi 3 kartus per savaitę į pamoką ir tapsi solistu. Taip nebūna. Tavo gyvenimo būdas turi būti susijęs su muzika; turi daug skaityti, daug žiūrėti, klausyti, mokytis iš aplinkos – juk dabar tam yra puikios sąlygos“, – laidoje kalbėjo operos profesionalė.
Ji iš patirties puikiai žino, kad scenos artistui nepakanka vien turėti puikų balsą ir būti ištobulinus dainavimo techniką. Ne mažiau svarbu yra turėti ką pasakyti žiūrovams.
„Visų pirma, artistas turi būti protingas. Žmogus turi augti ir rasti savyje, ką pasakyti ir duoti žmonėms. O jeigu tik išeini į sceną pademonstruoti gero balso ar technikos – neįdomu. Balsas yra tik instrumentas perteikti tam, ką jauti, ką galvoji, ką išgyveni. Tave turi jaudinti tai, ką darai. Tik tada sukelsi žiūrovams jausmus. Jeigu jie nieko nepajautė, vadinasi, veltui praleido vakarą“, – mintimis dalijosi profesorė. Vienas iš jos pamokymų ir palinkėjimų jauniesiems artistams – muzikoje ir scenoje mylėti ne save.
Labiausiai moteris vertina studentų paprastumą, nuoširdumą, darbštumą ir atsakingumą. Anot jos, be galo svarbu, kad atlikėjas būtų atsakingas: jeigu kam nors davė žodį, privalo jį ir ištesėti. S.Martinaitytė laidoje atviravo, kad net ir sirgdama nepraleisdavo pasirodymų. Per visą karjerą buvo tik vienas kartas, kai negalėjo atlikti vaidmens dėl dingusio balso.
„Esu laiminga, kad turėjau galimybę vaidinti, dainuoti scenoje, čia gyventi. Tai man buvo labai reikalinga. Jeigu neįvykdavo planuotas spektaklis, atrodydavo, kad galiu susprogti nuo emocijų – tiek daug jų turėdavau prikaupusi. Jei man būtų reikėję kas vakarą lipti į sceną pasakyti tik po porą žodžių, nežinau, kaip būčiau gyvenusi“, – atviravo pašnekovė.
Nors nuo praėjusių metų S. Martinaitytė teatre nebedirba, tačiau savo išskirtiniu balsu ir talentu iki šiol džiugina gerbėjus koncertuose. Muzika ir darbas su jaunąja dainininkų karta yra jos varomoji jėga.
