Tačiau apie viską nuo pradžių. Pora susipažino prieš 10 metų ir nė sapnuose nesapnavo, kad judviejų vestuvių diena prilygs filmo scenarijui. Atrodo, pats likimas to norėjo ir suvedė skirtinguose miestuose tuo metu gyvenusią porą. Lukas kilęs iš Kauno, Ugnė iš Anykščių, paauglystėje jie lankė kiokušin karatė, o pamatę vienas kitą bendroje šio sporto stovykloje, suprato, kad yra skirti vienas kitam.
„Taip jau nutiko, kad mūsų treneriai yra geriausi draugai. Prieš 10 metų jie surengė bendrą dviejų klubų stovyklą Ignalinoje. Ten ir susipažinome, nors vienas kitą jau pažinojome kur kas anksčiau. Juk kai nuolat dalyvauji varžybose, pažįsti beveik visus sportininkus“, – pasakojo U.Vertelytė.
Atrodo viskas šiai porai vyksta netradiciškai, ne išimtis ir sužadėtuvės – jų tiesiog nebuvo. Kartu pasikalbėję Ugnė ir Lukas vieną dieną nusprendė, kad atėjo laikas žengti prie altoriaus. Kaip sako pati mergina, jiedu nesilaiko tradicijų, turi apie jas kitokį požiūrį, todėl ir žiedo kelionių organizatorė iš savo antrosios pusės nesitikėjo.
„Juokiuosi, kad pirštis reikia tada, kai nežinai, ar mergina nori tekėti už tavęs, o ne tada, kai jau nemažai laiko gyvenate kartu ir nuo oficialaus šeimos statuso skiria tik parašiukai“, – šypsojosi kelionių planuotoja.
Pažintis karatė stovykloje, jokio sužadėtuvių žiedo, ne kiekviena mergina pasvajotų ir apie vestuves, kai pusę veido dengia kaukė, o pasveikinti šia gražia proga gali vos vienas kitas žmogus. Bet atkelti šventės geresniems laikams pora nė nesvarstė, anot jų, svarbiausias ir vienintelis tikslas vestuvių dieną – prisiekti vienas kitam amžiną meilę.
„Juk ne giminei balių keli, ne draugėms rodai, kokią fainą suknelę išsirinkai. O karantino metu susituokti juk galima, tai kam atidėti“, – svarstė Ugnė.
Bet ryžtingai atkalbėti nuo šio žingsnio per karantiną bandė ne vienas ir ne du žmonės. Pora dabar galėtų paminėti ne vieną metrikacijos darbuotoją ir konservatyvesnius šeimos narius, kurie kaip įmanydami bandė įtikinti, kad tokia santuoka nesuteikia nei gerų prisiminimų nei prasmės.
„Bet tuomet jų klausdavome, ar tik santuoka su baliumi ir daug svečių yra tinkama? Ar paprasta ceremonija yra kitokia nei iškilminga? Logiško atsakymo nesulaukėme, todėl toliau tvirtai žengėme savo keliu“, – prisiminė pašnekovė.
O ir vestuvių planų niekas nesugriovė, viskas įvyko taip, kaip pora ir įsivaizdavo. Keitėsi tik viena – prieš karantino jiedu prašė, kad šios įsimintinos progos liudininkais būtų šalia civilinės metrikacijos esančios galerijos darbuotojai. Tačiau dėl karantino ji buvo priversta užsidaryti, todėl parašus padėjo Ugnės ir Luko draugai fotografai.
„Pamenu, paskambinau ryte į metrikaciją, pasiklausiau, gal bent dvi darbuotojos šiandien dirba, nes žinau, kad kartais jos padeda tokiems, kaip mes, be liudininkų. Bet pasakė, kad darbuotoja tik viena, todėl likus 2 valandoms iki vestuvių paprašėme draugų. Jie sutiko ir viskas pavyko žymiai geriau, nei tikėjomės“, – džiaugsmo neslėpė Ugnė.
Mergina juokiasi sakydama, kad jiems labai pasisekė, jog vestuvių dieną nusprendė rūpintis vienas kitu, o ne servetėlių spalva ar šampano staliukais. Reikėjo tik iš anksto pasiruošti šventinius drabužius, kuriuos jiedu išsirinko internetu, todėl sako, kad tai daug rūpesčių taip pat nesukėlė.
„Sudėtingiausias dalykas buvo apkirpti Luką, nes kirpyklos nedirbo. Pamenu, prieš paimant skutimosi mašinėlę į rankas, jis man sako:„Ugne, viskas gerai, jei nepavyks, aš galiu vesti tave ir plikas.“ Bet man pasisekė, viskas išėjo puikiai. O dėl nuotakos makiažo ir šukuosenos – pasidariau pati, gal ir neatrodžiau lyg nužengusi nuo žurnalo viršelio, bet uždėjus kaukę nieko nesimatė“, – juokėsi mergina.
Toliau viskas vyko kaip „Oskaro“ apdovanojimo vertame filme. Balandžio 23-ią, į Anykščių civilinės metrikacijos skyrių susituokti atvykusi pora prieš save pamatė ne išskleistas ir jų laukiančias darbuotojų rankas, o užrakintas duris. Kelis kartus pabeldę, jiedu buvo įleisti į pastatą, kuris įėjus ir vėl buvo užrakintas ten dirbusios moters.
„Visi su kaukėm, pirštinėm, dezinfekavomės rankas. Darbuotoja stovėjo 3 metrų atstumu, todėl ceremonijos metu per kaukę ne viską girdėjome, ką sakė. Buvo labai nejauku, draugai juokėsi, kad net per laidotuves būna smagiau. Bet viskas truko neilgai, gal 10 minučių, todėl buvo galima ir pakentėti“, – prisiminusi juokėsi U.Vertelytė.
Be darbuotojų, ceremonijoje galėjo dalyvauti 5 žmonės, bet pas Ugnę ir Luką jų buvo 4. Netradiciškose jų vestuvėse vienintelis tradiciškas akcentas tebuvo balta nuotakos suknelė.
„Daugiau, kaip ir minėjau, jokių tradicijų. Rinkomės tik civilinę santuoką, nes nesame tikintys ir bažnyčioje nesilankome, nepropaguojame religinių švenčių. O keliauti į ją tik dėl gražių nuotraukų, atrodo nepagarba tiems, kuriems santuokos sakramentas yra itin reikšmingas“, – 15min pasakojo kelionių planuotoja.
Po oficialios ceremonijos, kai praėjo visas jaudulys, naujai iškepti jaunavedžiai užsuko į „Norfą“ nusipirkti sūrelių bei šampano ir patraukė į vestuvinę fotosesiją. O neįprasta judviejų diena baigėsi su picos gabalėliais ir geru filmu.
„Labai norėjome pailsėti po tokios dienos, nes galvos buvo tiesiog išūžtos. Kalbėjome, sakėme eina sau, kokį gerą sprendimą padarėme nekelti šventės, nes jei reikėtų važiuoti į kokią sodybą, fiziškai neatlaikytumėme. Niekaip nesuprantu, iš kur žmonės turi tiek stiprybės rengti 3 dienų vestuves. Mes šitam reikalui per skysti“, – juokėsi Ugnė.
Dabar pora sako nieko nesigailinti, nes tai buvo geriausias jų sprendimas. Nepatyrė jiedu ir jokių nuostolių, nes nereikėjo išlaidauti prabangiems ir brangiems vestuviniams daiktams.
„Vietoj visokių prabangių detalių nusipirkome kokybiškus žiedus ir neprašovėme. Dabar juos matome kas dieną ant savo rankų. Džiaugiamės, kad padarėme tokį sprendimą. Net ir ne karantino metu viską būtume darę identiškai taip pat“, – prisipažino pašnekovė.
Vienintelis dalykas, dėl kurio Ugnei ir Lukui apmaudu – jiedu dar kurį laiką negalės leistis į keliones, teko atšaukti ir medaus mėnesį: „Jis prasidėjo Nidoje, o dabar tęsiasi Anykščių miškuose, nes čia geriausias kurortas ir puikiausias smegenų SPA! Bet jau laukiam, kada atsidarys sienos – labai pasiilgome kelionių.“
