Nenuostabu, kad viešumoje retai matoma Giedrė Vokietytė-Vilėniškė dabar save pristato ne kaip atlikėją. Pirmu numeriu ji yra dvejų metukų dukrytės Dominykos mama, taip pat – įmonės „Equus Sanus“ (lot. kalba – „Sveikas žirgas“) savininkė. Giedrė dabar užsiima itin reta žirgų reabilitacijos rūšimi, taikydama fizioterapiją ir manualinę terapiją.
„Kartu su dviem kolegėmis važinėjame po visą Lietuvą, taip pat vykstame į Latviją, Estiją ir padedame žirgams, patyrusiems traumas, bei žirgams atletams“, – portalui Žmonės.lt užsimena Giedrė, pati pirmąkart į žirgyną koją įkėlusi dar 1999 metais ir vėliau pasirinkusi veterinarinės medicinos studijas.
„Nuo mažens turėjau dvi aistras – žirgai ir muzika“, – šypteli ji.
– Visgi dabar muzikos pasaulyje jus matoma retai.
– Kai prieš dešimt metų laimėjau „X faktorių“, po jo dar dainavau, įsitraukdavau į muzikinius projektus, tačiau pasaulį užklupusi pandemija sutapo ir su pokyčiais mano gyvenime. Būtent tada pradėjau lauktis dukrytės ir nusprendžiau muziką atidėti į šalį, o galiausiai išėjo taip, kad per tą laiką gimė ne tik dukra, bet ir nauja nuosava įmonė „Equus Sanus“(šypteli). Ši veikla reikalauja nemažai laiko, kadangi ne tik gydome žirgus, bet ir edukuojame žirgynų savininkus, klinikas, sportininkus. Esame vienintelė tokia įmonė Lietuvoje.
Tiesa, nors dabar esu motinystės atostogose, taip pat dėstau Lietuvos sveikatos mokslų universitete bei ten pati studijuoju doktorantūrą, kurią susiejau su savo įmonės veikla. Kadangi atsakomybių ir taip turiu nemažai, natūraliai teko visiškai atsitraukti nuo muzikos.
– Lengva įsivaizduoti, kad tenka išties pasukti galvą, kaip suderinti visas šias veiklas. Turite savų metodų?
– Savo dienas planuojuosi, tačiau kai augini vaiką, neretai planai ir lieka planais. Pasitaiko ir sunkių dienų, kai kas nors nepavyksta, tačiau visada stengiuosi nepasiduoti stresui, liūdesiui ar pykčiui. Kai gimė Dominyka, pati tapau šiek tiek ramesnė. Galbūt man tai ir padeda viską suspėti ir per daug nepanikuoti, kai pritrūksta laiko.
Taip pat sulaukiu ir nemažai vyro Vytauto pagalbos. Jis taip pat turi nemažai veiklų – dirba maisto industrijoje, o kartu yra ir didžėjus. Abu esame nuolatiniame lėkime, tačiau tėvystės atsakomybėmis ir džiaugsmais pasidaliname. Aš pati į darbus sugrįžau, kai Dominykai buvo vos trys savaitės, tad vyras jau nuo tada labai padėjo ir rūpinosi dukra. Nesakau, kad jam buvo lengva (šypteli).
– Nors su Vytautu poroje esate jau dešimtmetį, susituokėte tik prieš ketverius metus. Kodėl būtent tada?
– Tikslaus atsakymo nėra, tiesiog viskas taip susidėliojo. Ir aš, ir jis daug mokėmės, Vytautas turėjo stažuočių ir užsienyje, mokėsi maisto meno. Nebuvo taip, kad „arba dabar, arba niekada“, tiesiog atėjo bendras pajautimas, kad norime susituokti. Viskas mūsų gyvenime „plaukia“ labai natūraliai.
– Jūsų dukrytei Dominykai jau dveji. Kokia ji?
– Labai mergaitiška, visai ne į mane (juokiasi). Jei išsiteplios megztuką, tuoj supyks, kad ją reik perrengti. Žinoma, jai tenka matyti aplinką, kurioje mes esame, tad žirgai, gyvūnai jai yra norma. Ji labai draugiška ir linksma mergaitė.
– O kokia pati esate mama?
– Kažkada galvojau, kad būsiu griežta, bet esu visiškas „kompotas“. Tėtis tikriausiai yra griežtesnis, o mano kovingumas gimus dukrai dingo...
– Nors atsitraukėte nuo muzikos, kokie jausmai užplūsta mintims persikėlus į „X faktoriaus“ sceną?
– Jaučiu nostalgiją. Negaliu patikėti, kad jau prabėgo 10 metų... Neseniai, prieš šio sezono projekto filmavimus teko susitikti su Samu (Saulius Urbonavičius-Samas – red.past.), kuris buvo mano mokytojas. Prisiminėme vieną jautriausių momentų, kai dainavau grupės „The Cranberries“ dainą „Zombie“. Kai jausmų apimta nulipau nuo scenos, užkulisiuose verkė visa filmavimo komanda, net ir režisierius.
Taip pat kartu prisiminėme ir finalą. Gal naiviai skambės, bet tada tikrai nesitikėjau laimėti. Prisimenu, kad stresas buvo didžiulis, nes penktadienį buvau tik apsigynusi veterinarinės medicinos magistrą, o sekmadienį jau kovojau finale. Tuo metu man jau „šaudė saugikliai“. Dabar šypseną kelia prisiminimai, kai Samas mane guodė, davė savo matės, nebuvau pratusi jos gerti, tad buvo dar blogiau (juokiasi).
– Ryšys su Samu išliko?
– Dabar mūsų keliai gana skirtingi, tačiau tiltai tikrai nesudeginti. Kartais nueinu į „Bix'ų“ koncertus, jei tenka susitikti taip pat pasikalbame, pasijuokiame. Tačiau kadangi nebesu muzikos pasaulyje, tie keliai susikerta vis rečiau. Juk negaliu būti puse kojos ten, puse čia.
– Pasiilgstat šou pasaulio ar visgi tai – tik praeitis?
– Jei atvirai, šou pasaulis truputį ne man... Kaip ir minėjau, mano dukrai viena dėmelė problema, o aš galiu būti ir išsiterliojus, ir nesusišukavus. Scena įpareigoja estetikai, nuolatiniam pasitempimui, o tai mane kiek vargina. Jaučiu, kad man reikia daugiau laisvės šiuo klausimu.
Žinoma, prabėgus dešimtmečiui daug kas pasikeitė, dabar natūralumo kur kas daugiau, tačiau, iš kitos pusės, grožio standartus diktuoja socialinės medijos, o tuo metu tokio bumo nebuvo.
Taigi, perdėto ilgesio šiam pasauliui nejaučiu, tačiau į aikštelę kada dar tikrai išbėgsiu (šypteli). Muzika visada mano širdyje, skirtumas tas, kad dabar tenka dainuoti tik automobilyje.
– O kaip per 10 metų pasikeitėte pati?
– Dabar per gyvenimą žengiu tvirtesne koja, taip pat esu kur kas ramesnė. Žinau, ką darau ir ko noriu. Tuo metu man buvo 24-eri, tad tai buvo daugiau ieškojimo metai. Pasikeitė vertybės – dabar suprantu, kad tuo metu buvo daugiau paviršutiniškumo, o dabar viskas paprasčiau. Šeimos židinys – man dabar yra svarbiausia.
Žinau, kad nepasikeitė tik mano humoras. Turiu tokį sausą britišką humorą, kuris ne visada kitiems yra patogus. Tačiau jo neatsikratysiu tikriausiai iki senatvės (juokiasi).
– Atsisakėte ir savo vizitine kortele tapusios trumpai kirptų plaukų šukuosenos. Gerai prisimenu, kad tada jus vadindavo „lietuviškąja Pink“...
– Tai taip pat įvyko labai natūraliai. Tikriausiai išaugau maištavimo laikus. Nebereikia ir nebesinori savęs taškyti į šonus bei rėžti akies. Tikrai nesu prieš kada nors vėl sugrįžti prie tokios šukuosenos, tačiau dabar labai džiaugiuosi, kadangi niekada neturėjau tokių „kasų“.
– Ar gerbėjai dar atpažįsta jus gatvėje, prieina pasisveikinti?
– Jaunimėlis gatvėse tikrai nesupranta, kas aš tokia. Tačiau pasitaiko kai klientai, mano metų žmonės ar vyresni, smalsiai žiūriu ir nesupranta, kur aš jiems matyta. O tada prisimena, pasidžiaugia, pasakoja, kad labai palaikė. Visada smagu, kai atpažįsta ir užkalbina.
– Galėtumėte jiems pažadėti, kad kada dar pamatys jus scenoje?
– Niekada neuždarau šių durų. Jei pasakysiu, kad niekada nebesugrįšiu į sceną, viskas apsivers. Tačiau galiu pasakyti, kad šiuo metu esu ten, kur noriu būti ,ir dėl to esu labai laiminga!
Fotogalerija:
