Cirką ir hobiu, ir darbu vadinanti Karolina „15min“ papasakojo apie treniruotes, ne kiekvieno išlaikomą ryžtą ir mylinčią šeimą. Vyresnę seserį turinti alytiškė 15-ąjį gimtadienį švęs kovo 30-ąją.
– Kaip viskas prasidėjo? Kada pamėgai skraidyti ore?
– Net nežinau... Kai buvau 7-erių, mama nuvedė į cirką ir jį pamėgau. Supratau, kad man ten patinka ir yra gera.
– Nebuvo akimirkų, kai sakei tėvams, kad nebenori, nebepatinka?
– Ne. Juk buvo mano pačios iniciatyva. Norėjau ką nors parodyti, man oro akrobatika patiko, o mama išpildė mano norą.
– Kaip sekasi derinti daug jėgų reikalaujantį sportą ir pamokas?
– Treniruotės man prasideda po pamokų, trečią valandą, ir trunka apie tris valandas. Tad netrukdo, nors ir vyksta kiekvieną mielą dieną, susitvarkau.
– O būna dienų, kai nesitreniruoji?
– Būna, kad kelias dienas negali nueiti, nes ką nors labai skauda. Pailsi ir vėl viskas gerai (šypsosi).
 |
| Karolina Stanionytė |
– Oro akrobatikos negali pavadinti įprastu užsiėmimu. Ar Alytuje daug šio sporto entuziastų?
– Jau seniai gyvuoja cirko studija „Dzūkija“, kuriai anksčiau vadovavo Albertas ir Julija Riabovai. Vėliau jie ją perleido savo mokiniams – mano dabartiniams vadovams oro gimnastei J.Bujanauskaitei ir klounui A.Chazbijavičiui. Vaikų studijoje nemažai – apie 20 ar daugiau. Tiek tokių pastovesnių. Būna, kai kurie ateina, bet pasitempia koją ir sako: „Ne, man labai skauda.“ Ir nebeateina daugiau (juokiasi).
– Kiek studijoje tavo amžiaus merginų? Turi varžovių ar visos – draugės?
– Yra dar trys panašaus amžiaus. Bet jos arba su manimi atlieka vieną ar kitą numerį, arba yra kituose. Varžovių čia nėra, tik draugės.
– Kokius duomenis turi turėti mergaitė, norinti būti oro akrobatė?
– Svoris nėra labai svarbus, nes kai ateini nuo mažumės, turi daug treniruotis ir kūnas savaime įgyja reikiamą formą. Valgyti galima viską, tiesiog nelabai daug. Šiaip valgome kaip normalūs žmonės, juk atėjęs į cirką ten visą svorį palieki.
– Tau yra tekę dalyvauti varžybose Lietuvoje, užsienyje?
– Esu dalyvavusi varžybose Lietuvoje, kaimynėje Latvijoje... Net nepamenu, kiek jų buvo (šypsosi). Daug. Esu nemažai pasirodžiusi tarptautiniuose festivaliuose, ne kartą laimėjau konkursuose ir prizines vietas.
– Kas tau sugalvoja numerius?
– Visus numerius, muziką ir kostiumus – viską sugalvoja ir padaro vadovai.
– Per pasirodymus esi aukštai. Nėra buvę, kad žvilgtelėtum žemyn ir pačiai pasidarytų baisu?
– Ne, kad neturiu tos aukščio baimės. Gal kartais pasijuntu nejaukiai, sukaustyta, toks ir baisumas. Šiaip atlikdama numerius nesu labai aukštai iškeliama. Kai dirbi, viskas yra normalu ir gerai.
– Turbūt sukantis palubėje daug kas priklauso ir nuo tvarkingos technikos...
– Tam nereikia specialios įrangos. Tiesiog pasikabini su karabinais, visada padeda kaskadininkai ar kas nors iš šalies ir prikabina, nėra specialių įrankių, technikos.
– Per laidą „Lietuvos talentai“ nuskambėjo tavo frazė, kai svarstei, kad gal nebūsi oro akrobatė sulaukusi pilnametystės. Kokie ateities planai?
– Galbūt tuo metu per drastiškai pasakiau. Negaliu drąsiai sakyti, kad tapusi pilnametė nieko nebenorėsiu siekti šioje srityje. Gyvenimas parodys, kaip bus toliau ir kokios bus mano mintys. Dar pati net tiksliai nežinau.
– O turi svajonę, kuo tikrai norėtum būti?
– Svajonių turiu daug, vienos net negalėčiau išskirti. Manau, esu jauna, dar visko noriu, visko trokštu, noriu viską išbandyti. Kokią nors mano gyvenimo dalį cirkas tikrai užims. Greičiausiai gana nemažą.
– Per tuos 7-erius oro akrobatikos treniruočių ir pasirodymų metus neliko scenos baimės?
– Šiaip nieko nebijau. Kamerų jau irgi nebebijau (šypsosi).
– Kaip artimieji reaguoja į tavo užsiėmimą?
– Artimieji mane palaiko, kaip ir kiekvieną vaiką, kuris ko nors siekia. Jie paremia, pasako: „Juk žinai, kad viskas bus gerai“, kai man skauda. Visada paskatina ir palaiko.
– Kas pasikeitė po pasirodymo „Lietuvos talentų“ finale? Gavai naujų kvietimų?
– Kvietimų kol kas per daug nesulaukiau, bet dėmesys yra. Dabar mano veidą matė visa Lietuva, mane pastebi. Kai ėjau į šou atranką, daug mąsčiau, ar verta, ar man padės vadovai. Viskas pavyko puikiai ir džiaugiuosi, kad ten dalyvavau.
– Tapai savo mokyklos garsenybe?
– Oi, žvaigžde savęs nelaikau, esu paprasta, tokia pati mergaitė. Bendraujant su draugais niekas nepasikeitė – kokie buvome, tokie ir esame. O nepažįstami atpažįsta.
