Tačiau ir atlikėjos muzikinės karjeros anaiptol negalima laikyti nesėkminga – kilusi iš Mažeikių, ji patraukė į sostinę, ir štai jau dvidešimt metų yra reikalinga klausytojams – nemenkas metų skaičius dar, rodos, visai jaunai moteriai. Tačiau iš gimtosios Žemaitijos Asta atsinešė uždarumą, įprotį savo problemas pasilikti sau, ir nepaisant to, kad apie skyrybas su „žąsu“ Linu Zarecku-Choru vis dėlto buvo priversta kalbėti, mieliau jas išgyventų vienumoje.
Taip buvo ir tuomet, kai penkiolikmetė, pradėjusi laikyti estrados būrelį, groti šokiuose, po aštuonių klasių buvo išgrūsta iš vidurinės mokyklos.
Tais laikais tai buvo siaubingas pažeminimas, nes dažniausiai profesines mokyklas būdavo siūloma pasirinkti itin prastai besimokantiems ir turintiems elgesio problemų mokiniams, kurie būdavo rakštis ne tik mokytojams, bet ir mokiniams. Tad tarp tokių individų atsidūrusi būsimoji dainininkė jautėsi visiškai sužlugdyta, ir visą pyktį nukreipė ne į neteisingą pasaulį, o į save.
Net beveik po dviejų dešimtmečių dalyvavusi laidoje „Nomeda“ ir susitikusi su buvusiu klasės auklėtoju, pajuto, kad tas pažeminimo ir „pasaulio pabaigos“ pojūtis nė kiek nenublanko – jausmai virė net praėjus po filmavimo kelioms dienoms.
Sėkmė nepaisant visko
Vis dėlto likimas pasirodė stipresnis – Asta Pilypaitė netapo kepėja ar dažytoja. Toliau buvo beveik dešimt metų su „Sekmadieniu“ – buvusia populiaria grupe iš Mažeikių. Tuo metu apie žiopčiojimą pagal fonogramas nė kalbos nebuvo, visą laiką dainuota gyvai, tad Astai tai buvo gera mokykla. Tiesa, buvo kalbama, kad grupėje ją buvo užgožusi kita solistė Jūratė Miliauskaitė, bet kaip su šlagerių karaliene dabar vis dėlto kalbamės su Asta Pilypaitė.
Bendravimas su „Sekmadieniu“ baigėsi visai negražiai, kai A.Pilypaitė bandė pakritikuoti prodiuserį – vieną dieną dainininkė sužinojo, kad Palangoje vyks koncertas, tačiau... be jos.
Sutrikusią dainininkę parėmė R.Dambrauskas. Taip prasidėjo šių metų šlagerių karalienės solinė karjera. Tik tuomet Asta pajuto, kad dainininkas iš savo kūrybos gali ir užsidirbti.
Dar vienas A.Pilypaitės „krikštatėvis“ – Tomas Augulis, pakvietęs ją į Vilnių. Vilniuje ji sutiko ir būsimąjį vyrą Liną Zarecką-Chorą, kuris aktyviai siekė Astos meilės, nenėrė į krūmus, kai sužinojo, kad jo mylimoji laukiasi pirmosios dukros Saulės. Aštuonerius metus jie buvo laikoma kone darniausia pramogų pasaulio pora. Būdavo kalbama, kad jau kas, o jie tai tikrai neišsiskirs – matyt, kalbėtojai nenusispjovė per kairį petį...
– Koks jausmas apėmė, kai buvote karūnuota šlagerių karaliene. Ar nujautėte pergalę? O gal ją „išsvajojote“? Skaičiau, kad domitės psichologijos sritimi, mokančia valdyti jausmus ir „išprovokuoti“ sėkmę.
– Geras jausmas yra laimėjimas. Gauti tokių profesionalų aukščiausią įvertinimą – fantastiška. Apėmė lengva euforija.
Nežinau, ar tai galima nujausti, bet jei jau dalyvauji konkurse, tai kaip gali nenorėti laimėti? Man tai buvo ne svajonė, bet tikslas. Olimpinis principas „svarbu dalyvauti, o ne laimėti“ manęs nemotyvuoja.
Žinau vieną dalyką – veiksmas seka paskui mintį. Mano mintys pasiryžus dalyvauti buvo apie pergalę. Ją ir turiu. Kas paneigs, kad galima užsiprogramuoti?
– Ar iš tikrųjų dainininkui tokie momentai ir yra gyvenimo apoteozė? O gal jaučiate pilnatvę susikaupusi įrašinėdama dainą studijoje ar dainuodama tegul gal ir visai nedideliam būreliui, bet labai pagavių, susižavėjusių klausytojų? O gal jums, kaip mamai, didžiausios laimės suteikia kilnūs vaikų poelgiai, jų pasiekimai ir laimėjimai?
– Jei kiekvieną laimėjimą sudievintume, būtų sunku ant žemės nusileisti. Kiekvieną kartą, kai dainuoju, atiduodu save visą. Didžiausias pasitenkinimas apima, kai viso koncerto metu matai ir jauti žmonių šypsenas, suprantančias akis ir šiltą reakciją.
Na, o mano vaikų laimėjimai dar vaikiški. Be abejo, didžiuojuosi jais, bet nesureikšminu. Svarbu, kad dukros tiek laimėjusios, tiek pralaimėjusios, jaustųsi mylimos ir pačios vertingiausios man. Man laimę suteikia pats jų buvimas, o ne tai, ką jos daro.
– Kokius savo karjeros momentus laikote sėkmingiausiais – albumus, susitikimus su žmonėmis, kurie jus atvedė į sėkmę, pasirodymus, dalyvavimus kokiame nors projekte?
– Sunku išskirti kažką sėkmingiausio. Didžiausia sėkmė – kad aš jau dvidešimt metų dainuoju ir vis dar esu reikalinga publikai. Vadinasi, einu teisingu keliu..
Tiek albumų, tiek sutiktų žmonių – sunku ką nors išskirti. Kiekvienas jų savo laiku atrodė reikšmingiausias. Mano sėkmingiausias „projektas“ – dvi dukros. Nes jos – duotybė. Amžina.
– Ar po pergalės jau apėmė jausmas – na ir kas, juk priešaky laukia dar aukštesnės viršukalnės... O kaip, beje, tas kitas viršukalnes įsivaizduojate? Ką dar norėtumėte pasiekti?
– Noriu gyventi ilgai ir laimingai. Gal dar noriu, kad VH1 rodytų mano klipus per laidas, skirtas „100 geriausių...“ Bet taip nebus. O gal?.. Norėčiau nuveikti gerų darbų Lietuvai. Tam geriausiai tiktų pirmosios prezidentės moters postas (šypsosi. — T.R.).
– Jau dvidešimt metų esate scenoje. Kuo per tuos metus pasikeitė Lietuvos muzikinis gyvenimas, žmonių tarpusavio santykiai ir jūs pati?
– Atsirado labai daug naujų, jaunų ir veržlių dainuotojų. Kai kurie iš jų jau tapo dainininkais, kitiems nelemta. Nauja yra tai, kad žinomas gali tapti pasimylėjęs tiesioginio eterio metu arba todėl, kad tau nepasisekė su tėvais. Gero tono ženklu ir sėkmės prielaida tapo tai, kas anksčiau buvo tabu – nuogas kūnas, skandalingas elgesys, nepagarba publikai.
O aš pati tapau išrankesnė kūriniams, scenoms. Kartu įgavau patirties, kaip jas pasirinkti. Tą patį galima pasakyti ir dėl žmonių. Leidžiu šalia savęs būti tiems, kurie man mieli, o ne tiems, kuriems aš miela.
– Kokių žingsnių nekartotumėte, jei savo kelią reikėtų nueiti dar kartą?
– Jei iš anksto žinotum, kas bus, tai jau būtų ne patirtis, bet ekskursija per gyvenimą. Nėra nieko, ką noriu išmesti. Yra labai skaudžių dalykų arba tokių, kuriuos noriu ištrinti iš atminties, bet visi jie man suteikė išminties.
– Nors jūsų dainavimo stilius nevienadienis, ir scenoje galėtumėte likti kad ir iki Birutės Dambrauskaitės amžiaus, ar kartais negalvojate, ką veiksite, kai baigsite muzikinę karjerą? Ar nepavargote nuo tokio nepastovaus gyvenimo – ir pajamų, ir gyvenimo būdo prasme? Tačiau ar įsivaizduojate save kitur?
— O kiek Birutei metų? Man ji neatrodo nebegalinti būti scenoje.Visai neseniai buvau jos koncerte Palangoje. Patikėkite, ji dar tiek turi parako! Muzikinės karjeros baigti dar nežadu kokius 40 metų, nes dainuoju ne kūnu, o balsu.
Kas vienam atrodo „nepastovus gyvenimas“, kitam yra pats pastoviausias. Nesu keliaujančio cirko artistė, dažniausiai būnu Vilniuje ir miegu savo lovoje. Pati pakeliu ryte dukras ir vakare paguldau. Lietuva yra mažytė, abu jos galai ranka pasiekiami. O į pasaulinius turus kol kas nevažiuoju.
Mano gyvenimo ritmas kitoks nei biuro darbuotojų, bet jis yra tiesiog kitoks. O pajamos – jos planuojamos. Koncertai nevyksta spontaniškai, visada turiu kalendorių bent ketvirčiui į priekį.
– Kas jūsų draugai? Ar turite nuoširdžių draugų iš muzikos pasaulio? Ar jaučiate būtinybę nuolatos kam nors išsipasakoti, išsiverkti?
– Sunku draugus apibrėžti vienu sakiniu. Yra keli, kuriems galiu skambinti nors ir naktį ir kurie lygiai taip pat gali skambinti man. Nesvarbu ko – pasidžiaugti, paverkti ar kai tiesiog kamuoja nemiga. Turiu ir draugų, ir bičiulių iš muzikinio pasaulio.
Tačiau neturiu nei noro, nei įpročio kitiems užkrauti savo problemas. Visi mes turime savų bėdų. Mintimis ir išgyvenimais pasidalinu su tuo, kas irgi turi tokį poreikį. Tada, kai suvoki, kad ne tu viena tokia nelaimėlė, supranti, kad patirti bėdų ir išgyvenimų yra žmogiška.
Kartais paverkiu kam nors ant peties, bet dažniausiai tai būna tiesiog pagalvė. Ir išvis — nesu aš verksnė!
– Ar jūsų dukroms patinka, kad jų mama – dainininkė? O gal joms būtų mieliau, jei būtumėt mokytoja ar parduotuvės savininkė?
– Su vaikais paprasta – jos neturi patirties turėti mamą pardavėją ar mokytoją. Aš esu vienintelė jų mama ir joms tikrai patinku!
– Ar dukros rodo kokių gabumų muzikai ar scenai? Ką joms pasakytumėte, jei norėtų dainuoti?
– Abi mano dukros yra muzikalios. Abi nebijo scenos. Kaip bus toliau – parodys laikas. Jei norės dainuoti – prašom. Savo gyvenimo kelią žmogus turi pasirinkti pats. Nesu nusistačiusi prieš kokią nors profesiją ar gyvenimo kelią. Svarbu, kad būtų geriausios savo srityje ir laimingos.
– Paprastai žmonės, susilaukę vaikų, stengiasi nedaryti tų klaidų, kurias jų manymu, darė jų tėvai. Kokia mama norėtumėte būti ir esate?
– Savo vaikams esu pati geriausia mama, ir tuo net neabejoju. Netikite – klauskite jų pačių. Tai, kas aš esu dabar, yra mano tėvų auklėjimo pasekmė. Kad ir kaip atrodytų atskirais gyvenimo tarpsniais, esu labai dėkinga tėvams už tai, ką turiu, ko pasiekiau ir kas esu. Aš turėjau laisvę pasirinkti, o tai yra beprotiškai daug. Todėl ir savo dukroms duosiu tą patį – galimybę pasirinkti gyvenimo kelią pačioms.
– Kiek supratau iš vieno jūsų interviu, jus auklėjo tradicine dvasia: moteris turi idealiai pasirūpinti namais, vaikais, vyru, ir kol kas nors nevalgęs ar namie likusi bent viena dulkė, ji neturi teisės užsiimti kuo kitu. Toks auklėjimas suformuoja amžiną nepasitenkinimą savimi ir nevisavertiškumo kompleksą? Ar nebijote dukroms perduoti to paties kodo?
– Nežinau, kurį interviu turite galvoje, bet tikrai neturiu kompleksų dėl dulkių ar netvarkos, kaip ir dėl nepagamintų pietų. Tikrai nesijaučiu dėl to nevisavertė. Norėčiau, kad viskas visada būtų idealu, bet tai nėra mano siekiamybė. Nepriimtinas ir Stepfordo žmonos amplua. Moteris namie laiko tris kampus iš keturių – aš taip pat. O dabar jau ir visus keturis.
Tačiau savo vaikams nedraudžiu valgyti ne virtuvėje, vaikščioti be šlepečių, jie neverčiami daryti įtūpstus atėjus svečiui. Vaikai per laiką patys pasirenka tai, kas jiems priimtina, o kas ne. Kitaip visi broliai ir seserys būtų identiško elgesio.
– Nebūčiau moteris, jei nepaklausčiau, ar po skyrybų, praėjus pirmajam liūdesiui, jaučiatės išsilaisvinusi?
– Jei jau klausiate – skyrybos yra antros pagal streso dydį po sutuoktinio mirties. Ir turi lygiai tas pačias proceso stadijas. Dabar man yra susitaikymo su neišvengiamu stadija. Nieko nekaltinu dėl pagalbos laikant namų kampus stokos. Turiu rankas, kojas, balsą. Esu jauna ir sveika.
– Ar įsivaizduojate save dar kartą ištekėjusią, įsimylėjusią? Ar dar per anksti to klausti? Ir kas gi buvo tame Londone – regis vėl rengiatės ten vykti?
– Aš vis dar santuokoje, taigi pirmą klausimo dalį praleidžiu. Nežinau žmogaus, kuris gali susiplanuoti meilę. Bent aš neplanuoju. Bus – džiaugsiuosi. Jei bus abipusė – turbūt skraidysiu padebesiais. Nebus jokios – rasiu kuo užsiimti ir be mylėjimo. Meilė turi daug veidų ir formų.
O Londone nebuvo nieko tokio, kas susiję su meilės jausmu. Tikrai ten dar vyksiu, bet ne jausmų plėtoti. Tai kūrybiniai planai.
– Ar neprakeikėte tos dienos, kai tapote viešu žmogumi – šeimos irimą juk būtų lengviau išgyventi, jei apie tai nerašytų visi laikraščiai.
– Viešu žmogumi tapau, nes dainuoju. Kadangi dainavau, filmuojant laidą susitikau su Linu. Su juo susilaukiau savo dukrų. Tikrai nesigailiu nieko. Viešumas yra ir privalumas, ir trūkumas. Skiriasi tik požiūris.
Vargu, ar šeimos irimą lengviau išgyvena neviešos šeimos. Skyrybos yra trauma visiems.
– Ką veiksite šią vasarą, šiais metais ir per ateinančias Kalėdas? Ar esate viską planuojantis žmogus? Koks dabar jūsų planas minimum ir planas maksimum artimiausiems metams?
– Veiksiu tą patį, ką ir veikiu – koncertuosiu, auginsiu dukras, tiesiog gyvensiu. Kalėdų periodas visada yra užimtas, bet Kūčias švenčiu su šeima.
Planas minimum – išlaikyti tai, ką turiu. Planas maksimum – pragyventi šį laikotarpį maksimaliai sėkmingai sveikatos, jausmų, profesinių pasiekimų ir finansine prasme.
