Atsisveikinti su Zita Kelmickaite į Vilniuje esančią Šv. Jonų bažnyčią (šv. Jonų g. 12) pirmadienį nuo 16 val. iki 21 val. rinkosi artimieji, bičiuliai, kolegos.
Tarp jų – lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė, televizijos laidų vedėja, prodiuserė Edita Mildažytė, architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, kultūros ministras Simonas Kairys.
Fotogalerija:
Atiduoti pagarbos atvykusi Veronika Povilionienė pasakojo, kad Z.Kelmickaitę pažinojo daugiau nei 50 metų. Ji tikino, kad apie Zitos asmenybę būtų galima pasakoti penkias dienas – ji buvo labai ryškus žmogus, tad ir ryškių prisiminimų yra gausu.
„Ji buvo tokia, kokia jinai buvo, ją reikėjo suprasti. Galiu tik tiek pasakyti, kad ji buvo mūsų Zita – sava. Tiek, kiek vienas žmogus padarė... Atsiminkit, kad ir folkloro, ir istorinių įžvalgų ji padarė.
Aš ją pažinojau daugiau nei 50 metų. Buvo tiek visko mažai ir kartu daug. Mes vaikštinėjom po kaimus Baltarusijoj – jūs neįsivaizduojate, kiek ten daug likusios tautosakos. Mes vaikštinėjom ir po Karaliaučių. Mes tada buvom jauni, o kiek daug mūsų seneliai, tėveliai, protėviai išsinešė informacijos. Iš seno žmogaus po visokių nelaimių ir karų ją ištraukti buvo labai sunku. Tai va, Zita buvo žmogus, kuriuo reikia tiesiog stebėtis – kaip ji mokėdavo viską gražiai, o kartais ir nelabai gražiai ištraukti. Ji padarė labai, labai, labai daug. Ačiū jai“, – dalijosi Veronika Povilionienė.
Z.Kelmickaitę nuo 1986-1987 m. pažinojęs Algirdas Kaušpėdas prisiminė jų draugystę ir laikus, kai jo grupė „Antis“ ir Zitos vadovaujamas ansamblis „Ratilio“ vykdė bendrus projektus.
„Tiesiog buvome draugai ir labai dažnai matydavomės įvairiausiomis progomis, renginiuose. Vėliau ji turėjo savo televizijos laidas ir dirbo radijuje, – Žmonės.lt sakė A.Kaušpėdas ir pasakojo, kad ji buvo labai visapusiška asmenybė. – Ji buvo nepaprastai šiltas, gyvas, entuziastingas žmogus. Daug ką imdavo į galvą, kritikuodavo, daug turėjo idėjų, smalsi labai buvo. Tiesą pasakius, labai aukštos kultūros žmogus“.
Pasak jo, Lietuva neteko labai ryškaus ir reikalingo kultūros žmogaus, kuris saugojo šalies paveldą.
„Ji jį įveiklindavo, interpretuodavo labai gražiai. Ji visur buvo autoritetas – ir savo studentams, ir savo autorinėse laidose. Buvo puiki žurnalistė – žmonių širdžių ir sielų žinovė. Labai jos trūks. Mylim ją ir atsiminsim ilgai, kol būsim gyvi.“
Pavakarę atvykusi Edita Mildažytė pasidalijo prisiminimais apie Anapilin iškeliavusią kolegę. Kalbėdama apie Z.Kelmickaitę Edita negailėjo gražių žodžių – ją prisiminė kaip ryškią, energingą, valdingą ir viską žinančią asmenybę, dariusią be galo didelį įspūdį.
„Maksimalus greitis, labai drąsus, labai beatodairiškas gyvenimas. Tai buvo gyvenimo esencija, kurią reikia vartoti lašais“, – Žmonės.lt sakė E.Mildažytė.
Ji su Z.Kelmickaite buvo ne tik kolegės – jas siejo gilesnis ryšys, o pažintis – etapą prieš darbą televizijoje.
„Esame labai seniai pažįstamos. Aš ją atsimenu nuo tada, kai dainavau čiurlioniukų etnografiniame ansamblyje, o ji su „Ratilio“ važinėdavo kaip vadovė. Ji, pavyzdžiui, manęs nepriėmė į „Ratilio“, – prisiminusi šyptelėjo E.Mildažytė.
Ji ryšį su etnomuzikologe palaikė ir paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais – sergančią kolegę lankė ligoninėje.
„Ji pageidavo, kad aš ją lankyčiau ligoninėje. Ji nelabai galėjo kalbėti, bet galėjo paspausti ranką, atsakyti – šnabždėti, galėdavai skaityti iš lūpų, nes jai buvo įdėta tracheostoma, – su Žmonės.lt dalijosi E.Mildažytė. – Pavyzdžiui, rodžiau jai, kas žydi. Klausiau, ar supranta, kad ji čia jau du mėnesius, ji sakė, kad supranta. Paskutinis jos žodis, kurį man pasakė, buvo „Pi****c“. Pagalvojau, kad gyvens, bet kai paskambino brolis... Tai ką, visi ten būsim. Šiaip labai gaila. Kažkaip galvojau, kad ji išsikapstys, bet matot, labai klastinga liga. Kitas dalykas – tai tie inkstai užsiveda, tai atsisako, tai plaučiai užsiveda, tai atsisako. Matyt, tas nuodas buvo toks baisus, kad gydytojai nieko negalėjo padaryti. Išsivystė sepsis ir viskas. Taip jau būna. Bet, man panašu, buvo jos veide atsiradęs noras gyventi. Galvojau – jeigu Zitka nori, turėtų gyventi. Ne taip buvo lemta.“
Anot E.Mildažytės, Zita Kelmickaitė net ligos patale nepamiršo mylimo darbo ir televizijos, buvo sąmoninga.
„Ilgai ji buvo nunardinta į komą, bet kai tik atgavo sąmonę (aš nebuvau tada), jos pirmas klausimas buvo „Ar jau išrinko?“, suprask, direktorę, – juokėsi ji. – Kadangi nekalbėjo, labai sunku suprasti, kaip tiksliai ką vertino, bet suprato, susiorientavo, buvo sociali. Pavyzdžiui, kai mes buvom su Felicija, mums liepė nusifotografuoti su geriausia slaugių komanda. Sakė, kad šitos pačios geriausios ir turim joms parodyti dėmesį. Ten buvo intensyvios terapijos skyrius, ją prižiūrėjo kaip karalienę ir negalėjai ten landžioti kada panorėjęs.“
Laidų vedėja neslėpė, kad jai labiausiai trūks pačios Zitos – ji buvo nepakartojamas žmogus.
„Ji buvo sprogstamasis užtaisas. Aišku, labai nelengva. Manot, kad aš jos nebijodavau, kad ant manęs nerėkdavo? Aišku, kad bijodavau. Kai matydavau, kad skambina Zita, galvodavau – kelti ar nekelti.
Bet vis tiek, ji labai šviesus, teisingų vertybių žmogus, labai daug padaręs Lietuvai. Ji mylėjo žmones, o žmonės mylėjo ją. Jos iš tikrųjų gedi visa Lietuva, iš visos širdies gaila visiems. Jūs pamatysit, kas darysis rytoj per išlydėjimą – suvažiuos pusė Žemaitijos ir visi, ką ji kalbino“, – mintimis apie Zitą Kelmickaitę dalijosi Edita Mildažytė.
18 val. Šv. Jonų bažnyčioje už Z.Kelmickaitę kunigas Antanas Saulaitis aukojo mišias.
Paskutinį „sudie“ eterio žvaigždei bus galima tarti ir antradienį, nuo 9 iki 10.30 val.
Antradienį velionės urna išnešama 10.30 val., o amžinojo poilsio Zita Kelmickaitė atguls Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.
Fotogalerija:
Primename, kad Muzikologės Zitos Kelmickaitės gyvybė užgeso ligoninėje, kur žinoma moteris buvo gydoma nuo kovo 19 d. Atsidūrusi ligoninėje, ji pati dar bendravo su žurnalistais ir ramino, kad jaučiasi geriau, tačiau gegužės 27-osios rytą pranešta apie jos netektį.
Žinią apie moters mirtį portalui lrt.lt patvirtino Z.Kelmickaitės brolis Edmondas Kelmickas. Muzikologė mirė šeštadienio rytą Santaros klinikose, kur gydyta Hepatologijos ir gastroenterologijos skyriuje.
Portalo Žmonės.lt žiniomis, moterį buvo užklupusi ūminė liga.
Dar kovo 19 dieną vesdama LRT radijo laidą „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ etnomuzikologė pasijuto blogai. Tiesioginio eterio metu Z.Kelmickaitei buvo iškviesta greitoji pagalba, tuomet pranešė lrt.lt.
„Kol kas laukiu gydytojų sprendimo dėl tolimesnių veiksmų, bet dabar jaučiuosi geriau“, – tąkart minėtam portalui sakė ji.
Balandžio pradžioje Z.Kelmickaitės artimieji patvirtino, kad žinoma moteris – vis dar ligoninėje.
„Kol kas galime pasakyti tik tiek, kad jos būklė yra stabili ir mažais mažais žingsneliais gerėja. Šiuo metu ja rūpinasi puikūs medikai, labai dėmesingi profesionalai. Esame nusiteikę viltingai ir tikime, kad praėjus kuriam laikui ji vėl sugrįš į darbus“, – balandžio pradžioje portalui lrt.lt komentavo laidų vedėjos artimieji.
Moteris pastaruoju metu televizijoje vedė laidą „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“, o radijuje – „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“.
2021-ųjų rudenį kalbinta 70-mečio proga, paklausta apie vidinę energiją ir amžių, Z.Kelmickaitė sakė: „Jaučiuosi, kaip keturiasdešimtmetė pelargonija.“
„Pasakysiu paprastai, visi pailsėsim, kai užkas! O dabar, kol gali, kol turi energijos, idėjų ir minčių, turi ką veikti, tai ir veik. Žodis „išeiginė“ – man išvis bjaurus, – tuomet mintimis dalijosi Zita. – Viską matau paprastai: kai yra dešimt, tai tas vienetukas toks nuknebęs, o kai septyniasdešimt – skaičius septyni jau visas išsirietęs, kaip kirvukas. O kirvukas tokio amžiaus nėra labai smagu ir daug gero nežada. Tačiau tai yra ženklas, kad jau, gerbiamoji, daug darbų reikia pabaigti. Tai pabaigos darbai, kuriuos turi suskubti padaryti, kol dar esi šviesaus proto ir dar visai nenukvakai.“
Paklausta, koks yra energijos suteikiantis jos vidinis varikliukas, prieš porą metų kalbinta Z.Kelmickaitė pabrėžė: „Tik pozityvas. Būtent juo vedama matau žmones, dirbu su jais. Dažnai manęs klausia, kaip savo laidose randu tiek puikių žmonių. Jų pilna Lietuva! Tik ne visi tai pastebi, o aš juos matau kiekvieną sekundę. Net įeidama į prekybos centrą pastebiu personažus: Štai, kokia įdomi moteris! O, koks čiūdnas vyras! Oho, koks vaikas fainas! Tik su pozityvumu žvelgdamas į aplinką galėsi keliauti pirmyn. To mane nuo mažens mokė mama.“
Z.Kelmickaitė 1951 m. spalio 19 d. gimė Klaipėdoje. 1975 m. baigė LSSR konservatorijos (dabar – Lietuvos muzikos teatro akademija) Juozo Gaudrimo klasę, 1983 m. – Leningrado teatro, muzikos ir kinematografijos instituto aspirantūrą, Izalijaus Zemcovskio klasę.
1973–1975 m. dirbo Lietuvos radijo Vaikų ir jaunimo redakcijos muzikos redaktore. Buvo dėstytoja Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, nuo 1992 m. tapo docente. 1976-1978 m. redaktoriavo leidinio „Literatūra ir menas“ muzikos skyriuje. 1978-2007 m. vadovavo Vilniaus universiteto folkloro ansambliui „Ratilio“, su juo rengė koncertines programas. 2003-2004 m. buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Muzikos fondo pirmininkė.
Rašė straipsnius apie muziką, kūrė bei vedė muzikines laidas radijui ir televizijai. Taip pat teisėjavo muzikiniuose televizijos projektuose „Auksinis balsas“, „Triumfo arka“ ir kituose.
Kurį laiką vykdė politinę veiklą – priklausė Liberalų ir centro sąjungai, 2003-2007 m. ir 2007-2010 m. buvo išrinkta į Vilniaus miesto tarybą.
