Jos kūriniai ant manekenių kūnų puikavosi italų „Voque“ žurnale, o auskarus, apyrankę, kaklo papuošalą ar išpuoštą kepurę užsisakiusioms moterims tenka jų laukti du ar net tris mėnesius. „Jei nėra noro keisti savo gyvenimą, tai jis ir nepasikeis“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti dviejų vaikų Viktorijos (11) ir Gusto (3) mama.
Žinoma, kad Elvyros papuošalai patinka ne visiems. Tačiau net ir mažai juodai suknelei jie suteiktų aromato – ryškiaspalviai, kartais žaižaruojantys, o kartais – santūriai išblyškę. Gal jie labiausiai tiktų ano laiko poniai, nešiojančiai skrybėles su plunksnomis ir sukneles papūstomis uodegomis?.. Bet ir šių dienų moterys sako: „Elvyros papuošalus iškart atskirsi...“
Tokia ir buvo jos idėja, kai pirmą kartą, draugės išprašyta, pardavė savo pagamintus auskarus – kad kaip nors kitaip, ne taip, kaip visos...
Negali sakyti, kad su menu Elvyra neturėjo nieko bendra. „Nuo vaikystės lankiau dailės studiją, vėliau baigiau dailės mokyklą, paskui įstojau į Kauno technologijos universitetą“, – pasakoja.
Tekstilės dizainas pasirodė ne tai, ko ji laukė ir tikėjosi. Mokėsi verpimo, audimo, mezgimo – to, ko galėtų prireikti fabrike. „Bet kiekgi pas mus fabrikų?“ – šypteli ir pasakoja, kad pirmieji papuošalai atsirado iš nevilties, kai neturėjo darbo. „Ką tu veiki, kad iš namų neišlendi?“ – klausdavo draugės. „Mėginu išleisti šaknis sofutėje“, – su jomis pajuokaudavo Elvyra ir visu rimtumu ėmėsi rankdarbių. Parduoti pirmuosius savo pagamintus auskarus buvo nejauku. O paskui pagalvojo: kodėl ne? Juk prie visko – prie kiekvieno karoliuko, prie kiekvienos stiklo akutės – pati prisilietė. Dar labiau paskatino drabužių dizainerė Inga Petrikaitė: „Elvyra, tavo darbai puikūs!“ Paskui keletą jų paėmė vienas Kauno butikas. Ten papuošalus atrado Vokietijoje dirbanti stilistė Inga Krasilevičiūtė. Atrado ir... įsimylėjo! O papuošalai atsidūrė vokiečių fotografo Beno Mulerio nuotraukose. „Tik pamanykit, ir viskas – už dyką“, – atsistebėti negali Elvyra.
 |
| Dariaus Gražio nuotr./ Ingrida Kazlauskaitė su Elvyros Monginienės kurtu aksesuaru |
Pati savo papuošalų ji beveik nenešioja. „Turime vieną kepurę, kurią abi su dukra dalijamės, – juokiasi. – Man atrodo, kad daiktai ant kūrėjo kūno tiesiog rėkia: imkit mane, pirkit mane! Bet kai jais pasipuošia svetimas, apima pasididžiavimo jausmas: na, štai, aš irgi prisidėjau, kad ji gražiai atrodytų!“
Klientes Elvyra jau gali rinktis. Sako, net pykteli ant tų, kurios rodo garsių dizainerių darbus ir prašo padaryti lygiai tokį patį papuošalą: „Iškart pasakau, kad neplagijuosiu. Man tai – vagystė vidury baltos dienos. Norite tokių papuošalų? Tai ir prašykite tų, kas juos daro!“ Patarimų ji taip pat nelinkusi klausyti: „Suverkite papuošalą vien iš krištolo? Bet aš neveriu iš krištolo, tai jau bus nebe mano, ne Elvyros papuošalas!“
Neturėjau turtingo dėdės
Nuo pirmųjų auskarų iki pirmojo kūrybos namų „Elvyra Design“ kolekcijos pristatymo užtruko vos metai. „Viską padariau pati, neturėjau nei turtingo dėdės, nei vyro, kuris būtų investavęs savo pinigus į mano pomėgį. Pardavusi vieną papuošalą, pirkdavau reikmenų, kad galėčiau kurti naujus“, – pasakoja moteris, kurios kelias prasidėjo prie tolimojo Baikalo ežero, Tindos miestelyje, kur susitiko jos tėtis lietuvis ir mama rusė.
„Sibiras anuomet buvo gera vieta užsidirbti, – prisimena savo tėvo pasakojimus. – Atvykęs tiesti geležinkelio, tėtis čia sutiko mamą. Gimiau aš. Paskui persikėlėme į Ukrainą, dar vėliau – į Kauną. Aš kalbėjau rusiškai, lietuviškai visai nemokėjau, dėl to man kliūdavo darželyje. Kai laikai atšilo, tėtis įkūrė statybų bendrovę, gyvenome visai gerai, mums su broliu nieko netrūko. Tėtis sakydavo: „Aš vargau, o mano vaikai turės viską.“
Pirmaisiais studijų metais Elvyra ištekėjo už karininko iš Palangos. „Mūsų dukra Viktorija gimė antrame kurse, per pačią sesiją, tikriausiai, kad man nepasirodytų per lengva, – šypteli. – Auginau dukrą, mokiausi ir dirbau – auklės samdyti už ką neturėjome, o ir tėčiui ant sprando sėdėti nebenorėjau.“
Gal tas būties sunkumas, o gal ir tai, kad abu karštakošiai, abu su charakteriais, santuokai pakišo koją. „Po skyrybų likau tik su Viktorija savo tėvo namuose...“ – prisimena.
Mokslus technikos universitete ji baigė. Savų namų ir geresnio gyvenimo troškulys išginė į užsienį. Dukrelė Viktorija liko gyventi su močiute, Elvyros mama. „Kaip aš jos ilgėjausi! Kaip ilgėjausi! – šito jausmo moteris niekuomet nepamirš. – Kai grįždavau namo, Viktorija verkdavo: „Mamyte, tu daugiau tik nevažiuok, aš būsiu gera, man nieko nereikia...“ Grįžusi į Londoną, žvelgdama į kiekvieną vaiką matydavau savo vaiką...“
Londone Elvyra patyrė, kas tai yra valyti svetimų žmonių namus. „Valyti man nieko nereiškia, aš darbo nebijau, – sako. – Bet tas požiūris... Tie niekinantys žvilgsniai. Arba – tu tiesiog tuščia vieta. Dirbau pas labai turtingus žmones, atrodo, ir išsilavinę, bet kartais jų požiūris stebindavo: „Matai, čia kompiuteris, reikia paspausti šitą mygtuką, kad jis įsijungtų...“ Lyg mes kompiuterio nebūtume matę! O tvarka?! Viskas išmėtyta, daiktai – ant žemės, jei vaikas metė košę į sieną, tai ji ir kabos tol, kol ateis namų tvarkytoja.“
Esi tik žmogus, atvažiavęs užsidirbti pinigų. Nei tu pats, nei tavo jausmai niekam neįdomūs. Net jei padarytum didelę karjerą, vis tiek būtum svetimas.
Ne geriau buvo ir garsiojoje Oksfordo gatvėje, kur po pusantrų metų Elvyra įsidarbino pardavėjos asistente batų parduotuvėje. „Esi tik žmogus, atvažiavęs užsidirbti pinigų. Nei tu pats, nei tavo jausmai niekam neįdomūs, – patyrė. – Net jei padarytum didelę karjerą, vis tiek būtum svetimas.“
Neištvėrusi alinančio darbo po keturiolika valandų per dieną, Elvyra nusižiūrėjo „Guess“ parduotuvę Kovent Gardene. Užėjo ten pati su gyvenimo aprašymu rankose. Jai pavyko, kad susitiko su vadybininku, teisingai atsakė į jo klausimus ir padarė gerą įspūdį, – „Guess“ parduotuvė tapo paskutine jos darboviete Londone. Iš pradžių dirbo pardavėjos asistente, paskui – pardavėja, galiausiai – parduotuvės vadovo asistente. „Manau, būčiau pasiekusi ir vadovės poziciją, – neabejoja, – tačiau iš Londono ištraukė dabartinis mano vyras. „Negaliu žiūrėti, kaip tu kenti...“ – pasakė ir nupirko bilietus atgal į Kauną, pas dukrą.
Guodėmės, guodėmės ir prisiguodėme...
„Nepatikėsite, susipažinome per internetą... Aš ir pati nebūčiau patikėjusi! – kvatoja Elvyra, prisiminusi savo pažinties su dabartiniu vyru Valdu pradžią. – Pasirodo, tuose interneto puslapiuose yra ir normalių žmonių!“
Išvaizdžiai moteriai pasiūlymų susitikti netrūko. Paprastai jos vyrai prašydavo telefono numerio, o ne pati tai darydavo. „Šį kartą viskas buvo atvirkščiai, – juokiasi. – Aš paprašiau numerio, jis man nedavė. Paskui sakė pagalvojęs, kad turiu daug bičiulių, taigi jis būsiąs tik vienas iš daugelio. Tuo mane ir užkabino...“ Valdas tuo metu buvo neseniai išsiskyręs su savo širdies drauge, jiedu su Elvyra daug kalbėdavosi per skaipą, susirašydavo elektroniniais laiškas.
„Guodėmės, guodėmės ir prisiguodėme... – šypteli. – Penkis mėnesius susirašinėjome, o tada jis man nupirko lėktuvo bilietus, kad grįžčiau namo. Kai grįžau, susitikome, o po dviejų savaičių jau svarstėme, ką daryti toliau, – mano atostogos baigėsi. Paskutinę dieną Valdas atėjo ir pasakė, kad metė darbą ir važiuos kartu su manimi.“
Tuo metu Londone jau gyveno ir jaunesnysis Elvyros brolis. Jis turėjo, o ir iki šiol turi nemažą statybų bendrovę, remontuojančią modernius biurus ir Londono centre įrengiančią butus. Valdas joje ir įsidarbino.
„Gyvenimas svetimoje šalyje patikrino mūsų jausmus, – neabejoja moteris. – Rutina, nuovargis, įtampa – arba išsiskiri, arba ilgam lieki kartu po viso to.“
Grįžę į Lietuvą jiedu susituokė. „Išvykti medaus mėnesio nespėjome, Kaune iškart radau darbą, gavau vienos sporto prekių parduotuvės vadovės pareigas.“
Elvyra sako šiam darbui daug paaukojusi. Per dvejus metus nelaimių netrūko – mirė tėtis, pablogėjo pačios sveikata. „Su tėčiu negalėjau ligoninėje atsisveikinti, nes tuo metu kabinau naujas kolekcijas... Kokia nesąmonė! – dabar apgailestauja. – Maniau, mane vertina, tačiau grįžusi po sūnelio gimimo savo darbo vietos neberadau. Žinoma, kitą darbą pasiūlė. Bet sėdėti ant atsarginių suolelio – ne mano charakteriui. Visada maniau, kad vidinė motyvacija – svarbiausia. Dirbti juk gali ir už mažesnį atlyginimą, tačiau pasakyti, kodėl tas darbas tau svarbus – privalai.“
Ir vis dėlto stovėdama eilėje su tik ryte išsiblaiviusiais, aš, matyt, jausdavausi beveik kaip jie.
Pinigai jos niekuomet nemotyvavę. Kur kas svarbiau pripažinimas. „Sakau: reikės laukti du mėnesius, kol pagaminsiu papuošalą. Gerai, man sako, lauksiu, kiek reikės, nes jūsų papuošalų laukti verta. Koks dar geresnis įvertinimas gali būti?! Arba nuotraukos italų „Voque“ žurnale? Na, kiek jau daug lietuvių tuo pasigirtų?“
Ne tiek jau daug lietuvių moterų pasigirtų ir tuo, kad išdrįso dalyvauti gražiausių moterų rinkimuose „Misis Lietuva“. Elvyra – išdrįso. Sako, su drauge nusprendusios pasitikrinti savo akcijas. Pasitikrino. 2010-ųjų rinkimuose, kurie tais metais virto televizijos realybės šou, nukeliavo iki finalo. Finalo pasirodymuose jau buvo ketvirtą mėnesį nėščia – laukėsi sūnelio. „Irgi nebuvo lengva, – prisimena. – Dirbau, važinėjau į filmavimus. Visko bijojau, labai norėjau vaikelį išsaugoti.“ Tačiau viskas baigėsi gerai: lapkritį Gustui bus treji.
Nusprendusi, kad pasiūlytas darbas jos netenkina, Elvyra nuėjo į darbo biržą: „Iš pradžių atrodė – kokia gėda! Bet ten dirbančios moterys mane nuramino: jūs turite tokį darbo stažą, pašalpą tikrai užsidirbote! Ir vis dėlto stovėdama eilėje su tik ryte išsiblaiviusiais, aš, matyt, jausdavausi beveik kaip jie...“
Iš darbo biržos Elvyra gavo vieną darbo pasiūlymą. Parašė laišką, tačiau atsakymo nesulaukė. „Mažai kas dabar nori mamų su vaikais...“ – šypteli ir tikina, kad net ir tokiais atvejais nukabinti nosies neverta. „Gyvenimas namuose prie televizoriaus man netiko. Kai viską pradėjau prieš metus, nemaniau, kad šitaip įsisuks. Dirbu, kas man iš tiesų patinka, ir visai nesvarbu, kad neturiu poilsio dienų. Labai tikiuosi, kad vaikai neprisimins šito, kaip baisiausio savo gyvenimo etapo. Juk mažasis atsisėda prie mano darbo stalo ir sako: „Dabar aš čia dirbsiu!“ Visai kaip aš!“
Elvyra įsitikinusi, kad be vyro pagalbos ir paramos tiek daug nebūtų pasiekusi. Programuotoju dirbantis Valdas prie „Elvyra Design“ irgi prisidėjo – sukūrė interneto puslapį.
„Žinote ką, meniškų polinkių turintis žmogus, jei tik ne tinginys, niekuomet nebus alkanas... – tiki Elvyra. – Šeima man labai svarbu, dėl jos viską ir darau. Džiaugiuosi, kad pavyko suderinti darbą ir pomėgį, tik truputį baugu, kad nenuvilčiau, baugu, kad neaprėpsiu visko, ką esu sumaniusi.“
