– Birute, kur jūs užaugote?
– Gyvenu, dirbu Palangoje, bet esu iš Suvalkijos. Čia jau esu apie 11 metų. 10 metų gyvenau su draugu, bet galiausiai pasukome skirtingais keliais. Dabar gyvenu viena su dukryte.
– Kuo užsiimate Palangoje?
– Prekiauju rūkyta žuvimi, dirbu pati sau, čia mano verslas. Į šią veiklą mane įtraukė mano buvęs draugas. Kai mes išsiskyrėme, dirbome atskirai, kiekvienas sau.
– Turite savo verslą, auginate balandžio mėnesį gimusią dukrytę... Kaip viską spėjate?
– Taip ir sukuosi... Mergaitę palieku auklėms, o pati einu į darbą. Nėra lengva, bet nėra ir labai sudėtinga, nes mergaitė labai rami, daug miega, tai ir man leidžia pailsėti, išsimiegoti.
– Šiais laikais auklės – nepigus malonumas. O kai jūs viena auginate, turbūt nėra lengva ir finansiškai?
– Auklę radau iš pažįstamų rato. Tiesą sakant, praktiškai nemokamai. Dabar savo verslą vystau naujoje vietoje, dar neatsistojau ant kojų pilnai. Todėl labai džiaugiuosi, kad radau žmonių, kurie man pagelbėja.
– Kokia yra jūsų dukra?
– Ji labai rami mergaitė, labai nori daug kalbėti. Labai panaši į tėvą.
Turėti vaiką yra tiesiog fantastiškas jausmas. Žodžių nėra apsakyti šiam jausmui. Atsigulu šalia jos ir aplanko ramybė. Ji labai gera, rami mergaitė, tiesiog stebuklingas vaikas. Palyginus Petro ir mano charakterius, tai mūsų dukra yra angelas.
– O tėvas nors kartą ją matė?
– Ne, nematė. Matė tik nuotraukose, kurias jam siunčiau neprašyta. Jis sakė, kad nenori jos matyti, kad jam nerūpi. Petras sakė, kad „ji yra baisi“...
– Bet viešai Petras Gražulis pasiskelbė, kad dukrai „paaukojo 5 tūkst. eurų“...
– Jis pamiršo paminėti vieną dalyką – aš įsigijau būstą pati, savarankiškai, kad dukrytė turėtų, kur gyventi. Man kainavo ir pradinis įnašas, ir dokumentų sutvarkymas... O kai aš paprašiau jo, kad nupirktų vaikišką lovelę ir čiužinuką, jis mane išvadino ubage. Todėl ėjau papildomai dirbti, valiau dviejų aukštų namą, būdama 5-ą mėnesį nėščia... Už gautus pinigus nupirkau mergaitei lovą.
Kai pasakiau šitą dalyką, jam gal pasidarė gėda, atvežė jis man 3 tūkst. eurų, numetė juos ant stalo ir nuėjo. Dar sakiau, kad pasiimtų. O jis man sakė: turėk, ubage, man nereikia.
– Gimus vaikui, ar jis bandė su jumis susisiekti ir paklausti, kaip galėtų padėti auginti?
– Ne, skambino advokatas. Petras pamiršo viešai paminėti vieną labai svarbų dalyką. Kai tarėmės dėl išlaikymo, aš paklausiau, kiek jis sutinka mokėti. Jis pasakė: 150 eurų per mėnesį. Sutikau iškart, nes nenorėjau daugiau iš jo prašyti, kai ir taip buvau išvadinta barakuda. Jis man atvežė 2 tūkst. eurų, tačiau jie skirti iki pat metų galo. Vadinasi, po 200 eurų dukrai kiekvienam mėnesiui. Ir dar pasakė: „Kad tu nuo manęs bent metams atstotum.“
– Ar šių pinigų jums užtenka dukros auginimui?
– Manau, kad aš tikrai išgyvensiu, ar jis padės man, ar ne.
– Birute, bet juk iš pradžių Petras Gražulis su jumis bendravo visiškai kitaip?
– Jis labai gražiai bendravo. Jis man suokė, kad nori vaiko, sakė: „Jei turėsiu vaiką, turėsiu tave.“ Mes susitikome pernai birželio 2 dieną, o rugpjūčio 2 dieną aš jam pasakiau, kad laukiuosi – buvau 4 savaites nėščia. Viskas tada ir apsivertė.
Bet tuos du mėnesius jis gyveno pas mane Palangoje. Nuo pirmadienio išvažiuodavo į darbus, po to grįždavo.
– Turbūt sužinojusi, kad pastojote, apsidžiaugėte, kad svajonė išsipildė?
– Žinokite, pirmas mano klausimas jam buvo: „Ar tu mane dabar paliksi?“. Turėjau nuojautą... Jis pasakė, kad nepaliks. Mes dar vieną dieną pabuvome kartu, jis bandė mane įkalbėti daryti valymą (nutraukti nėštumą – red.). Aš prie jo akių paskambinau ir užsirašiau pas gydytoją. Aš nedrįsau jam sakyti, kad nedarysiu aborto. Jam išvažiavus, kitą dieną paskambinau gydytojai ir pasakiau, kad neateisiu.
Žinote, visų pirma, aš išsaugojau savo vaiką. Man jis yra mano vaikas. Ne Gražulio. Tai yra mano atžala.
– Turbūt turėjo būti baisu, kai nesulaukėte jokio palaikymo...
– Aš žiauriai bijojau. Labai bijojau jo reakcijos. Aš bijojau, kad jis mane suės viešai. Bet parašiau jam žinutę, kad nenuvažiavau pas gydytoją ir jis dingo dviem savaitėms. O tada palaipsniui vėl pradėjome bendrauti. Jis ir toliau bandė įkalbėti darytis abortą. Jautėsi jo spaudimas, kad negalime turėti vaikų, kad nereikia, kad per anksti. Jis sakė, kad esame per trumpai pažįstami, kad reikia būti bent pusę metų pažįstamiems. O aš jam sakiau: kas būtų buvę kitaip, jei būčiau pastojusi po pusmečio? Situacija būtų buvusi ta pati – aš žuvies pardavėja, o tu – Seimo narys.
– Kaip judu susipažinote?
– Kai dirbau Basanavičiaus gatvėje, jis eidamas pro šalį tiesiog sustojo. Pakalbino mane ir pasiliko. Uždariau darbą, jis norėjo pavaišinti gėrimu, bet nerado kortelės, todėl aš pavaišinau. Pakvietėm porą draugų, važiavome namo, pasėdėjome, pakalbėjome. O kitą dieną jis pas mane darbe stovėjo jau su gėlėmis.
– Birute, o jūs žinojote, kas toks yra Petras Gražulis, kai jį pirmą kartą pamatėte?
– Iš karto neatkreipiau į jį dėmesio, kad čia būtent tas žmogus. Buvau užsiėmusi savo reikalais, nesureikšminau, kad tai Petras Gražulis. Patikėkite, Basanavičiaus gatvėje žinomų žmonių netrūksta.
– Savo išankstinės nuomonės apie jį neturėjote?
– Aš nesidomėjau, ką visuomenė galvoja. Man jis buvo tiesiog Petras.
– O kuo jis jus sužavėjo?
– Nuo pat pirmos akimirkos nežinau, kuo jis mane sužavėjo, bet vėliau atkreipiau dėmesį, kad tas žmogus man visai patinka. Buvo atėjęs ir į darbą su didele puokšte gėlių, tai man labai patiko. Bet tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio.
– Ar galėtumėte dabar jam atleisti? Įsivaizduotumėte tolimesnę draugystę su dukters tėvu?
– Ne, ne. Nenorėčiau būti su juo kaip su vyru. Nebeįdomu.
Jis čia viešai sako, kad aš bandau jį prisirišti, o tai yra visiškas absurdas. Šiandien jam asmeniškai parašiau, kad nešnekėtų nesąmonių, kad kalbėtų faktais. Jei aš pradėčiau kalbėti, ką aš manau, tikriausiai teisme atsidurčiau dėl šmeižto.
– Bet iš pradžių norėjote draugystės su šiuo vyru?
– Man jis patiko, širdžiai neįsakysi. Bet tai tikrai buvo ne dėl pinigų ar jo padėties, tikrai ne. Aš atsisakydavau su juo eiti į kavines, kad žmonės mūsų nepamatytų. Esame buvę koncerte, bet man nepatiko, nes visi labai žiūrėjo. Ir į kavines siūlydavo eiti, bet aš atsisakydavau. Siūlydavau likti namie, pabūti dviese.
– Jis pats nebandė jūsų slėpti nuo viešumos?
– Vakarienes jis ruošdavo namie. Pasiimdavo mane iš darbo ir vakarienė jau būdavo pagaminta.
– Ar 28 metų amžiaus skirtumas nekliudė?
– Nekliudė. Jis – pasitempęs, gražus, nestoras, neplikas. Jis išvaizdus vyras. Manau, kad jam dėmesio netrūksta.
– O kaip jūsų šeima reagavo į šią jūsų simpatiją?
– Man visą gyvenimą sekėsi su vyresniais vyrais, tai čia nebuvo naujiena. Ilgą laiką pragyvenau su vyru, kuris buvo 20 metų vyresnis už mane. Man taip natūraliai gyvenime išeina.
O dėl Petro – mama sakė, kad čia mano reikalas. Tik ji ir keletas draugų žinojo.
– Birute, kokios dabar jūsų svajonės, ko jūs siekiate, tikitės?
– Aš manau, kad mano tikslas yra pasiektas – jis daugiau nežemins mano dukters. Jis buvo pasakęs, kad ji yra baisi. Prieš duodant interviu jį perspėjau, kad dabar jis turi atsiprašyti manęs, dukros, kol nepradėjau šnekėti. Žurnalistai norėjo atvažiuoti tą pačią dieną, pasakiau, kad atvyktų rytoj, nes daviau Petrui laiko atsiprašyti.
– Jis neatsiprašė?
– Ne, jis nesugebėjo to padaryti. Išspaudė tik sausą „atsiprašau“, bet pasakiau, kad tai jam nepadės. Nuo kada Gražulis kalbėti nemoka? Jis ne nemoka, o nenori atsiprašyti. Dėl manęs tai dar nieko, bet kad dukrytės turėjo atsiprašinėti, tai čia faktas. O to jis negalėjo padaryti net žinodamas, kad aš duosiu interviu.
Aš jam parašiau: ar tu galvoji, jog duosi man pinigų, galėsi žeminti mergaitę? Jai du mėnesiai – kaip jis gali taip sakyti...
– Jeigu Petras norės bendrauti su jūsų dukrele, ar jam leisite?
– Jeigu norės – taip, bet faktas, kad šito nebus. Jeigu norės, turės per trečiuosius asmenis tai padaryti, nes aš su juo susitikti nenoriu. Galiu palikti mergaitę mamai, tačiau iš savo rankų jam tikrai neduosiu.
