„Kažkada ir pats mėgdavau važiuoti autostopu, tad puikiai suprantu jaunimą, kuris tokiu būdu keliauja. Beveik niekada nepravažiuoju pro „tranzuojančius“ žmones“, – sakė Haroldas. – Bet šį kartą pakeleivis pasitaikė neeilinis.
Pasirodo, jaunuolis „tranzavo“ jau ketvirtą dieną, nevalgęs, nemiegojęs, per paskutinę naktį nuėjęs 42 kilometrus, nes niekas nesustojo, norėdamas iš Varšuvos nusigauti iki Talino, kur, kaip pats sakė, gyvena jo sesuo. Užaugęs vaikų namuose, jis ketverius metus dirbo toli nuo Lietuvos, o Lenkijoje per stebuklą atsidūrė nusprendęs pabėgti iš darbo užsienyje.
Gimtinėje neturintis jokių giminaičių vaikinukas tikėjosi, jog pagaliau savo laimę atras pas seniai bematytą seserį. Kadangi jis neturėjo nė cento, daviau keletą litų, kad nors degalinėje kažką nusipirktų. Supratau, kad turiu jį nors taip palaikyti. Tikėkimės, kad Taliną jis jau pasiekė ir susirado savo seserį“, – dalinosi įspūdžiais Haroldas.
