O.Koršunovas su portalu Žmonės.lt kalbėjosi gimimo dienos rytą, besiruošdamas kelionei į Druskininkus, kur su mylimąja Egle atšvęs jubiliejų. Režisierius šyptelėjo – pamąstyti apie praeitį tikriausiai ir yra smagiausia per gimtadienį. Nors, be jokios abejonės, visko, kas įvyko, niekaip nesutalpintum į dešimt raktinių žodžių.
55-ojo gimtadienio proga O.Koršunovas pasidalijo savo mintimis, ką kiekvienas žemiau pateiktas žodis reiškia jo gyvenime.
Antis. Šis žodis kelia įvairias asociacijas, bet, aišku, labiausiai man jis susijęs Henriko Ibseno pjese „Laukinė antis“. Ši buvo apie tai, kad pasaulio teisuoliai dažniausiai pridaro blogiausių dalykų pasaulyje ir nužudo tą laukinę antį. Taip, beje, man ir vyko, kai stačiau „Laukinę antį“. Bet aš manau, kad ir mano laukinė antis pakils į moralines viršūnes, į moralinį dangų.
Gipsas. Man paskutiniu metu teko pavaikščioti su gipsu. Tai – man kaip perspėjimas. O šiaip mano gyvenimo kolekcijoje nemažai visokių gipsų, kurie buvo nuo pat vaikystės ir jaunystės. Mano tam tikrą judrumą visą laiką likimas bandė sugipsuoti.
Tačiau iš kitos pusės, gipsas yra sakoma, kai duodamas žodis, o tai man yra labai svarbu. Labai vertinu duotą žodį ir žmones, kurie jo laikosi. Tai ypač pradėjau vertinti paskutiniu metu, nes vis dažniau matau, kaip beviltiškai žmonės nesilaiko žodžio, ir kaip mane tai siutina. Šventajame Rašte buvo parašyta, kad iš pradžių buvo žodis. Jei nėra žodžio, nėra nieko.
Eglė. Tai man yra kaip atgimimas. Tai – meilė, amžina gyvybė, mitas ir nuostabi mano kasdienybė, nes gyvenu su Egle.
Klaida. Tai yra apmaudas ir išmintis. Dabar suprantu, kiek daug esu padaręs klaidų, ir kartu jaučiuosi išmintingesnis, turtingesnis.
Vanagas. Kai matau vanagą, man visada kažkas suspurda širdy. Mano pavardė iš LDK gelmių, „Koršun“ reiškia vanagą. Pravardė mano irgi – Koršas – senovinėje kalboje reiškė vanagą. Tai man reikšmingas žodis.
Pilnatvė. Čia sutelpa daug: kūryba, teatras, kelionė, miškas, jūra, gamta... Būsena, kai džiaugiesi pasauliu, kai kvėpuoji juo pilnais plaučiais, kai žiūri ir myli.
Šaknys. Tai man – Lietuva, Vilnius, teatras, tie, kuriuos myliu ir kurie myli mane, vaikystė, vaikystės išgyvenimai ir įspūdžiai, mama, tėtis ir brolis, nuostabūs seneliai, nuostabi sodyba Klausučiuose, kurios jau nebėra, bet kuri visada išliks sieloje.
Drama. Čia galima pasakyti trumpai. Drama yra variklis. Pagrindinis teatro, gyvenimo ir meilės variklis.
Mūza. Ta gražuolė, kuri, kaip ir saulė, visada yra. Tik ji, kaip ir saulė, kartais, deja, būna už pilkumų, už pilkų debesų.
55. Mano mokymosi laikais penki buvo didžiausias ir geriausias pažymys. Tuo penketukininku aš niekada nebuvau, o dabar tapau – man 55-eri, teatre kuriu jau 35 metus, o OKT teatrui – jau 25-eri. Pagaliau aš penketukininkas.
Fotogalerija: