Laisvas laikas, kurio Asmik praktiškai neturi niekada, visada bus išnaudotas keliems darbams vienu metu. Viena vertus ji niekada neįpareigoja rimtai susėdus kalbėtis „apie meną“, kita vertus tikrai nesinori veltui gaišti laiko: kaip praėjo „Manon Lesko“ premjera Rygoje?
„Švarus, gražus, estetiškas spektaklis. Jame nėra nei konkretaus laikmečio, nei kitų tikslių nuorodų. Režisierė – Inara Slucka – garsi latvių aktorė, šiuo metu ėmėsi statyti operas. Ji labai stengėsi išvengti neskanaus, pinigų mėgėjos Manon įvaizdžio, sakyčiau bandė „sužmoginti“ visa istoriją. Dainavau su tenorais, su kuriais susipažinome statant „Trubadūrą“ Vilniuje: Muratu Karahanu ir Sergėjumi Poliakovu, kuris, mano nuomone, Rygoje padarė puikų darbą ir su juo kartu dar dainuosime vasarą“, – sakė Asmik.
Į smulkias detales apie naująją premjerą ji nesileidžia, o paklausta, ar galėtų palyginti su „Vilnius City Operos“ pastatymu, tvirtina, kad didelio skirtumo ji, kaip solistė nepajuto: „Galėjau ateiti su savo sukurta role ir ją lengvai pritaikyti. Tiesiog mano Vilniuje jau sukurta Manon puikiai įsitalpino į Rygoje kurtą spektaklį. Vis dėlto grįžti prie tokios rolės buvo labai džiugu: esu laiminga, galėjusi pasitikrinti, kiek pati užaugau, kiek daug naujo manyje atsirado, todėl manau, kad vaidmuo iš tiesų buvo vykęs.“
Iki kovo 12–15 dienų „Trubadūro“ spektaklių Vilniuje teliko keletas dienų. Su Asmik nesimatėme nuo premjerų, tad jau norėjosi klausti, ar jai pavyko išpildyti susikurtą Leonoros paveikslą, koks jausmas bus grįžti... čia teko skubiai sustoti. Ji dar negrįžo, o tik trumpam stabtelėjo. Iki tol solistė dar nukeliaus į Belgiją sudalyvauti P. Konwitschny „Žydės“ pastatyme: „Nieko daug nežinau, jokių maketų, vizualizacijų nemačiau. Kol kas žinau tik muzikinę dalį, ir, kaip būdinga režisieriui, dainuosime pagal naujausią redakciją, kurios net įrašo niekur rasti neįmanoma, visos kupiūros labai nestandartinės, – bus įdomu. Tiku, kad spektaklis bus politinis“. Na, juk tam tinkamas laikas, susimąstau... „Taip. Ir opera“, – nusijuokė Asmik.
Sėdime, kalbamės toliau. Temos greitai keičiasi, Asmik žvilgsnis, kartais sustodamas pasiklausyti klausimo greitai pabėga sveikintis su dar vienu pažįstamu veidu, – ji tikrai nėra vien Čia. O kada pavyks pailsėti?
„Liepos mėnesį. Iki tol dainuosiu daug „Madam Butterfly“ spektaklių Stokholme, ir naują tos pačios operos pastatymą Romoje, reiks prisiminti ir pakartoti „Mėlynbarzdį“... Dvi „Manon“ Rygoje... Šis sezonas man yra toks įtemptas, kad net nesmagu būtų prisipažinti, bet viskas tikrai atrodo plaukia pro šalį: 5 naujos rolės, 6 nauji pastatymai, tarp jų – pasirodymai jau einančiuose spektakliuose. Kol kas stengiuosi viską spėti. Ta pati Leonora „Trubadūre“, – esu įsitikinusi, kad per premjeras nepadariau visko taip, kaip norėjau ir kaip įsivaizdavau, bet juk ir fiziškai tai yra neįmanoma. Šitie spektakliai bus kitokie, – viskas jau susigulėjo, subrendo, žiūrėsim.“, - Tačiau atsiliepimai buvo puikūs – įsiterpiu, – „O, nežinau, jų tikrai nebegirdžiu“, – sakė ji.
Bet Asmik girdi visi. Visai neseniai ji pasirašė kontraktą su viena geriausių operos solistų agentūrų: „Taip, bet tai – sėkmės reikalas. Juk labai svarbu ir tai, pas kokį agentą pakliūsi, – vienas tau duos be galo daug, o kitas – mažiau. Viena vertus to nesureikšminu, kita vertus kol kas viskas, ką jie daro man labai patinka: internetinės erdvės valymas, mano repertuaro perdarymas, jo sumažinimas, nes daugeliui jis atrodo pernelyg platus ir tai juos nervina, o kiti – nesupranta (šypsosi). Iš esmės jie stengiasi viską sudėlioti taip, kad krūvis būtų optimalus, – kad mano darbas būtų kuo kokybiškesnis. Markas (agentūros vadovas) daug manimi užsiima, kaip ir mano asmeninis agentas, – jis turi tik kelis žmonės, todėl kiekvienam skiria pakankamai daug dėmesio.“
Kai girdi tokį pasakojimą viskas atrodo labai paprasta, tačiau realybėje solistai vaikšto į perklausas, stovi eilėse, norėdami patekti pas tokius agentus. Po 10 metų scenoje Asmik gali pasakyti, jog taip, – šie žmonės jau porą metų domėjosi jos pasirodymais, ją stebėjo. Vadinasi, vieni iš pagrindinių laisvai samdomų solistų darbdavių sekė ir nusprendė, jog ji yra verta būti su jais. Pradedi taip mąstyti ir staiga tau neleidžia įsijausti: „Agentūroje net juokiasi, – jie dar neturėjo tokio žmogaus, kurio nereiktų pristatinėti ir pardavinėti, visi jau pažįstami. Operoje taip yra: jei tau pasiseka porą kartų padainuoti tinkamoje vietoje tinkamu laiku, atsidurti šalia teisingų žmonių, – visi tave jau žino.“
Susitikimui skirtas laikas artėja į pabaigą, patiekalai taip pat beveik baigti. Suprantu, kad labai skubėdamos spėjome nemažai ką apkalbėti, bet iš tiesų, dar daug klausimų ir įvykių liko neaptartų... Ką iš jų pasirinkti paskutiniam klausimui? Kas gali būti svarbiau, nei tarptautinis pripažinimas, vienoje scenoje nukonkuruotas Dmitrijus Chvorostovskis (žinant Asmik – praktiškai netyčia), agentūros, kritikų įvertinimas... Sakyk, kaip tu vertini savo metus? Ar bent kartą per visą šį laiką buvai patenkinta savimi?
„Esu patenkinta savo keliu. Jaučiu padariusi didelę pažangą ir tikrai negalėčiau išskirti ko nors konkrečiai, nebent pačią kryptį, kuria dabar judu aš ir mano balsas, – nepaisant didžiulio krūvio, labai ją vertinu“, – pasakojo Asmik.
Sako kelionė visuomet svarbesnė už tikslą. „Matyt“, – pasikalbu pati su savimi ir palinkiu sulaukti kitų atsitiktinių pietų su Asmik.
