– Ar ruduo yra tau artimas metų laikas?
– Būdama jauna labai nemėgau rudens, nes jis man asocijavosi su mokslais, atostogų pabaiga, šalčiu. Šis laikotarpis asocijuodavosi su liūdesiu, nostalgija. Juk net keltis rytais šalta.
Dabar aš visai kitaip žiūriu į rudenį, nes jame įžvelgiu labai daug pliusų. Išmokau atkreipti dėmesį į smulkmenas, kai rudeniškos spalvos yra nostalgiškos, romantiškos, labai šiltos, kai medžiai keičia spalvas, kai išlenda saulė ir nebūtinai reikia rengtis juodai, nepabijoti ryškesnių spalvų. Su laiku ir su metais aš visur stengiuosi iš visų blogybių atrasti šviesulius ir teigiamus dalykus.
– Viešumoje matome tave labai dažnai, be to, tu darai daugybę prasmingų dalykų, kurių net neviešini. Kaip tau dar pakanka laiko pasigrožėti rudeniu?
– Spėju pamatyti rudens grožį, nes planuojuosi savo laiką, savo pasaulį kuriu pati ir dėl to esu laiminga. Toks buvo ir ketinimas. Kai netenkino darbas, aplinka, žmonės, kurie supa, reikėjo daryti kažką. Žmonės įpratę skųstis, bet nieko nedaryti. Dažnai girdime, kad aplinka kalta, klimatas blogas, viskas labai blogai, bet retas kuris imasi padėti sau. Reikia pradėti veikti, keisti.
Sukūriau bendruomenę „Moterų pasaulyje“ su savo taisyklėmis, nes turbūt nėra vienos taisyklės, kuri tiktų visiems žmonėms, visiems gyvenimo atvejams. Susikūriau savo pasaulį, kur mano taisyklės ir jas keičiu, nes keičiasi viskas. Mes labai dažnai pradėję kažkokias naujas pareigas, žiūrime, kad jos kažką atima, pavyzdžiui, kad ir motinystę. Aš žiūriu, kad kažkoks naujas vaidmuo mane tik papildo.
Aš į savo pasaulį, savo patyrimą, išgyvenimus, vaidmenis, kaip karjeristė, moteris, mama, dukra, jie iš manęs nieko neatima, tik papildo, ir aš pati turiu pasirinkti, kaip susikurti laimingą pasaulį, laimingą dieną. Skiriu dėmesio sau, koreguojuosi, jaučiu, kad mano veikla ir darbas yra emocinis, su moterims, kurios išgyvena depresiją, kognityvinę depresiją, turi sunkiai sergančius vaikus ir tai yra emocinis dalykas. Todėl aš turiu save susistabdyti ar pakeisti aplinką, kad galėčiau emociškai pasikrauti, tam, kad galėčiau duoti.
Mes labai įsisukame į rutiną, kasdienybę, aukos būseną iš kurios sunku išeiti. Gyvos emocijos, gyvos istorijos, kad nėra viskas dirbtina, akimirkos kai galiu prisidėti prie Rimanto Kaukėno labdaros ir paramos fondo veiklos, padeda žmonėms, moterims. Ne viską viešinu, daug dalykų darau, kurie vyksta ne socialinėje erdvėje, o tas grįžtamas ryšys, padėka už pagalbą, tai yra mano įkvėpimas, įrodymas, kad tai, ką aš darau ir sukūriau, yra tikra, todėl negaliu sustoti.
– Ar iš šio noro dalintis savo dėmesiu, patarimais, įžvalgomis ir gimė renginių, kuriuos šiuo metu organizuoji, formatas?
– Turiu tokią savybę, tai tiesiog įgimta, kad traukiu žmones, jie nori mane apkabinti, išsipasakoti, pasiguosti. Manau, tai Dievo dovana. Organizuoju renginius, į kuriuos bilietus nuperka per 2 val. Išeinu į sceną ir matydama minią moterų suprantu, kad jos čia ateina dėl manęs. Kiekvieną kartą išgyvenu tą akimirką, labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Daiktiniai apčiuopiami dalykai man nėra tokie svarbūs kaip žmonių pasitikėjimas, nes suprantu, jog retas iš mūsų turi tokį palaikymą. Tai yra neįkainojama.
– Kada būna tos gležnumo akimirkos, ar leidi sau būti jautria, pažeidžiama?
– Esu labai jautrios sielos moteris. Save prigavau, kad turėjau 5 minutes iki šokių repeticijos ir žiūrėjau vaizdo įrašą apie tai, kad vaikams, kurie negirdėjo, pirmą kartą uždėjo klausos aparatus. Verkiau pasikūkčiodama. Jeigu ateina nostalgija ar norisi išsiverkti, reikia išgyventi emociją. Net ir vaikams brukame stereotipus, kad geras vaikas tada, kai klauso tavęs, toks savotiškas robotukas. Pamirštame, kad jiems irgi būna liūdna.
Mudvi su Cecilija susigraudiname reklamoje pamatę vaiką ar senučiuką ir aš leidžiu verkti, nes sulaikyta emocija niekur nedingsta. Aš esu labai tiesmukiška, kalbu tai, ką noriu kalbėti, juokiuosi iš to, ką pati pasakau. Galvoju, kad unikumas, sprogimas ir mano sėkmės priežastis yra tai, kad aš laužau standartus, esu tikras žmogus, kuris parodo, kad skauda, liūdna. Išgyvenau pogimdyvinę depresiją.
Suprantu, kad nuo to, kad verksi, gulėsi lovoje, niekas nepasikeis, pats sau geriausiai gali padėti, nes visi mes esame tokie skirtingi, kad net slogą išgyvename skirtingai. Vyrai nuo 37,1 tarsi „miršta“, moteriai 38,9 nesustabdo nuo vakarienės pagaminimo, ji dar vyrui ir vaistų atneša.
– Ar šiuo metu esi įsimylėjusi?
– Myliu stipriau nei bet kada. Myliu 125 procentais. Tik sunkiu laikotarpiu, sunkiais išgyvenimais pradedi suvokti viską, vertinti viską, būti dėkinga už laiką ir akimirką. Aš pakėliau procentą, kai suvokiau ir pradėjau mokytis pamilti save. Savarankiškumas nėra egoizmas. Daug yra moterų, kurios yra tobulo grožio, bet yra nelaimingos.
Jeigu nesusitvarkai su savimi, nemyli savęs, negerbi, tai kaip gali mylėti kitus, gerbti ir būti laiminga? Vidinė emocija, meilė, pasitikėjimas yra tai, ką mes suaugę prarandame, nes vaikai yra labai drąsūs. Užaugę mes save įstatom į rėmus. Gal aš irgi nemoku dainuoti, bet tai manęs nesustabdė išleisti dvi dainas. Gal netobulai šoku, bet priklauso, su kuo lyginu. Aš lyginu su savimi. Labai svarbus požiūris, kaip į viską pažiūrėsi, aš renkuosi žiūrėti pro teigiamą perspektyvą.
