– Kokiomis mintimis pasitinkate šį jubiliejų? Kaip jį atšvęsite?
– Nuotaikos džiugios. Jokių minčių, kad sulaukusi tokio amžiaus pradėčiau liūdėti. Man širdyje daug mažiau metų, tikrai nejaučiu, kad 40-imt. Net pačiai keista ir kažkaip faina. Tiesiog gimtadienis, apvalus skaičiukas, tokios ir nuotaikos. Kaip ir nieko ypatingo (šypsosi).
Įprastai nesu linkusi švęsti kiekvieno gimtadienio, bet galvoju, gal tokį skaičiuką reikėtų paminėti. Be abejo, su pačiais artimiausiais, kurie gali atvykti į svečius.
– Ar galėtumėte išskirti gimtadienio dovaną, kuri yra jus labiausiai nustebinusi? Gal ir šįkart nujaučiate kokias nors staigmenas?
– Išsidėliojau prieš save neseniai gautą siuntą, bet nesitikėjau, kad gausiu tokią dovanėlę. Nežinau, ar čia gimtadienio proga, ar tiesiog sutapo, bet iš instagramo paėmė gražiausias nuotraukas ir padarė popierines, su mielais prierašais. Žiūriu ir tokia faina staigmena. Šių metų staigmenėlė prieš pat gimtadienį (juokiasi).
Bet šiaip man visos dovanos yra staigmenos. Kai nesitiki – jos visos malonios. Manau, nereikia turėti per daug lūkesčių, laukti. Geriau stengtis daugiau daryti pačiai negu gauti. Tada tas užburtas ratas ir būna – kai daug atiduodi, tai ir atgal gauni.
– Kaip sulig laiku keitėsi jūsų požiūris į gyvenimą? Kokia buvote 20-ies ir kokia esate dabar, prabėgus dar 20-iai metų?
– 20-ies buvau dar visiškai geltonas ančiukas. Labiausiai turbūt pasikeičiau, kai 30-ies susilaukiau sūnaus. Šis įvykis labai pakeitė visą smegeninę, vidų, neliko kažkokių baimių, susivaržymų, atsirado noras nebijoti, daryti tai, ką nori, stengtis save realizuoti, kur tik įmanoma. Visgi geriau gailėtis, kai padarai kažkokią klaidą, nei vėliau gailėtis, kad net nepabandei.
O dabar kartu ir nelabai kas pasikeitė viduje, ir daug kas pasikeitė. Be abejo, kiekvienas įvykis, kiekvienas sutiktas žmogus, pasakytas žodis po truputį keičia tave iš išorės ir iš vidaus. Man atrodo, kad galbūt atsirado mąstymas, jog gyvenimas yra vienintelis, ir reikia džiaugtis tuo, kad tu tiesiog gyveni, kad tau suteikė gyvybę. O kas ten kitur, niekas nežino. Reikia džiaugtis šia diena, rytojumi, praeitimi. Viskuo reikia džiaugtis ir tada aplinkui viskas būna gerai.
– Kokius 40-mečio etapus išskirtumėte kaip ryškiausius? Kokiais pasiekimais labiausiai džiaugiatės?
– Žinoma, sūnus nesulyginamas su darbais, projektais – jis turbūt didžiausias džiaugsmas, kuris nutiko mano gyvenime.
Aišku, veikla, kuria užsiimu, irgi daug džiaugsmo atneša. Kai gali daryti tai, ką myli – pasirodyti miuzikluose, keliauti... To dabar nėra, bet tikiuosi, kad susigyvensime su šia situacija ir tai vis tiek kažkaip išsispręs. Svarbu, kad nesergame. Ir ne dėl to, kad man 40 metų, bet apskritai – jei nėra sveikatos, tai tada nieko nesinori. Tu tada net keliauti nenori. Todėl džiaugiuosi, kad sveikata dar yra. Tikiuosi, kad ji ir išliks. Mama sveika, draugai taip pat.
Kai ateina gimtadienis, kai kurie dažnai apibendrina visus metus, tarsi per Naujuosius. Aš tokio dalyko nelabai praktikuoju – geriau galvoti, planuoti ir svajoti kiekvieną dieną, o ne tik sulaukus naujų metų. Nes ateina sausio 1-oji, bet tu netampi kitu žmogumi, nepradedi kitaip mąstyti.
Aišku, reikėtų gilintis į save, su savimi susigyventi. Tas vidus labai svarbus dalykas – reikia su juo nesipykti. Bet manau, kad šio tikslo taip pat reikia siekti kiekvieną dieną, ne tik per gimtadienius. Smagu pasvajoti, pagalvoti, bet, pavyzdžiui, šiais metais pandemija mus visus uždarė, tai labai ryškių dalykų ir nebuvo.
Daugiau K.Krysko nuotraukų – galerijoje:
– Užsiminėte, kad vadovaujatės mąstymu, jog geriau gailėtis to, ką padarei, nei to, ko net nepamėginai padaryti. Nejaugi nėra tokių momentų, kuriuos savo gyvenime norėtumėte pakoreguoti?
– Ne. Jei ir buvo kokių nors klaidų, apie kurias mąsčiau, tai gal tik tuo momentu pagalvodavau, kad taip daryti nereikia. Manau, kad turėtume galvoti apie gerus dalykus, kurie padaro mus geresnius.
Todėl turbūt nieko nekeisčiau. Viskas, kas įvyko, manau, taip ir turėjo būti. Ne tik nuo tavęs viskas priklauso, ne tik tu darai įtaką įvykiams. Juk gyvename su žmonėmis, visi susiję. Svarbu kiekvienoje situacijoje matyti pozityvą. Kaip sakoma, jei nebūtų blogo, nebūtų ir gero. Per tas klaidas supranti, ką toliau daryti.
O šiaip esu kritiška, ypač dėl darbo. Grįžtant prie klausimo, apie save prieš 20 metų, anksčiau net buvau perdėtai savikritiška, todėl dėl to buvo baisu daug ką padaryti, pradėti, išbandyti. Pavyzdžiui, jei kažką sudainuodavau ir girdėdavau, kad tai yra blogai, galvodavau, kad to geriau nepadarysiu, nesugebėsiu. Labai jautriai reagavau. Jei ne toks pasirodymas, ne tokią natą sudainuodavau, tai labai save dėl to grauždavau.
Tačiau iš tikrųjų – tai tik smulkmenėlės. Taip, padariau klaidą čia ir čia, bet kam nebūna... Kitą dieną tu jau visiškai kitoks, taip pat ir nuotaikos kitokios. Todėl kalbant apie atlikimą dabar jau suprantu – tai žmogiška, nesi robotas, kad galėtum viską daryti idealiai. Ir ne tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime.
– Pastarieji metai daug kam buvo išbandymų metai. Dėl pandemijos buvo sustojusi ir jūsų muzikinė veikla. Kaip tai išgyvenote? Kokia situacija dabar?
– Tikrai nesėdėjau sudėjusi rankų. Aišku, kai buvome visiškai uždaryti, vis tiek buvo kitokie namų darbai. Majus namuose turėdavo nuotolines pamokas, tai tekdavo padirbėti mokytoja (juokiasi). Labai gilinausi į buitį, bet tai nėra blogai. Pasimatė spragos, prie kurių reikėtų padirbėti. Galima buvo daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.
Pavyzdžiui, net neatsimenu, kada anksčiau Naujuosius metus būčiau šventusi namuose. Taip buvo nebent tada, kai gimė Majus, prieš devynerius metus. Jis buvo dar mažiukas, todėl per šventes aš tada nedirbau. Dabar irgi toks priverstinis poilsis, dėl kurio tavęs negraužia sąžinė, nes tu nedirbi, bet ir kiti nedirba. Nors aš dirbti mėgstu (šypsosi).
Tiesa, neseniai pasibaigė dar vienas projektas, kuriame dalyvavau. Bet ir anksčiau nevengdavau sudalyvauti viename ar kitame projekte. Ateičiai taip pat yra visokių planų, kurių dabar negaliu išduoti.
– Panašu, kad nekantraujate vėl sugrįžti į darbus, o ar nepasiilgsite šio laiko namuose? Kaip ir minėjote, jis turi ir savų pliusų.
– Manau, kad kartkartėmis visas pasaulis savaitėlei ar porai galėtų tiesiog taip nusiraminti namuose ir niekur neiti. Tai būtų gerai ir gamtai.
Nors kai kurie prasidėjus karantinui tikrai neturėjo ką veikti. O aš – toks žmogus, kuris gali būti ir vienas. Yra žmonių, kurie negali būti vieni, jiems reikia kompanijos, norisi linksmintis, bet aš ramiai galiu susigalvoti, ką veikti, ir tikrai tų darbų atsiranda. Svarbu nepanikuoti, neprarasti vilties, kad viskas susitvarkys.
Tiesa, buvo kategorija žmonių, kurie visiškai užsidarė namuose ir iš namų dirbo. Jiems stogas dėl to gal ir važiavo, norėjosi kur nors išeiti, bet jie bent turėjo darbą. Juk buvo ir tokių, kurie priverstinai sėdi namuose ir net nedirba. Kai kurie gal net valgyti nusipirkti negalėjo. Suprantu, kodėl tokie žmonės nori, kad karantinas greičiau pasibaigtų.
Bet aš stengiuosi neužsidaryti savyje, nesijaudinti, negalvoti, kad viskas bus blogai ir ateityje. Visada tikėjau, kad viskas pasikeis į gera. Nebūsime uždaryti amžinai.
– Tai gal karantino metu atradote kokį naują pomėgį, realizavote save naujoje veikloje?
– Ne, gal dėl to, kad buvo daug buitinių įsipareigojimų. Bet tikrai radau laiko paskaityti patinkančią knygą.
Tačiau užsidarius sporto klubams įvyko lūžis. Anksčiau namuose nebūdavo įmanoma sportuoti, neturėjau motyvacijos, palaikymo. Pasportuodavau dvi, tris dienas ir viskas. O dabar gana ilgą laiką sportuojame, nors ir ne kiekvieną dieną, kartais praleidžiant, nes būna darbų. Noriu ir vėl išeiti pabėgioti, nes anksčiau dažnai bėgiodavau, bet per karantiną šioje vietoje nutiko atvirkščiai – nustojau (juokiasi).
Aišku, būdama namuose ir valgyti padarai kažką įdomesnio. Taip pat – knygos, filmai, serialai. Dar pasiėmėme iš prieglaudos šuniuką, tai jis net žiemą mus privertė dažniau išlįsti į lauką.
– Taip pat dalyvavote televizijos projekte „Kaukės“. Kaip prisimenate šią patirtį?
– Man labai patiko šis projektas, nes jis visiškai kitoks. Aš labai jaudinausi, stengiausi dainuodama kūrinį paslėpti savo tembrą, dainavimo manierą, kad manęs nesigirdėtų ir, aišku, būdama ant scenos bandžiau pakeisti stovėseną, elgseną. Nors galvojau, kad mane iš karto atpažins, bet po pasirodymų komisija komentavo visai į lankas, spėliodama vardijo pavardes žmonių, visiškai nepanašių į mane.
Tada man pasidarė taip smagu, kad tu stovi ir tavęs niekas neatpažįsta, esi ant scenos inkognito, gali daryti, ką nori. Ir veido tavo nesimato – grimuotis nereikia. Gali stovėti baisiai susikūprinusi, susisukusi. Buvo įdomu ir tuos kūrinius atlikti, pakeisti save kaip įmanoma labiau, kad neatpažintų. Čia turėjau kuo toliau nuo savęs nueiti ir nenusidainuoti.
– Pernai įsigijote ir naują būstą. Ar nuosavi namai jums visada buvo svarbu? Tai žymi naujo gyvenimo etapo pradžią?
– Nusipirkome, nes juk reikėjo kažkur gyventi. Tiesą sakant, labai seniai svajojau įsigyti būstą, kuris būtų mano, su žemės lopinėliu. Kad tai būtų ne butas, nes ir nuo vaikystės esu gyvenusi name, todėl bute man būtų kančia.
Taigi karantino metu buvo ką veikti, reikėjo viską įsirenginėti, susitvarkyti daug buitinių dalykų. Viskas nauja, tad teko sugalvoti, kur įsigyti, kaip tai turėtų atrodyti. Tai irgi man nedavė laiko liūdėti dėl visuotinio uždarymo.
– Gimtadienio proga smalsu sužinoti ir apie ateities lūkesčius. Gal esate susidariusi savo tikslų sąrašą, kurį po truputį pildote?
– Kaip ir minėjau, norėčiau toliau sportuoti. Anksčiau čia buvo nuslydimų.
Norėčiau apskritai sveikiau gyventi. Mėgstu pamiegoti, galiu bet kur užmigti. Galbūt reikėtų miegoti mažiau, nors miegas labai sveika. Svarbu pasiskirstyti darbus, kad visa tai būtų pirmoje dienos pusėje, nes esu mėgėja pasėdėti vėliau. Galvoju, kad toks režimas atsirado dėl naktinių koncertų.
Ir labai mėgstu saldžią arbatą su cukrumi. Visą laiką vyksta kova – sau vis pasižadu vienu šaukšteliu mažiau jo dėtis. Taigi dabar deduosi du šaukštelius, nors anksčiau būdavo trys.
Labai paprasti pasižadėjimai, bet iš smulkmenų turbūt susideda gyvenimas (šypsosi).
– O ko sau palinkėtumėte 40-mečio proga?
– Pasikartosiu – gyvenime svarbiausia sveikata. Jei jos nėra, jei ką nors skauda, tai tu nesidžiaugi gyvenimu. Tada tau norisi tik būti sveikam, daugiau nieko.
Gyvenime svarbi ir sėkmė. Jei būsi sėkmingas, tai visur seksis, tad noriu ir to.
Ir kad kuo greičiau baigtųsi visos pandemijos, kad galėtume vėl įkvėpti gryno oro. Be to, norėčiau, kad mano patys artimiausi žmonės visada būtų šalia, ir aš jų neliūdinčiau.
-
Būstą pajūryje šalia kolegių įsigijo ir naują meilę atradusi K.Krysko: „Dar dabar negaliu patikėti“
-
Netikėta žinia: Karina Krysko paskelbė apie sužadėtuves
-
Po voro kauke pasislėpusi K.Krysko pribloškė net namiškius: „Visi įtarė, kad šou dalyvauja Milius, o ne aš“
-
Bendrą dainą pristatantys Karina ir Jeronimas įsitikinę: meilės laukti ir sulaukti verta
