Antrąją Velykų dieną LTV rodys specialią padėkos laidą „Ačiū, kad esi!“. Tai pasimetusių žmonių paieškų rezultatas?
Mūsų duomenų bazėje susikaupė labai daug prašymų ištarti „ačiū“ tiems geradariams, kurių žmogiški poelgiai kitados padarė daug gero kitiems. Geri poelgiai, kurių tuomet labiausiai reikėjo, atmintyje įstringa giliau nei padaryta skriauda. Laidoje – 10 istorijų, kartais graudžių, kartais netikėtų.
1984 m. Lukiškių tardymo izoliatoriuje kaliniai rengia pabėgimo planą. Išaiškėjus žiauriai kliūva visiems. Tačiau tame bausmių košmare radosi moteris, išdrįsusi ginti mušamus kalinius. Tų įvykių dalyvis Algimantas iki šiol jaučiasi jai dėkingas.
60-metė Olga nebūtų sulaukusi tiek metų, jeigu ne anuomet Medeikių ligoninėje dirbęs gydytojas Mickevičius, kuris darė viską, kad kraujo užkrėtimą patyrusi septynmetė išgyventų.
Kita laidos herojė atvyks nuo Uralo kartu su savo dukra. Ji nori ištarti „ačiū“ lietuvei gydytojai, kuri visomis išgalėmis kovojo dėl jos ir kūdikio gyvybės. Dabar tai naujagimei – jau dvidešimt.
Dar viena lietuvė nori nuoširdžiai padėkoti visiškai nepažįstamai rusei, kuri prižiūri jos brolio, dvidešimtmečio vaikino, 1963 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio SSRS–Kinijos pasienyje, kapą.
Ar neketinate padėkos laidos paversti dar vienu projektu?
Dabar esame šiek tiek pakraupę nuo tų darbų, kuriuos užsimojome atlikti. Juk kiekviena istorija verta atskiros apybraižos. Bet tylėti negalėjome. Žiūrėsime, kaip bus.
60-metė Olga nebūtų sulaukusi tiek metų, jeigu ne anuomet Medeikių ligoninėje dirbęs gydytojas Mickevičius, kuris darė viską, kad kraujo užkrėtimą patyrusi septynmetė išgyventų.
Ar per 10 metų, kol ieškote likimo išskirtųjų, nemažėja ieškančiųjų?
Vos pradėję savo paieškas baiminomės, ar ištempsime iki sezono pabaigos. Vėliau su ta pačia baime pradėjome antrąjį sezoną. Galiausiai įsitikinome, kad esame reikalingi. Norinčiųjų susirasti nemažėja. Pastebėjome, kad vis dažniau į mus kreipiasi jauni žmonės.
Kokių istorijų imatės pirmiausia?
Imamės visų, kurių ieškovai sutinka, reikalui esant, dalyvauti laidoje. Tačiau pirmenybę teikiame toms, kurias galima įdomiausiai papasakoti ar yra ypatingos. Žiūrovai per televiziją jų pamato tik dešimtadalį.
Kaip įsivaizduojate NPT ateitį?
Galiu pasakyti tik tiek, kad einame teisingu keliu ir sparčiais žingsniais artėjame prie savo svajonės.
Ar ekonominė krizė riboja paieškų maršrutus?
Taip. Mūsų planuose – nepaprastai sudėtinga istorija, galbūt verta net dokumentinio filmo, vedanti į Dušanbė. Turime medžiagos istorijų ciklui Karelijoje, JAV, Italijoje. Kaip teks viską aprėpti, nežinau.
Ar turite tokią istoriją, kurią galėtumėte vadinti stebuklu?
Turiu, ir ne vieną. Bene viena ryškiausių galėtų būti ši. Pagalbos į mus kreipėsi moteris, prašydama padėti surasti savo dukterėčią. Prieš 40 metų ji su savo seserimi atvažiavo į Kauną, norėdamos į vaikų namus atiduoti nė ketverių neturinčią mergytę. Tačiau Kauno geležinkelio stotyje atsitiktinės keleivės, pamaniusios, kad ši mergytė palikta be priežiūros, pasiėmė ją ir išsivežė, kaip spėjama, Marijampolės traukiniu. Atrodytų, beviltiška istorija. Tačiau toji mergytė atsirado! Kai, laidoje parodžius siužetą, mums paskambino save atpažinusi dabar jau 44-erių moteris, net šiurpuliukai per kūną nubėgo.
Kokie pokalbiai jums sunkiausi?
Kai reikia prakalbinti žmogų, visai nelinkusį į savo gyvenimą įsileisti svetimų. Kartais tenka ilgai prakaituoti, bandant pramušti tą kiautą.
Ar į paieškų ekspedicijas visuomet leidžiatės rami?
Niekada neišvykstu ramia širdimi. Didžiausią įtampą kelia tai, kaip visur spėti laiku. Juk kiek nutinka neprognozuojamų situacijų, išmušančių iš vėžių! Kitas nerimą keliantis dalykas – kaip tave sutiks, ar žmonės kalbės, ar atsivers. Nežinai, kaip reaguos į tas žinias, kurias jiems veži, juk neretai jos būna sukrečiančios. Laimė, nusivilti dar neteko. Teigiamos emocijos ir nuoširdi padėka įkvepia ir suteikia jėgų.
Ar dažnai tenka tramdyti ašaras?
Studijoje dar neteko pravirkti. Mano akyse ašaros, kaip emocinė išraiška, susitvenkia, kai būnu viena su savo mintimis. Kai šifruoju medžiagą ir prisimenu istorijas, matau, kaip po daugybės metų apsikabino žmonės, beveik visada apsižliumbiu.
Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie ketina ieškoti ar seniai laukia žinių?
Tuos, kurie ketina, raginu nedelsti ir kreiptis kuo skubiau. Ne kartą buvo taip, kad kol žmonės prisiruošė, staiga paaiškėjo, kad jie pavėlavo savaitę ar mėnesį. Ieškomasis mirė, žuvo ar išvyko. Galbūt jo likimas būtų pasikeitęs – gal nebūtų išvykęs ar puolęs į depresiją… Gera žinia visuomet teigiamai stimuliuoja.
Dar viena lietuvė nori nuoširdžiai padėkoti visiškai nepažįstamai rusei, kuri prižiūri jos brolio, dvidešimtmečio vaikino, 1963 m. neaiškiomis aplinkybėmis žuvusio SSRS–Kinijos pasienyje, kapą.
Prisimenu istoriją apie dvi seseris. Viena, įsitikinusi, kad Lietuvoje ji visiškai svetima, niekam nereikalinga, išvyko į Angliją. Ji kreipėsi prašydama surasti seserį. Radome ją Gruzijoje. Tačiau įdomiausia, kad ir Lietuvoje radome žmonių, kuriems jos abi labai rūpi. Jeigu ji būtų tai žinojusi anksčiau, vargu ar būtų emigravusi į Angliją.
O tiems, kurie kreipėsi į mus seniai, patarčiau nenusivilti. Neretai pasitaiko laimingų atsitiktinumų.
Ar jums niekada nekilo mintis parašyti knygą ar filmo scenarijų?
Šimtą kartų kilo. Bet neturiu tam laiko, ir per mažai ambicijų, kad aukočiau savo laisvalaikį. Man geriau, kad tos istorijos įsiamžintų žmonių širdyse – aš verčiau paskaitysiu gerą knygą.
Jūsų duomenų bazė galėtų būti puikus šaltinis filmų kūrėjams…
Žinoma. Čia slypi tokie istorijų klodai, kad net įsivaizduoti sunku.
Ar narpliodama painias istorijas sau atradote kažką nauja?
Tik patvirtinau išvadą, kurią dar „Nakvišos“ laikais buvau padariusi, – žmogus yra nepaprastai įdomi ir nenuspėjama būtybė. Būtų labai nebrandu sakyti: „Šitaip aš niekada nepasielgčiau.“ Bet iš tikrųjų viskas įmanoma, žmogui atsidūrus tam tikrose situacijose. Vienu atveju jis gali būti tikras kiaulė, kitu – pasielgti tauriai. Kitų žmonių išgyventos istorijos teikia patirties ir pamoko. Kai mano gyvenime iškyla sunkumų, staiga iš atminties išnyra girdėta istorija ir tarsi pameta tinkamą sprendimą.
Ar per atostogas jums pavyksta atsiriboti nuo to gyvenimo graudulio?
Pavyksta. Ateina atostogos, ir aš išvažiuoju į savo sodybą – tik gamta, gera knyga, šuo ir aš. Reikėjo nemažo įdirbio, kad to pasiekčiau. Bet dabar namiškiai supranta ir nepyksta.
