Aidas Jurkštas nusikėlė į pačią pradžią. Jis papasakojo, kaip prasidėjo Vitalijos Katunskytės karjera Palangoje ir kas vyko po to.
„Po Nepriklausomybės atgavimo, apie 1992–1993 metus, į Palangą atvažiavo dainuoti Lietuvos estrados dainininkas Adolfas Jarulis. Irgi šiaulietis, tų laikų žvaigždė. Jis buvo muzikavimo Basanavičiaus gatvėje pradininkas. Tik šiek tiek vėliau, po poros metų, pasirodė ir Vitalija Katunskytė. Iš pradžių kavinėje „Lakštingala“, o vėliau ją pakviečiau į savo „Jūros užeigą“. Ir ji mano kavinėje dainavo apie 13 metų“, – pasakoja Aidas Jurkštas.
Tiesa, iš pradžių Vitalija dainavo ne viena, o su ansambliu.
„Pasirodymus Palangoje ji pradėjo ne kaip Katunskytė, o su trijų žmonių grupe iš Šiaulių – „Nostalgija“. Ansamblio vokalistė buvo Vitalija. Arijus Ivaškevičius buvo vadovas, o Remigijus Kraptavičius grojo saksofonu, jis vėliau visą gyvenimą su ja ir dirbo. Visi grupės nariai buvo vizualiai labai skirtingi, linksmi ir netgi juokingi. Vitalija buvo stambi, Marijus – smulkus ir judrus, taip pat kaip ir Remigijus. Jų programa buvo įdomi, nors neturėjo autorinių dainų“, – portalui Žmonės.lt pasakojo A.Jurkštas.
Vėliau V.Katunskytė pradėjo savo solinę karjerą. „Ji turėjo prabangą – asmeninį kompozitorių Sigitą Adeikį, kuris praktiškai sukūrė visas beveik 10-ies albumų dainas. Tuomet ji jau tapo ta „tikrąja Vitalija“. Kurį laiką jos pseudonimas buvo „Ponia Vitalija“, kitaip niekas nevadino. Vėliau ji sudalyvavo Editos Mildažytės, mano klasiokės, laidoje „Bobų vasara“, po kurios ėmė prisistatyti mergautine pavarde – kaip Vitalija Katunskytė. Jai labai padėjo televizija ir Edita.“
Aidas apibūdina Vitaliją kaip unikalų reiškinį. Scenoje ir gyvenime ji, sako, buvo lyg du skirtingi žmonės.
„Aš mačiau visą jos evoliuciją, kai atvažiavo, buvo 40-metė, o dabar jai – 67-eri. Ji labai išgyveno, kai turėjo palikti estrados sceną už kryželio parodymą sovietiniais laikais. Kartu su Vitalija gaudavai, kaip juokaudavau, visą paketą šiauliečių „gubernijos“. Savo mieste ji buvo labai populiari, ryškiausia miesto ir restoranų dainininkė. O „gubernija“ ją sekiodavo po visą Lietuvą.
Jai mirtinai reikėjo dėmesio ir grįžtamojo ryšio su publika. Koncerto pradžioje, jei matydavo, kad žmonės klausosi abejingai, ji abejingai ir dainuodavo. Bet vos tik pamatydavo, kad sužiba žmonių akyse kibirkštėlės, kad jie mato ir girdi, reaguoja, atrodydavo, kad Vitaliją it koks žaibas nutrenkdavo – iš karto atsirasdavo energijos, ji imdavo siautėti.
O siautėjimas susijęs su repertuaru, dinamiškomis dainomis, ji sukdavosi kaip vijurkas. Stovėdavo bare toks kuolas, ji dainuodama aplink jį sukdavosi. Sunku dabar įsivaizduoti. Per pertraukas sėdėdavo visa šlapia, išspausdavo save scenoje kaip kokią citriną. O atgavusi kvapą ji vėl grįždavo į sceną. Kol ją žmonės liaupsindavo, tol ji būdavo labai atsidavusi“, – portalui Žmonės.lt sakė pašnekovas.
Mes buvome ta karta, kuri suprato, jog Basanavičiaus gatvė turi tapti mažuoju Holivudu, Las Vegasu – pramogų gatve.
Žmonės grįždavo į jos koncertus, nes kartą pamatę, negalėdavo pamiršti. O šiauliečiams, anot Aido, ateiti į Vitalijos pasirodymus būdavo tas pats, kaip saulę vakare palydėti – lygiai tokia pati svarbi tradicija.
„Ji subūrė savo ištikimą ratą ir publiką. Geriausiais laikais, kažkada skaičiavau, per vakarą jos koncerte prasisukdavo apie 1000 žmonių. Pasirodymas trukdavo apie 4 valandas kavinėje, o ji dar sudalyvaudavo miesto šventėse, sugrįždavo atgal. Apie šimtas tūkstančių klausytojų ją išgirsdavo gyvai Lietuvoje. Apie dešimt metų tokiu tempu ji dirbo. Mažai surasi atlikėjų, kurie šimtą dienų iš eilės kiekvieną vakarą turi 4-5 valandų trukmės koncertą. Štai iš kur jos populiarumas, juk nei televizija, nei radijas jos dėmesiu nelepindavo.“
Aidas Jurkštas kartu su Vitalija patyrė, kaip pats pasakojo, visą epochą. Kartu nueita beveik 15 metų. Buvo visko – ir sunkių akimirkų, ir sveikatos problemų, ir skaudžių netekčių.
„Mes buvome labai gerai pažįstami, abiejų vaikai gimė ir augo. Ji buvo stipri moteris, nors turėjo ir sveikatos problemų: kentėjo nuo antsvorio, kentėjo nuo stuburo skausmų. Bet valios dėka laikėsi stipriai. Prieš keliolika metų mes palaidojome jos mamą Šiauliuose, o tą patį vakarą ji sutvardžiusi emocijas koncertavo Palangoje. Vitalija buvo labai atsakinga, darbšti, reto darbštumo ir žodžio žmogus.
Apie 1992-1993 metus kavinėse dar nebuvo kasos aparatų. Tuomet Palangos Basanavičiaus gatvė pradėjo formuotis kaip kurorto reiškinys. Anksčiau, sovietmečiu, tai buvo šlapia gatvė su kaštonais, saulės palydėjimu, viskas nutildavo nuo 22 val., kabėjo perspėjantys ženklai. Mes buvome ta karta, kuri suprato, jog Basanavičiaus gatvė turi tapti mažuoju Holivudu, Las Vegasu – pramogų gatve.
Prasidėjo pusiau gatvės, pusiau atvirų vasaros kavinių era. Visi greitai suprato, kad koncertai pritraukia žmonių – per atostogas jie nori šokti, išgerti, dainuoti, susirasti draugų. Valdžiai reikėjo išgyventi tam tikrą lūžį, kol jie suprato, jog tai gera mintis. Tada prasidėjo visokiausios kovos – kad per triukšminga ir panašiai. O Vitalija buvo matomiausias prekinis ženklas ir mano kavinė, kuri tuo metu vadinosi „Jūros užeiga“, gavo daug dėmesio. Atvažiuodavo „Be tabu“ televizija, buvo ir teismų. Veiksmo daug ir nelabai malonaus, bet palengva viskas išsisprendė. Tada Vitalijai prilipo pravardės, susijusios su garsiu dainavimu. Jai tai patiko, ji ėmė žurnalistams demonstruoti savo balso galimybes, kad be įgarsinimo gali pasiekti 100 decibelų“, – pasakojo A.Jurkštas.
Pastaruoju metu Aidas su Vitalija nebebendravo.
„Vėliau pasitraukiau iš verslo, pernuomojau patalpas, ji perėjo į „Jūros akį“. Susitikę pasilabindavome, bet paskutinius trejus metus jos nebemačiau. Nieko nėra amžino – visi reiškiniai turi pradžią ir pabaigą. Vitalijos pabaiga buvo tokia. Kalbėjau su buvusiu žentu Kęstučiu Blažiu – Vitalija dar mirties dieną galvojo apie koncertus, turėjo daug planų.“