Nuo praėjusio rudens Preiloje gyvenanti pora, Rokas ir Akvilė, regis, spindi pajūrio įkvėpta ramybe ir meile vienas kitam. Prieš šešerius metus Klaipėdoje įvykusi lemtinga pažintis juodu atvedė iki pasakiškos meilės šventės, kurią Skuodo rajone paliudijo 80 žmonių. Ir visa tai – be jokios pompastikos: šokiai laukuose po žvaigždėtu dangumi, scena traktoriaus priekaboje ir pirmoji naktis palapinėje. Pora aukso žiedus sumainė gegužės 13-ąją.
„Ore tvyrojo meilė“, – šypteli Roko Spalinsko išrinktoji Akvilė ir prisiglaudusi šalia sėdinčio mylimojo leidžiasi į pokalbį apie tai, kaip prasidėjo judviejų istorija.
Akvile ir Rokai, kaip susijungė jūsų gyvenimo keliai?
Akvilė: Čia smagiausia mūsų istorijos dalis! (šypteli) Įsidarbinau viename darbe, kuriame buvo be galo sunku, tad vos po kelių dienų išėjau iš ten. Norėjau kažkam apie tai išsipasakoti, tad su drauge susitikome viename Klaipėdos bare. Tą vakarą šalia su geriausiu draugu Jeronimu Miliumi sėdėjo ir Rokas. Jie vystė savo dialogą, o mes savo. Vakaro eigoje pradėjome kalbėti tarpusavyje ir sužaidėme žaidimą „tiesa-drąsa“. Gavau užduotį pabučiuoti Roką. Kas mane pažįsta, žino, kad aš tokių dalykų nedarau. Tą akimirką pajutau kažkokį impulsą, tad jį pabučiavau! Žinoma, mane užgraužė sąžinė ir mes su drauge pabėgom... (juokiasi) Galiausiai Rokas mane susirado per feisbuką, ten bendravome metus laiko ir tik po metų pradėjome draugauti.
Rokas: Prisimenu, kad po spektaklio su Jeronimu nuėjom į „Faksą“ pavakaroti. Buvo labai daug žmonių ir taip sutapo, kad atsisėdome greta Akvilės. Tą vakarą nebuvo tikslo kažko ieškoti, kalbinti ar pažindintis, bet atsitiktinio išsikalbėjimo dėka taip užsimezgė mūsų pažintis. Kadangi jos su drauge dingo, teko man imtis veiksmų ir Akvilės ieškoti. O kas ieško, tas randa! Tiesa, susipažinome gegužės 13-ąją, todėl ir vestuves iškėlėme mūsų pažinties dieną, nepaisant to, kad šiais metais ši diena išpuolė pirmadienis. (šypteli)
Rokai, kuo tąkart Akvilė tave sužavėjo?
Akvilė: Aš daug šypsausi!
Rokas: Iš tiesų Akvilė daug šypsosi ir aplink save, kur bebūtų, suburia žmones. Jai taip gaunasi natūraliai. Šiluma ir meilė, kuria ji spinduliuoja, pritraukė mane kaip magnetas. Tikriausiai būtent tai man paliko didžiausią įspūdį, dėl ko taip stipriai pajutau, kad man reikia ją surasti ir pratęsti mūsų bendravimą.
Akvile, o kuo tave patraukė Rokas?
Akvilė: Aš labai tikiu manifestacijom ir kaip tik prieš susipažįstant su Roku, buvau aprašius savo svajonių vyrą. Viską iki smulkmenų. Kai pamačiau Roką, iš karto draugei sužnabždėjau – jis bus mano vyras. Aš ir per vestuves Rokui sakiau, kad jį pamačius aplankė žinojimas. Net pažinties vakarą draugams išpranašavome, kad jie bus mūsų piršliai!
O kas žengė pirmą žingsnį santuokos link?
Akvilė: Pradėjome kartu gyventi karantino metu, buvo daug laisvo laiko, tad nusprendėme sukurti dainą. Kadangi dar būdama maža rašydavau eilėraščius, man tai patiko ir sekėsi, sukūriau dainai žodžius, o Rokas muziką. Tų metų rudenį išvykome su draugais savaitei į Tenerifę. Vieną iš rytų kartu nuėjome pamedituoti prie vandenyno. Rokas pasikvietė mane į glėbį, išsitraukė kolonėlę ir paleido tą dainą. Klausau dainos ir girdžiu žodžius, kuriuos parašiau pati. Mane apėmė tokia ekstazė, ir tuo metu Rokas išsitraukė žiedą. Buvo labai gera...
Jūsų klausant, atrodo, kad esat romantikai... Tiesa?
Akvilė: Rokas yra be galo romantiškas.
Vestuves iškėlėte Skuodo rajone laukuose. Kuo ši vieta jums ypatinga?
Akvilė: Toje vietoje, kur susituokėme, susipažino mano seneliai, gyveno mano proseneliai. Ten teka upelis, kuris skiria kaimus – iš vieno kilusi mano mama, o iš kito – tėtis. Nusprendėme būtent čia daryti vestuves ir susituokti po ten esančiu ąžuolu. Dabar ten nėra namų, beliko draustinis. Kai buvo mano močiutės ir bočiaus auksinių vestuvių metinės, suorganizavome jiems toje vietoje romantišką vakarienę. Mano senelis vaikščiodamas apylinkėse priskynė pakalnučių, davė Rokui, kad padovanotų man. Būtent tada ir pastebėjome tą ąžuolą po kuriuo ir susituokėme. Kai pradėjome galvoti apie vestuves, žinojome, kad jos bus netradicinės, todėl darėme viską taip, kaip jautėme.
Rokas: Mums labai patinka senovės baltų tradicijos ir tai, apie ką jos kalba. Mes visi esame susiję, turime stiprų sąlytį su gamta. Išties tai, kad visi esame susiję labai surezonavo, todėl nusprendėme susituokti taip, kaip tai darydavo senovės baltai. Po šimtamečiu ąžuolu prie aukuro, kur degė amžinoji ugnis, vyriausia Lietuvos krivė Inija Trinkūnienė atliko visas reikiamas apeigas šiai tuoktuvių ceremonijai. Pačios krivės ir svečių buvo linkima gausos, sėkmės, metant grūdus į šventą ugnį. O po apeigų, netoliese tos vietos, pievoje festivalio stiliumi vyko mūsų šventė. Daug laisvės, muzikos ir šokių...
Akvilė: Vestuves mes darėme patys. Padėjo labai daug žmonių, ypatingai jautėsi Skuodo ir rajono bendruomenės susivienijimas. Pavyzdžiui, ieškojome senovinių lėkščių, ir į mūsų prašymą atsiliepė išties labai daug žmonių. Su visais palaikėme ryšį, net sunku patikėti kiek daug žmonių į tai įsijungė! Į kiekvieną smulkmeną buvo įdėta labai daug energijos, tad jautėme, kad viskas labai sava.
Regis, esate puikūs organizatoriai – jūsų meilės šventės prisiminimai tiesiog žavi. Tačiau ar spėjote pasimėgauti laiku iki vestuvių, kai teko viską organizuoti patiems? Stresas jus aplenkė?
Akvilė: Kelias savaites iki vestuvių aplankė lengvas jauduliukas, kad liko tik tiek, o dar reikia daug ką nuveikti. O taip pat netrukus būsiu žmona! Tačiau viskas vyko labai sklandžiai, mes su Roku viską darėme kartu. Tai labai padėjo ir santykiams, pamatėme, kaip ramiai viską galime išspręsti. Per vestuves Rokui sakiau, kad jei suorganizavome tai, galime padaryti viską. Svarbiausia – kartu!
Rokas: Nejaučiau jokio papildomo streso. Gal buvo šiek tiek adrenalino per ceremoniją, bet iš gerosios pusės, kad štai, tai jau vyksta, tuoj duosime vienas kitam priesaiką. Nors buvo ir nenumatytų dalykų... Pavyzdžiui, likus valandai iki vestuvių man paskambino fotografas ir pasakė, kad jam nuleido automobilio padangą, o atsarginės nėra. Teko greitai ir operatyviai spręst iškilusią problemą ir situaciją, nepaisant to, kad buvo likusi tik valanda iki viso ko pradžios. Tačiau net ir tai nesukėlė streso, kažkaip viską išsprendėme.
Darydami vestuves po atviru dangumi nesibaiminote dėl oro išdaigų?
Akvilė: Patys norėjome ir visų žmonių prašėme manifestuoti gerą orą, nes kelios savaitės iki šventės prognozė rodė lietų ir atšalimą. Ir visgi tądien buvo saulėta ir šilta. Neįsileidome blogų minčių į galvą. Turėjome „B“ variantą, bet aš šventai tikėjau, kad viskas bus gerai.
Rokas: Svečiai labiau pergyveno, nei mes. Vis siųsdavo mums orų prognozes, bet mes išlikome ramūs. Turbūt tobulesnio oro nebuvo galima užsakyti (šypteli).
Akvilė: Vakare laužas degė, matėsi žvaigždės, buvo kažkoks kosmosas... Tądien negalėjau patikėti, kad tai mano gyvenimas. Mūsų scena buvo traktoriaus priekaba, ten dainavo atlikėjai. Atrodė labai žaviai. Koncertavo draugai, Jeronimas Milius su Karina Krysko-Milė, Edgaras Davidovičius, Kęstutis Nevulis ir pats Rokas. Visi savi, todėl visi atsipalaidavę. Vestuvių šokio neturėjome, bet šokome po atviru dangumi labai daug (šypteli).
Per vestuves pagal baltų tradicijas būtų sunku įsivaizduoti baltą pūstą nuotakos suknelę ir klasikinį jaunikio kostiumą... Kuo pasipuošėte?
Akvilė: Prieš vestuves matavausi sukneles Vilniaus salonuose, tačiau nebuvo to jausmo, kad tai – mano. Galiausiai siuvomės lininius drabužius. Siuvėja Akvilė Pritulskaitė-Petrauskė niekada nebuvo siuvusi vestuvinių drabužių, tad kurdama mūsų įdėjo labai daug meilės.
Rokas: Ji jautė stresą labiau nei mes, nors jokio spaudimo nedarėm (šypteli). Pasitikėjome žmonėmis ir tuo, kas vyksta.
Akvilė: Beje, labai norėtume perduoti kraitį mūsų vaikams, tad net suknelės po vestuvių neplovėm – tebėra rudais galais. Norime tokią ir palikti.
O medų kopinėti po vestuvių jau teko?
Rokas: Po vestuvių dvi dienas tvarkėme tai, ką buvome sukūrę. Tai pareikalavo labai daug jėgų ir energijos. Kadangi vestuvės buvo pirmadienį, tik ketvirtadienį galėjome galvoti apie poilsį, todėl pasirinkome vykti į Platelius. Ten yra ramaus poilsio oazė – sodyba „Virš ąžuolų“. Buvome miško apsuptyje, jodinėjome su žirgais, aplankėme senas medines bažnyčias, pažintinius takus... Darėme viską ekspromtu.
Įvardinkit, kad yra jūsų santykių pagrindas.
Akvilė: Mus su Roku labai sieja gamta. Priėmimas vienas kito ir palaikymas. Kai priimi, nebelieka ko pykti. Žinoma, pasitaiko dalykų, kurie erzina, mes šlifuojamės, dirbam kartu. Tačiau vienas kito palaikymas kiekvienoje srityje ir priėmimas mums atveria labai daug durų.
Rokas: Manau, pagrindinis dalykas – laisvės neribojimas.
Esate labiau skirtingi ar panašūs?
Akvilė: Skirtingi, bet yra daug dalykų, kurie mus jungia.
Rokas: O man atrodo, kad labai panašūs!
Akvilė: Na, ūgiu tikrai skirtingi! (juokiasi) Rokas – beveik du metrai, o aš labai žema. Atrodo, juokingai. Eidami žmonės kartais žiūri į mus ir šypsos...
Akvile ir Rokai, už ką vienas kitam labiausiai esate dėkingi?
Akvilė (žiūri į Roką): Esu dėkinga Tau, nes Tavo dėka išmokau mylėti. Manyje atsivėrė meilės skrynia – pradėjus mylėti Roką, pradėjau mylėti viską aplink. Vyras yra gyvenimo mokytojas, o Rokas mane dar iki santuokos išmokė labai daug.
Rokas: Aš dėkingas Akvilei už tai, kad matau, kaip ji auga, o aš kartu su ja. Su Akvile tobulėju, mes vienas kitam suteikiame stiprybės kurti santykį. O labiausiai dėkingas už tą besąlygišką palaikymą...
Akvilė: Tai tiek – nuo „Fakso“ iki vestuvių pasakos! (šypteli)
Fotogalerija:
