Beveik visada kalbate tik apie muziką, įkvėpimą, profesionalumą. Būna bent trumpučių laiko tarpų, kai gyvenate kuo nors kitu?
Trumpų būna. Bet ir tie dažniausiai – priverstiniai. Pavyzdžiui, atsiranda buitinių reikalų ar kelionei ruoštis reikia, daiktus susidėti, automobilio ratus pakeisti... Bet ilgai be muzikos negaliu ištverti. Kažkas bloga manyje ima darytis, kai ilgiau negroju. Man nuolat reikalinga tam tikra muzikos dozė. Pavyzdžiui, kol servise keičia automobilio ratus, pusvalandį reikia palaukti, paskui dar pusvalandis, kol grįžtu namo... Jaučiu, kaip tas laikas teka veltui.
Jums gaila net pusvalandžio, praleisto ne prie pianino?!
Dažnai iš tiesų būna gaila. Bet tai – patys normaliausi darboholizmo požymiai.
O aš visą laiką įsivaizdavau, kad menininkas groja, kuria, dirba tik turėdamas įkvėpimo.
Tikras menininkas įkvėpimo stoka nesiskundžia. Jis visą laiką nori kurti. Galų gale savo darbo aš nelaikau darbu. Kartais net sąžinė pagraužia, kad iš veiklos ir malonumo, ir dar algą gaunu.
Pabundi ryte ir ateina tas įkvėpimas. Pamatai klaviatūrą ir nori groti... Kartais pianino net matyti nereikia! Įkvėpimas ateina ne tada, kai sėdi ir jo lauki, o kai dirbi.
Atrodo, kad jūs net sapnuojate muziką...
O ką, jūs muzikos nesapnuojate? Aš, aišku, sapnuoju. Kas skamba mano galvoje? Paprastai tai, ką tuo metu rengiu koncertams, įrašams. Pavyzdžiui, šviežiausias projektas – neseniai suburta sympho–jazz–rock grupė. Vytautas Juozapaitis, Vladimiras Prudnikovas, Petras Vyšniauskas ir aš – keturi Nacionalinės premijos laureatai. Todėl ir grupę juokais pavadinome „Premija“. Grojame savotišką kapustniką – miksą iš Bacho, Mendelssohno, Rachmaninovo muzikos, įmaišėme dar džiazo, roko, bitlų... Visai smagiai išėjo.
Kieno idėja buvo susiburti?
Laurus prisiimu sau: juokais pasiūliau, paskui idėją pasigavo Juozapaitis.
Kai visi tokie žymūs, trintis dėl garbės neprasidės? Žinote, kaip toje pasakėčioje: visi gražūs, protingi ir kiekvienas į savo pusę traukia...
Ne, mes per daug šito reikalo nesureikšminame ir rimtais dėtis nesistengiame. Be to, visų grafikai labai įtempti, repeticijoms turime mažai laiko, todėl visi žinome, kad turime dirbti darniai. Savo ambicijų neparodysi... Jeigu ant savęs antklodę tempsi, tai tik kenksi sau, nes kolektyvas nedidelis.
Tokia grupė – bandymas patikti masėms ar grandų pakvailiojimas prieš Kalėdas?
Greičiau – vaikiškas žaidimas, nes jaunystėje mums visiems rūpėjo rokas, džiazas. Aš iki šiol prisimenu savo mintis, kad groti roko grupėje – viršūnė. Prudnikovas kadaise grojo bosine gitara, Juozapaitis gerai mušė būgnais, Vyšniauskas – puikus saksofonininkas. Aš juk irgi ne tik klasiką esu skambinęs.
Akivaizdu, kad jums pabodo groti vien Wolfgangą Amadeus Mozartą...
Ne, Mozarto muzikoje kasdien gali ką nors naujo išgirsti. Net jeigu skambini jau keturiasdešimt metų! Ir kuo toliau, tuo daugiau atrandi. Tik „seniai“ ir gali įdomiai sugroti puikiai pažįstamą kūrinį. Nes kai puikiai valdai medžiagą, tada prasideda ieškojimas ir tobulėjimas. Ten, kur baigtas darbas, pasirodo tikrasis menas. Kitam gal atrodo: ir vakar jis grojo Mozartą, ir šiandien groja, ir rytoj... O aš kasdien atrandu naujų subtilumų. Paieškos muzikoje man kartais primena vyno degustaciją. Žinau, kad degustuodamas klasikinės muzikos atlikimą tikrai neapsiriksiu. Per tris kambarius girdžiu aukščiausią lygį, ir be vargo atskirsiu nuo tiesiog labai aukšto. Profesionalumas – matymas detalių, kurių kitas nė nepastebės.
Man nuolat reikalinga tam tikra muzikos dozė. Pavyzdžiui, kol servise keičia automobilio ratus, pusvalandį reikia palaukti, paskui dar pusvalandis, kol grįžtu namo... Jaučiu, kaip tas laikas teka veltui.
Kas dar, be muzikos, jums svarbu?
Man patinka bendravimas. Su artimaisiais, draugais. Pažintys. Dvasingumo paieškos. Gal aš širdyje – keliautojas? Užsienyje labai mėgstu stebėti kitų kultūrų žmones. Galiu įsitaisyti kokiame airiškame pabe ir stebėti, šnekėtis su nepažįstamais žmonėmis. Lietuviškų alubarių nelabai mėgstu, o užsukti į senovišką pabą kur nors Airijoje ar Anglijoje – vienas malonumas. Net savotiška meditacija: sėdi, klausaisi klegesio, stebi žmones ir mąstai...
O kokią vietą užima artimieji? Maskvoje gyvenanti šeima?
Čia viskas taip aišku, kad net kalbėti nereikia. Šeima man – privati teritorija. O privataus gyvenimo neturiu poreikio aptarti. Net su draugais nustojau tai daryti. Prisimenu, anksčiau sėdi prie bokalo ir kalbiesi: „Kaip tu?..“, „o man taip...“ Jaunystėje tikrai labai daug valandų praleista aptariant lyties klausimus, jausmų labirintus. O dabar šitas poreikis kaip rudens lapai – nukrito ir nebėra.
Jūsų šeima visą laiką traukė dėmesį, nes buvo gana netradicinė: jūs – Lietuvoje, žmona pianistė Ksenija Knorre ir sūnus Lukas – Maskvoje. Kaip išlaikyti ryšį per atstumą?
Nesusikalbančių vyrų ir moterų – kiek tik norite, begalė. Šioje srityje beveik visada yra neišspręstų problemų. O su vaikais – kur kas paprasčiau. Be to, tarp mūsų su Luku visada yra, kaip mes sakome, trečias balsas – muzika. Mums kitų temų net nereikia. Beje, jau senokai manau, kad ir su vaikais nereikia varinėti tokių pokalbių kaip amerikoniškuose filmuose rodo: „Tėti, papasakok, kaip tu susipažinai su mama?..“ Su sūnumi apie panas mes niekada nesikalbėjome ir nesikalbame. Perduodu linkėjimų Anai ar kokiai kitai merginai ir daugiau nieko neklausinėju. Gal tokia taktika, bendravimas yra geras, gal – blogas, tiesiog man taip patinka. Aptarti privatų gyvenimą ir tarp manęs su tėvais visada buvo tabu. Intymaus gyvenimo temas paliekame skliausteliuose.
Lengva pridėlioti tų skliaustelių, kai vaikai jau suaugę. Bet negi vaikystėje, paauglystėje Lukas neklausinėjo, kodėl tėveliai negyvena kartu?
Ne, kartais net pasakydavo: „Pripratau, kad tu toli. Neišgyvenk taip smarkiai...“
Jus mokė garsiausia Maskvos konservatorijos profesorė Vera Gornostajeva, vedėte jos dukrą Kseniją. Gimė Lukas. Jums, puikiam muzikui, atviras buvo visas pasaulis. Nieko keista, kad jis jus ir pasiglemžė. Buvo nors kiek laiko, kai Lukas tėtį matydavo kasdien?
Lyg ir buvo, bet... Sunku apie tai kalbėti. Nemanau, kad esu blogas tėvas. Vyrų, žmonų gali būti keli, o tėtis ar mama vaikui yra tik vienas. Todėl negali būti blogas.
Taip, turiu dukrą. Jai – penkeri. Bet tai nėra mano vieno istorija, todėl negaliu daug apie tai kalbėti.
Sklinda kalbų, kad Lietuvoje su kita moterimi turite dukrą.
Kaskart tokiais atvejais prisimenu frazę: „Jūs turite teisę tylėti. Viskas, kas pasakyta, gali būti panaudota prieš jus...“ Būtent dėl to nemėgstu kalbėti apie šeimyninius dalykus. Tai liečia kitus žmones. Pasakysiu tai, kas įdomu, bet užgausiu artimą žmogų. Patenkinsiu kieno nors smalsumą, bet įskaudinsiu tą, kuris dalyvauja šioje nelengvoje situacijoje... Taip, turiu dukrą. Jai – penkeri. Bet tai nėra mano vieno istorija, todėl negaliu daug apie tai kalbėti.
Kam reikia, visi viską žino. Neslapukauju, bet ir žinančių rato specialiai nesistengiau plėsti. Ne tiek rūpi, ką pasakys svetimi, išgirdę tokią naujieną, bet kaip jausis mano artimieji... Man dažnai atrodo, kad žinomi žmonės, pasakodami apie asmeninio gyvenimo peripetijas, viešai parduoda ne tik savo istoriją, bet ir artimuosius. Norėdami sublizgėti jie užgauna svarbiausius savo žmones.
Būtent dėl to nesiryžtate aiškiai sudėlioti taškų?
Jeigu būtų viskas labai paprasta, mes čia nesikalbėtume. Kam, be manęs, įdomūs tie sudėliojimai? Visi ir taip žino, kad pasaulyje ne tiek jau daug santykių variantų – vyras su žmona gyvena kartu. Kitas variantas – atskirai. Trečias – vyras arba žmona turi meilužį. Na, dar kokį vieną kitą variantą galėtum sugalvoti. Ir viskas – vienos rankos pirštais suskaičiuosi. Nieko naujo ir įdomaus tokiose istorijose nėra. Net toks kūrėjas kaip Beethovenas kovojo su broliu, nes paaiškėjo, kad brolio sūnus iš tikrųjų yra jo sūnus... teisėsi... Vos ne Kedžio byla!
Kartais aš tikrai atitinku stereotipą: menininkui reikia būti vienam ir nelaimingam, kad kančiose gimtų menas. Arba kad menininkas turi būti nuolat įsimylėjęs... Bet iš tikrųjų šiek tiek turi pabūti nelaimingas, šiek tiek – laimingas. Jau pagavau tą švytuoklės principą. Turbūt visais laikais labiausiai neišspręsti buvo vyrų ir moterų santykiai. Jie ir su amžiumi neišsisprendžia. Žiūriu į kokius aštuoniasdešimtmečius pažįstamus ir negaliu patikėti, kokių dramų asmeniniame jų gyvenime vyksta...
Kaip išėjo, kad jūs – Lietuvoje? Juk jūsų lygio menininkai paprastai užsienyje itin vertinami. Galų gale, kodėl Maskva, kur mokėtės, kūrėte šeimą, netapo namais?
Dabar visus daug labiau traukia Vakarai. Nors Rusija – mano mokslo vieta, labai natūraliai jaučiuosi toje kultūroje, bet širdyje esu anglofilas. Lėkiau ir į Ameriką, ir į Angliją. Trejus metus gyvenau Londone. Klausimas „likti ar grįžti“ egzistavo nuolat. Galiausiai, kad ir nedideliu santykiu, bet nusvėrė argumentai grįžti namo. Londone darbas buvo susijęs daugiausia tik su pedagogika, kilo išgyvenimo klausimų... Buitis ten buvo daug sudėtingesnė... Per daug savęs būtų reikėję skirti pertvarkai, naujam gyvenimui. Be to, suvokiau, kad toje visuomenėje neįmanoma tapti britu. Nors ir trisdešimt metų ten pragyvensi, beveik be akcento kalbėsi, vis tiek liksi lietuvis. Nuo savęs niekur nepabėgsi.
Lietuvoje turėjau geriausias sąlygas kurti. Grįžau į tėvų namus. Čia, savo vaikystės kambaryje, man iki šiol labiausiai patinka muzikuoti. Šioje erdvėje jau sklando įdirbis. Čia – mano instrumentai, mano aura. Pastebėjau, kad į kūrybą labiausiai koncentruojuosi būtent Lietuvoje. Kai būni Rusijoje, Amerikoje ar Didžiojoje Britanijoje, nuolat kur nors leki. Tave gena įspūdžių, veiksmo, naujos aplinkos, potyrių alkis. Čia gundymams atsispirti daug lengviau. „Akropoliu“ manęs smarkiai nesuviliosi...
Prieš Kalėdas nešluojate dovanų nuo parduotuvių lentynų?
Rungtynės dėl dovanų – kas geresnę įteiks ar gaus – ne man. Save priskirčiau prie tų, kurie ne ypač daug dovanoja. Kartais net nesmagu būna, kai gaunu dovanų, o pats neturiu ko įteikti... Ta švenčių sąlyga, jau tapusi privaloma, man mažiausiai patinka.
Ilgiausią metų naktį kokio nors stebuklo taip, kaip vaikystėje, tebelaukiate?
Taip, kaip vaikystėje, tikrai ne. Kita vertus, pati šventė yra stebuklas. Ji leidžia susikaupti, pagalvoti, pajusti atsinaujinimą. Kad žmogus susižeidžia – ne stebuklas. Stebuklas – kad žaizda užgyja. Ir kad žmogus sensta, miršta, nėra jokio stebuklo. O kad apsivalo, atjaunėja, atgimsta – va, kur stebuklas! Šitos šventės man visada atneša atsinaujinimo džiaugsmą.
