Dainininkas savęs patyrusiu žveju anaiptol nevadina. Ir nors vaikystėje, kaip pats sako, ne kartą bandė įmerkti meškerę, vis dėlto savomis rankoms išgręžti eketę jam teko pirmą kartą.
Deivį poledinei žvejybai prikalbino geras jo bičiulis, Vencavų kaime gyvenantis kaimynas. „Jis – užkietėjęs žvejys, tačiau kantriai palaukė manęs iki 11 val. ryto, tuomet ėjome žvejoti. Pats suprantu, kad tokiu laiku niekas į žvejybą nesiruošia, tačiau anksti pažadinti muzikantą nėra lengva“, – juokėsi Deivis.
Iki tinkamos žvejybai vietos jiedu turėjo nueiti nemažą atstumą. „Klampojome per sniegynus gal kokį kilometrą. Kaimynas aukštas, aš, kaip žinia, nelabai, tai puškavom per pusę ežero. Sniego čia buvo gal 15–20 centimetrų. Bet juk taip smagu! Oras puikus, saulė šviečia, šaltukas spaudžia. Labai gerai praleidome laiką“, – sakė jis.
Išgręžę eketę bičiuliai užmetė meškeres ir netruko sulaukti užkibusio laimikio. „Pagavau 15 gana masyvių ešeriukų. Paskui skaniai papietavom, sučirškinom ant keptuvės. Laikausi nuomonės, kad jei jau medžioji, jei žvejoji – turi sugautą grobį suvalgyti. Antraip kam tą daryti?“ – svarstė muzikantas.
Žvejybą jis vadina puikiu laiko praleidimo būdu gamtoje, savotiška meditacija. „Savęs tokio laimingo dar nesu matęs, todėl tikrai reiks kartoti. Matyt, manyje Klaipėda pabunda...“ – apie žvejybą kalbėjo iš žvejų krašto kilęs Deivis.
