Su 15min Ineta Stasiulytė ne tik pasidalijo pirmosios šeimos fotosesijos „Įkvepianti motinystė“ kadrais, bet ir davė išskirtinį interviu, kuriame papasakojo apie prieš aštuonis mėnesius kartu su dukrelės Frėjos atėjimu pasikeitusį jos ir Deivido gyvenimą, nuolatinį siekį būti tobula mama, dukros būdą ir jos panašumus į tėvus.
– Nuo antrosios dukrelės gimimo praėjo beveik metai. Palyginus su pirma dukra, ar pasikeitė pats pojūtis? Gal šią atžalą kaip nors kitaip auginate?
– Galbūt tiesiog paprasčiau viskas, kaip ir visiems būna. Bet aš ir su pirma dukra buvau ganėtinai atsipalaidavusi, kažkaip visą laiką buvo žinojimas, ką ir kaip daryti, daug įtampos nejaučiau. Dabar jos išvis mažiau, nes jau vis tiek ir patirties yra, ir lydi stiprus ramybės pojūtis, žinojimas, kad viskas vyksta natūraliai, nereikia visko kontroliuoti ar įsitempti dėl kažkokių dalykų.
– O kokia esate mama? Ta iš griežtųjų ar labiau leidžianti viską?
– Na, kažkaip labai skirtingai, kiekvieną dieną pagal situaciją. Galiu būti labai labai griežta, bet galiu būti ir visiškai nedisciplinuota bei visiškai netobula. Galiu pasakyti ir nesilaikyti žodžio. Kaip mama turėčiau rodyti pavyzdį, bet ne visada taip išeina, nes norisi kažkaip atsileisti, pabūti gerai, kad dukra gautų viską, ko nori. Bet man sunkiau būti griežtai negu ne. Rezultatai, aišku, tada yra visai kiti, ir sutinku, kad reikia tos disciplinos man pačiai.
– Tai sakytumėte reikėtų mėginti kažkaip pačiai pasikeisti?
– Taip, reikia iš tikrųjų susiimti norint būti tokiai pavyzdingai mamai, nes aš ne iš tų mamų, kurios labai mėgsta vaikščioti į visokius mokyklos, klasės susirinkimus. Nesu ta pavyzdinga mama, supermamytė, nes dažniausiai vakarais aš dirbu, o susirinkimai vyksta vakare, bet, kita vertus, ir labai džiaugiuosi dėl to, kad nereikia ten dalyvauti (juokiasi). Esu nelabai mamiška iš tos pusės.
– O koks tuomet Deividas yra tėtis, kiek jau spėjote pamatyti per šį laiką?
– Dabar vis tiek tai, ką galiu padaryti aš, yra maitinti Frėją, nes dar pati maitinu. Taip pat tuos kitus gyvybiškai svarbius dalykus padarau aš – mama. O tėčiui reikia tiktai džiaugtis, tai tą jis ir daro labai puikiai – pas jį daug meilės akyse ir daug džiaugsmo.
– Ineta, kaip motinystė pakeitė jūsų gyvenimą? Kokių naujų spalvų įnešė?
– Iš tikrųjų darau viską tą patį, ką anksčiau, tik su ja ant rankų (juokiasi). Toks augantis hanteliukas man visą laiką ant rankų. Dar turiu nuostabią auklę, kuri man padeda, bet dukra visą laiką yra šalia. Ir tiesiog jei anksčiau keliaudavau kažkur viena į renginį ar į spektaklį, tai dabar važiuojame nebe autobusiuku, o atskirai, mašina – trise visą laiką.
– Bet kokių pamokų vis dėlto davė motinystė? Ko išmokote?
– Na, jei taip konkrečiai, kas padeda man ir galėtų padėti kitoms moterims, tai praktiškas ir fiziškai paprastas dalykas – tiesiog „atpalaiduoti pilvą“ (juokiasi). Tai duoda gerą pojūtį, kad nereikia įsitempti dėl visokių situacijų, nes viskas vyksta daug lėčiau, negu įprastai. Anksčiau aš tokia greita buvau, įpratusi, kad jeigu savo reikalus tvarkausi, į renginį kažkur važiuoju, tai labai greitai viską pasidarau – įsėdu, nuvažiuoju, išlipu. O dabar viskas yra daug lėčiau, nes yra dvi tašytės – pampersiukai, visokios palutės, rūbeliai, servetėlės. Ir viskas reikalauja laiko – paimti rankinę, paimti vaiką...
Atrodo, jau galėčiau bėgti ir aptarti scenarijų atvažiavusi iki renginio, bet žinau, kad ji atsibus ir tada reikės pamaitinti, tai tiesiog viskam turiu pasilikti porą valandų taip, kad galėčiau komfortiškai jaustis, kad nereikėtų man nei vėluoti, nei skubėti.
Viską planuojuosi dvi valandas į priekį, ir visa tai darau „atleistu pilvu“, visiškai be įsitempimo. Fiziškai leidžiu sau kvėpuoti ramiai, lėtai vaikščioti, ir tai man yra didysis pasikeitimas.
– O kaip tada su tuo laiku? Ar užtenka jo pabūti dviese su Deividu?
– Na, mums labai pasisekė, nes Frėja puikiai miega naktį, neturėjome nei vienos bemiegės nakties. Ji nuo pat gimimo užmiega 23:30 val., o atsibunda 8:30 val. Kadangi mes vėlai einame miegoti, realiai turime visą vakarą, o ji ir šiaip rami, tad puikiausiai su Deividu pasibūname, pasišnekame.
Nėra taip, kad turėtumėme raminti, kad ji verktų – nėra jokio chaoso. Ji man ant rankų supasi, jam ant rankų supasi, mes viską gaminamės, viską daromės. Realiai tiktai tiek, kad turi ant rankų dar paimti, o taip tai niekas nepasikeitę – vis tiek turime laiko.
– Užsiminėte, kad Frėja – rami mergaitė. Kaip manote, iš ko ji paveldėjo šią savybę?
– Nežinau, ar turi įtakos nėštumo paskutiniai mėnesiai, bet iš tikrųjų jais aš buvau tikrai labai ramiai nusiteikusi, labai norėjau pailsėti. Nors dirbau iki pat devinto mėnesio, bet visa tai dariau būtent su tokiu atsileidimu. Jeigu atsisėdu kažkur sėdėti – tai jau tą momentą išnaudosiu maksimaliai, atpalaiduosiu nugarą, kūną. Ir tiesiog dariau sau malonius dalykus. Sakoma, kad jei mama atsipalaidavusi, tai ir vaikas paskui gims atsipalaidavęs – jeigu tai veikia, turbūt dėl ir Frėja tokia rami.
Jeigu man kažkas paskutiniais nėštumo mėnesiais pasakodavo ir gąsdindavo, kad „oj, dabar manęs lauks bemiegės naktys“, arba sakydavo „oj, mano vaikas rėkia ištisai, klykia“, tai visą laiką uždėdavau kaip tokį tinkliuką tarp savęs ir to žmogaus, ir sakydavau – tai yra tavo istorija, tai manęs visiškai neliečia.
Bet jeigu girdėdavau „oj, mano vaikas koks ramus“, išgirsdavau, kad kažkas kažkur tokius gerus dalykus pasakoja, tai įsivaizduodavau, kad visa tai sugeriu į save, dar labiau klausinėdavau, kaip ten tas vaikas, koks jisai ramus, kaip ten jis ką daro.
– Tad kaip suprantu, motinystė nebaisi, su užklupusiais rūpesčiais susidorojate be problemų?
– Žinokite, tų rūpesčių tai nėra. Na, tiksliau jie yra, bet jie malonūs, ne tokie varginantys. Vienas dalykas, ką aš privalau – tai išsimiegoti. Aš mėgstu užmigdžiusi ją dar porą valandų pasibūti, tai praktiškai apie 1-2 val. nueinu miegoti pati.
Bet jeigu ilgiau pabūnu, jaučiuosi pavargusi, o kadangi žinau, kad jeigu aš pavargusi, tada nesiseks, dėl to save ir palepinu – žinau, kad turiu atsigulti arba sau kažką malonaus per dieną nuveikti. Dėl to sąmoningai stengiuosi tą padaryti.
– O į kurį iš jūsų panašesnė Frėja?
– Ji labai panaši į mane mažą. O šiaip tai į Deividą – net visiškai į Deividą bruožai visi.
-
Po gimdymo viešumoje pasirodžiusi Ineta Stasiulytė – apie mitybos įpročius ir požiūrį į figūrą
-
Ineta Stasiulytė filmo „Tarp mūsų, mergaičių“ kolegoms pranešė naujieną – keičia dukters vardą
-
Mieliau nebūna: Ineta Stasiulytė ant raudono kilimo pozavo su dukromis – Upe ir 2 mėnesių Frėja
-
Ineta Stasiulytė apie pokyčius santykiuose po dukrelės gimimo: „Iš naujo įsimylėjau Deividą“
Tai reiškia, mes abidvi mažos esame panašios į Deividą – ir aš buvau panaši į Deividą, kai buvau mažytė. (juokiasi)
– Klausimas, kurio tikriausiai sulaukiate dažnai – galbūt su Deividu jau planuojate ir vestuves?
– Čia toks dalykas, kai nei komentuoti, nei ką pasakyti begali. Kai Deividas paklaus – Deividui ir atsakysiu.
