Smalsūs iš darbų Vilniaus gatve keliaujančių praeivių žvilgsniai ir dėmesys buvo nukreipti į „Coffee Inn“ kavinėje susirinkusius išskirtinius svečius – Petrą ir Luką Geniušus. Naujo klasikinės muzikos projekto „Vaidilos klasika“ organizatorių šie du nuostabūs pianistai buvo pakviesti pasikalbėti apie muziką ir kūrybinį jų kelią netradicinėje erdvėje, kurioje gimė atvira, gyva ir turininga diskusija. Tarp smalsaujančių klausytojų – visa kompozitorių, pianistų ir muzikologų grietinėlė, o ją papildė klasikinės muzikos mylėtojai bei menu besidomintys žmonės.
„Dailė man buvo mamos pasaulis, o muzikos pasaulis priklausė tėvui“, – ne kartą yra sakęs žymus Lietuvos pianistas P.Geniušas. Paklaustas, kaip jo gyvenimą ir kūrybinį kelią paveikė šios meno sritys, atlikėjas tvirtino, jog įvairios meno rūšys veikia kiekvieną žmogų, kuris bent kiek domisi savo intelektu, o ypač menininką, kuriam kiti menai – gyvybiškai reikalingi.
„Norint nuolat augti, reikia šlifuoti savo intelektą, jausmus, kokią misiją ir atlieka aukštasis menas, – tvirtino maestro. – Žmogus, bent kartą nuėjęs į gerą spektaklį ar aukšto lygio meno parodą, daugiau nelabai gali be to gyventi. Tai kiekvieno į save besigilinančio menininko idealūs poreikiai.“
Pabaigęs fortepijono specialybę Maskvos valstybinėje P.Čaikovskio konservatorijoje pas profesorę Verą Gornostajevą, pianistas P.Geniušas prisimena, kad dar studijų laikais, pagrindinė, ten susirinkusių žmonių, aistra buvo muzika ir noras apie ją kalbėtis. „Tai buvo žmonės, kurie troško meno ir degė noru tarp savęs juo dalintis“, – akimirką jis nusikėlė į savo jaunystės prisiminimus.
„Mums su Luku visuomet pirmoje vietoje buvo muzika, – apie bendrus jo ir sūnaus pomėgius kalbėjo P.Geniušas. – Kartą esu sakęs Lukui, kad tas įrenginys, esantis jame, turi didesnių kaifų, negu vien tik važinėti dviračiu, klausytis elektroninės, repo, soulo, džiazo muzikos, ar netgi nuostabiai groti gitara, – teigė pianistas. – Didesnis kaifas, kai tu gali klausytis D.Šostakovičiaus simfonijos, B.Bartoko, P.Hindemito kūrybos kitokiu pajėgumu. 99 % žmonių tai gali būti pernelyg sudėtinga ir neprieinama, o Lukui tai buvo ne tik prieinama, bet ir atnešė nepalyginamą patirtį bei „kaifą“, – nuoširdžiai atviravo tėvas.
„Tai tobulai filosofiškai suformuota mintis, kuri yra neabejotinai teisinga, tačiau aš pasakyčiau paprasčiau, ką man yra sakęs tėvas“, – šypsodamasis skubėjo pridurti Lukas Geniušas. – Jis visuomet kartojo, kad „kai tavo profesija taps tavo hobiu, tuomet tu tapsi tikru muzikantu“, – gražiai tėvo mintį pabaigdamas teigė jo sūnus.
Projekto „Vaidilos klasika“ sumanytojai – žinomas pianistas Darius Mažintas ir „Vaidilos“ teatro vadovas Gediminas Jankus – klasikinės muzikos vystymo idėjai pasirinko „Vaidilos“ teatro erdvę neatsitiktinai. Tai istorinės, architektūrinės ir kultūrinės vertės teatro salė, kurioje maestro jau turėjo galimybę išbandyti naująjį „Yamaha“ fortepijoną.
„Aš esu Vilniaus ir fortepijoninės muzikos patriotas, – prisipažino pianistas. – Ši 400 vietų salė yra nepaprastai geras dalykas. Ką turi turėti gera kamerinė salė? – paklausė P. Geniušas. – Tinkamą išmierą? Yra. Gerą geografiją? Taip pat yra. Akustiką? Yra. Gerą instrumentą? Vėlgi yra. Gerą vadybinę ir organizacinę grupę? Irgi turi“, – atvirai ir drąsiai kalbėjo atlikėjas, kuris su šypsena veide pridūrė, kad jo patriotiniai jausmai šia situacija yra pilnai patenkinti, kadangi Lietuvoje tokių salių labai trūksta, palyginus kad ir su kaimynine Lenkija, turinčia apie 30 filharmonijų.
Apie naujo projekto meninės programos turinį ir salės privalumus taip pat klausė iš Kijevo atvykusi muzikologė L.Morozova, ji domėjosi, kokią naudą šis projektas atneš atlikėjams ir klausytojams. „Didžiausias projekto „Vaidilos klasika“ muzikinės programos privalumas, kad čia groja jaunieji Lietuvos atlikėjai, kurie turi didelį talentą ir pasižymi aukštu meistriškumu, tačiau neturi daug galimybių pasirodyti savo šalyje, – nuogąstavo P.Geniušas. – „Vaidilos“ teatro erdvė, tai jiems lyg naujas vėjo gūsis, nes paprastai patekti jauniesiems virtuozams koncertuoti į didžiąsias Lietuvos sales būna sunkiau, negu atrodo“, – pripažino maestro.
Papildydamas savo atsakymą dėl projekto reikšmės klausytojams, pianistas teigė, jog klasikinė muzika – tikrai ne masinis produktas, tačiau tvirtino, kad Vilniaus mieste yra nemažas šio žanro muzikos klausytojų ratas, mielai ateisiantis į „Vaidilos klasikos“ koncertus. Projekto meno vadovas D.Mažintas pridūrė, kad šio susitikimo „Coffee Inn’e“ tikslas ir buvo praplėsti klasikinės muzikos mylėtojų gretas bei skleisti apie ją žinią kuo įvairesnių pomėgių, užsiėmimų ir profesijų žmonėms.
Kadangi P.Geniušas daug keliauja po pasaulį ir matė ne vieno užsienio miesto kultūrinį gyvenimą, paklausėme, kuo Lietuvos kultūrinis įdomus šiandien, kokie jo privalumai ir trūkumai. „Manau, Vilniuje kultūrinis gyvenimas yra pakankamai turtingas ir nėra kuo labai skųstis, – įsitikinęs pianistas. – Kartais net nespėjame apsilankyti visuose norimuose renginiuose. Vienintelio dalyko, ko galbūt Lietuvoje vis dar trūksta, tai didesnės pagarbos Lietuvos solistams ir atlikėjams“, – nuleisdamas akis susimąsto jis.
Pasak atlikėjo, vietiniai Lietuvos atlikėjai turėtų įgauti didesnį svorį. Reikėtų labiau vertinti savo šalies muzikantus, nes kas daugiau juos palaikys, jei ne jų gimtoji šalis. „Pas mus vis dar įprasta, kad jeigu groja lietuvis – jam reikia mažiau mokėti, – pykteli P.Geniušas. – Antai Naujajame Orleane – grojantis savojo miesto muzikantas – didžiulė vertybė ir renginio privalumas.“
Projekto „Vaidilos klasika“ žinutė klasika XXI amžiuje, greitai pasklidusi Lietuvos medijoje, sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą – garsūs Lietuvos žmonės pasakojo, ką jiems reiškia klasika, ir kuo ji yra ypatinga. Anot P.Geniušo, išskirtinė klasikos vertybė – išliekamoji vertė, todėl klasika iš vieno amžiaus į kitą pereina be didelių stresų. Interviu su pianistais besiklausantis šiuolaikinės lietuvių muzikos kompozitorius Gintaras Sodeika skubėjo įsiterpti, tvirtindamas, kad jeigu ne atlikėjo indėlis į klasikinės muzikos plėtojimą bei vystymą ir teisinga vadyba, nežinia, ar klasikos žanras taip lengvai keliautų per epochas.
„XXI a. atsiranda daug konkurencijos, – teigia P.Geniušas. – Prieinamas ypatingai didelis kiekis įvairios informacijos, todėl klasikinei muzikai kyla pavojus paskęsti tarp tos informacijos gausos, – susirūpina atlikėjas. – Tuomet kyla klausimas, kaip atsirinkti tai, kas yra tikra ir kaip motyvuoti žmones tą padaryti. Todėl mes ir bandome tai skatinti savo kalbomis, veikla, kadangi klasika, klasikinė muzika, mano nuomone, yra neatsiejama harmoningo žmogaus vystymosi dalis“, – neabejoja pašnekovas.
Įsibėgėjus apvalaus stalo diskusijai, liejosi tikros emocijos, palydimos nuoširdaus juoko ar mąslių žvilgsnių. Publikai darėsi auktualesni vis gilesni ir aukštesnio sąmoningumo reikalaujantys klausimai bei jų atsakymai, kas dar labiau įkaitino atmosferą ir prikaustė visų diskusijos dalyvių dėmesį. D.Mažinto užduotas, filosofinį pradą turintis, klausimas, ties kokia riba prasideda kiekvieno pianisto menas, pašnekovams, atrodo, suteikė impulsą naujų emocijų antplūdžiui.
„Kaip Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje buvo įprasta sakyti: vieni pianistai groja greitai, kiti giliai ir ekspresyviai. Kuomet tu gali groti ir greitai, ir giliai, ir ekspresyviai – prasideda menas“, – su malonumu savo patirtimi dalijosi P.Geniušas.
Pašnekovai, paklausti, ar pianistas yra daugiau dalyvis, ar liudininkas kūrinio atlikimo procese, tikino, kad tikras muzikantas būna ir dalyvis, ir liudininkas viename. „Kartais grodamas koncerte aš užsimerkiu ir tik po to pajaučiu, kad buvau kurį laiką užsimerkęs, – savo išgyvenimais dalinosi L.Geniušas. – Ir tik po to suvokiu, kad tą momentą grojau kaip liudininkas, nors iš tikrųjų visame tame nenutrūkstamai dalyvavau“.
Sulaukęs klausimo apie kūrinio gimimo proceso eigą, L.Geniušas pripažino, kad iš vienos pusės jis greitėja natūraliai augant žmogui, iš kitos – procesą pagreitina šių dienų gyvenimo tempas: „Man, kaip kūrėjui ir menininkui, kartais norėtųsi turėti daugiau laiko tam procesui, tačiau vis dėlto kūrinio gimimo įgūdžiai gali būti pagreitinti“.
„O nuo tam tikro amžiaus pradeda lėtėti“, – juokdamasis sūnų papildo P.Geniušas.
Baigiantis diskusijai, pianistai papasakojo, kaip atrodo jų koncerto diena ir kokios mintys tuo metu sukasi jų galvoje. „Aš, pavyzdžiui, ištisas valandas nevalgau prieš koncertą, – šypsodamasis sakė Lukas. – Tuo metu kūnas lyg susikausto, o siela ruošiasi.“
„Viskas priklauso nuo nuotaikos koncerto dieną, tačiau kavą geriu visada“, – šelmiškai šypsodamasis priduria maestro.
