„Sąvoka „nepatekti į Seimą“ yra daugiaprasmė. Nepatekusi jaučiausi įvairiai – buvau nustebinta rinkimų rezultatų, nes sociologinės prognozės socialdemokratams žadėjo pergalę. Kita vertus, moraliai rengiausi asmeniniam pralaimėjimui, nes partijos viršūnė labai atvirai ir sau patogiai sutvarkė partijos narių rinkimų sąrašą. Rinkimų metu išryškėjo partijos narių susvetimėjimas, savanaudiškumas, komandinės veiklos stoka. Akis badė partijos pirmininko jaunimo aukštinimas ir jaunų žmonių priešinimas partijos senoliams“ – 15min pasakojo socialdemokratė M.A.Pavilionienė.
Ji pripažįsta, kad trijų kadencijų Seime jai užteko, todėl daugiau rinkimuose nedalyvaus. Bet kokiu atveju, savo tikslus buvusi Seimo narė pasiekė ir tikisi, kad jos idėjas išgirdo ne vienas Lietuvos pilietis.
„Dvylikos Seime praleistų metų man pakako su kaupu: tai buvo sunki ir alinanti kova su grupiniais interesais, religiniais fanatikais, apsimetėliais tautinių ir moralinių tradicijų saugotojais; su partijos abejingumu ir nepritarimu mano idėjoms. Šiandien be jokių partinių nurodymų galiu stebėti visuomenę iš šalies, ramiai konstatuodama, jog visuomenei duoklę atidaviau, dirbau kryptingai ir atkakliai žadindama žmogaus orumą ir drąsą ginti savo individualybę, žmogaus teises ir laisves.
Dabar galiu įsitikinti, ar patekę į valdžią nauji žmonės iš tikrųjų gyvena visuomenės labui, ar tik mėgina realizuoti savo ambicijas ir ribotas pažiūras. Apmaudu yra tai, kad patekusieji į skirtingo aukščio valdžios kėdes Lietuvoje ar kitose valstybėse padaro ir gali padaryti daug žalos tautai, žmonijai, civilizuotam pasauliui. Juk po tos žalos istorijos ir kultūros puoselėtojai vėl mėgins atkurti tai, kas buvo šiuolaikinių valdžios žmonių sunaikinta, sugriauta ar išnaikinta. Istorinės praeities atkūrimo pastangas taikos sąlygomis matome beveik kiekvienoje šalyje“, – įsitikinusi ji.
M.A.Pavilionienė įvardijo ir priežastis, dėl kurių rinkėjai šįsyk vietos Seime jai neskyrė.
„Nepatekimo į Seimą nelaikau likimo apraiška. Niekada likimu netikėjau, nes tikėjau ir tikiu konkrečia žmogaus veikla, ryžtu, valia, kūrybiškumu, talentu, žinojimo galia. Manęs neišrinko todėl, kad per mažai dirbau su rinkėjais, kad nesitaiksčiau su ribotai mąstančiaisiais, kad gyniau LGBT teises (tai man buvo sakoma atvirai), kad rinkėjams nemeilikavau ir nieko apčiuopiamo nežadėjau, nes raginau žmones šviestis ir dvasiškai tobulėti. Kad pasirinkau tas veiklos sritis – žmogaus teises ir laisves, lyčių lygybę ir žmonių lygias galimybes, kurios greitai neatneša akivaizdžios ekonominės naudos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje kuria pažangią ir demokratišką visuomenę.
Manęs neišrinko ir todėl, kad nesilanksčiau partijos vadovybei, nepriklausiau jokiai partinei grupelei, niekada neišdaviau savo pažiūrų ir savo vienintelio gyvenimo, kurį, kad ir su klaidomis, kūriau ir toliau kuriu pati. Šiandien nedalyvauju partiniame gyvenime, tačiau jį stebiu. Jei pavasarį bus išrinktas naujas, pažangiai mąstantis socialdemokratų partijos vadovas, jei jam ar jai prireiks mano žinių ar gyvenimo patirties, mielai grįšiu į partijos veiklą. Tačiau kituose Seimo rinkimuose tikrai nedalyvausiu – nenoriu, kad neišprusę žmonės man badytų akis dėl mano pragyvento amžiaus“, – pasakojo M.A.Pavilionienė.
Kiekvienas pralaimėjimas politikui yra skaudus, tačiau M.A.Pavilionienė įžvelgia ir teigiamą pusę – atsirado begalė laiko, kurį galės išnaudoti naujų idėjų generavimui ir jų įgyvendinimui.
„Niekada nebuvau žmogus-varžtelis, kuris jaučiasi pasimetęs neįsuktas į nustatytą darbo vietą. Visada į gyvenimą žvelgiau kaip į kintančią tėkmę, mokiausi valdyti savo mintis ir jausmus ir savo buvimą žemėje. Prisipažįstu, darbo praradimas buvo netikėta staigmena, kuri ne tik sugriovė mano kasdienybės sustyguotą monotoniją, bet ir tapo iššūkiu ieškant naujų mano gyvenimo ir mano asmenybės prasmių, paskata galvoti apie paskutinįjį žmogaus gyvenimo etapą – senatvę, pensininkės statusą, santykius su šeima, artimaisiais ir draugais.
Darbo praradimas buvo netikėta staigmena, kuri ne tik sugriovė monotoniją, bet ir tapo iššūkiu ieškant naujų gyvenimo ir mano asmenybės prasmių, paskata galvoti apie paskutinįjį žmogaus gyvenimo etapą.
Nepatekusi į Seimą, patekau į dvasinės ramybės ir gyvenimo apmąstymo būseną, tvirtai žinodama, kad man daugiau nereikės priverstinai stebėti partinės veidmainystės, žmonių prisitaikėliškumo, socialdemokratų partijos principų išdavystės. Kad daugiau nebūsiu „viešas“ asmuo, iš kurio mėgina tyčiotis vienadienės žurnalistikos „žvaigždės“.
Kad daugiau jokie „proto bokštai“ nesityčios iš mano keliamų problemų, ir kad dabar esu visiškai abejinga visokio plauko mane ironizuojantiems tipams, kurie patys nesugeba kurti nieko originalaus, tik minta kitų mintimis, taip primityviai demonstruodami savo neišmanymą“, – pasakojo M.A.Pavilionienė.
Planuose – nauja knyga
„Pradėjau rašyti naują knygą, nes rašyti man patinka. Patinka parašytu tekstu kreiptis į žmones ir tikėtis, kad nors vienas pritars mano mintims, kad nors vieną pažadinsiu mąstymui. Tai gali būti knyga apie moters gyvenimą, apie stereotipinį požiūrį į lytis ir apie asmenybės drąsą griauti mąstymo dogmas ir stereotipus. Apie tai, kad asmenybei nereikia tipiško gyvenimo blizgesio, miesčioniškos banalybės, lėkštos reklamos. Kad žmogų turėtume gerbti dėl jo asmenybės turinio, o ne dėl užimamos visuomeninės padėties“, – apie būsimą knygą kalbėjo M.A.Pavilionienė.
Savo naujoje knygoje ji apžvelgs ir kitų požiūrį į oraus amžiaus sulaukusį žmogų. Su šia problema M.A.Pavilionienė susidūrė tiek darbo Seime koridoriuose, tiek organizuodama savo rinkimų kampaniją 2016-ųjų Seimo rinkimuose.
„Visuomenėje žmonės, pasitraukę iš aktyvios veiklos, greitai pamirštami, paliekami nepritekliuje, vienatvėje, senatvėje, ligose. Realus žmonių gyvenimas yra nutolęs nuo politikos ir politikų, todėl rinkėjai ir nebalsuoja už tuos, kurie, pasak politinės tautosakos kūrėjų, yra „prie lovio“. Man reikėjo ne „lovio“, o galimybės įgyvendinti demokratinės visuomenės idėjas, remti mokslo, švietimo, kultūros pažangą, moters ir vaiko teises, socialinių grupių lygybę“, – sakė M.A.Pavilionienė.
Kelionės – įkvėpimo šaltinis
M.A.Pavilionienė pasakojo, kad kelionės jai visuomet suteikė pažinimo, nes jų metu galėjo atverti kitas kultūras, regėti gamtos ir žmonių įvairovę. Kelionės jai padėdavo ištrūkti iš lietuviškojo provincializmo, miesčioniškos masinės kultūros, dvasiškai atgyti. Kartu jos skatino gimtosios ir lankomos šalies palyginimus, padėjo pamatyti Lietuvos pranašumus. „Planuoju keliauti ir ateityje, nes pasaulyje yra daug nepažintų vietovių“, – apie planus kalbėjo M.A.Pavilionienė.
Naujuosius metus M.A.Pavilionienė pasitiko keliaudama po Prancūziją ir Ispaniją.
„Gilų įspūdį paliko Luaros upės slėnio perlų – Ambuazo karališkųjų rūmų ir Clos Luce pilies apžiūra. XV a. ant stačios olos įkurti rūmai, sraunios upės atskirti nuo kito kranto, buvo saugi vieta Valua ir Burbonų karalių šeimoms. Ji žymi ir tuo, kad joje trejus paskutiniuosius savo gyvenimo ir kūrybos metus praleido didysis italų Renesanso genijus Leonardas da Vinčis, kurį karalius Pranciškus I ir jo sesuo Margarita Navarietė pagarbiai pakvietė į Prancūziją ir patikėjo karaliaus dailininko, architekto ir inžinieriaus pareigas“, – įspūdžius pasakojo M.A.Pavilionienė.
Didelį įspūdį paliko ir kita jos lankyta vieta – Šensono pilis ant Šer upės kranto, statyta 16 amžiuje, dar vadinama „Ponių pilimi“.
„Pilies istorija susijusi su šešių moterų gyvenimu, atspindinčiu karalių meilę ryškioms moterims asmenybėms, damų gedėjimą netekus žymių vyrų, moterų rengiamas dvaro linksmybes ir jų kūrybiškumą pertvarkant pilį ir įkuriant pilies sodus. Pilies istorija tęsiasi iki I ir II pasaulinių karų, kuomet pilyje veikė karo ligoninė. Prancūzijoje moterų istorija yra labai reikšminga, todėl buvo malonu stebėti, kaip pagarbiai ji atskleidžiama“, – sakė M.A.Pavilionienė.
„Paskutinieji rūmai, kuriuos aplankiau, buvo Fontenblo, kuriuose atspindėtas Prancūzijos karalių gyvenimas nuo XII amžiaus iki 1870 metų. Rūmų vidinės erdvės skendi prieblandoje, kuri saugo istorinius gobelenus ir atitinkamo amžiaus baldus, tačiau erzina lankytojus, kurie nori pamatyti garsiųjų rūmų gyvenimo blizgesį. Labiausiai įsiminė privataus Napoleono gyvenimo detalės: jo vaikų kambarys, laipteliai į aukštą miegamojo lovą, mažas vonios kambarėlis, kuriame specialus tarnas trynė karvedžio nugarą“, – įspūdžiais dalijosi M.A.Pavilionienė.
Nuvykusi į Ispaniją M.A.Pavilionienė svečiavosi šalia Alikantės miesto gyvenančio jos sūnaus Šarūno šeimoje.
„Negalėjau atsidžiaugti savo mažąja anūkėle Veronika. Visi kartu keliavome į įvairius Viduržemio jūros paplūdimių miestelius, lankėme pakrančių tvirtoves, kurios liudija Ispanijos karus ir nepriklausomybės gynimą. Nuvykome į istorinį miestą Kartageną ir Deniją. Ispanijos lygumas keitė nuostabių Pirėnų kalnų grožis, žavėjo kalnuose įkurtos gyvenvietės, orūs, neturintys įkyraus vertelgiškumo ispanai“, – 15min pasakojo M.A.Pavilionienė.
Politikos nepamiršta
Baigusi politinę karjerą, M.A.Pavilionienė Lietuvos aktualijomis domisi toliau ir kritikuoja naujai išrinktą valdžią.
„Labiausiai nustebino „patekusiųjų į Seimą“ – „valstiečių“ ir žaliųjų kontingentas: buvo išrinkti tie, kurie neturi jokių pažiūrų, yra prisitaikėliai, perbėgėliai, pasižymintys labai ribotomis ir dogmatiškomis pažiūromis. Nepatekusi į Seimą dvasiškai jaučiausi ramiai, nes žinojau, kad negalėsiu dirbti su žemo ar riboto intelekto žmonėmis. Manau, kad naujai išrinkto Seimo dauguma autoritarizmo nuostatomis artėja prie konservatoriškos Lenkijos. Seimo nariams stinga plataus humanistinio kultūrinio išprusimo, todėl akivaizdu, jog per šią Seimo kadenciją nebus pasiekta ryški pažanga žmogaus teisių ir laisvių, švietimo ir kultūros, sveikatos apsaugos srityse.
Dauguma naujojo Seimo narių savo ribota mąstysena, pragmatiniais siekiais puikiai papildo XXI a. antro dešimtmečio visuomenės ryškėjančias tendencijas: primityvumą, vulgarumą, populizmą, neišprusimą, egoizmą, autoritarizmą, cinizmą, intelekto, švietimo, kultūros, žmogaus teisių ir laisvių neigimą, t.y. tuos reiškinius, kurie atsiskleidė Jungtinės Karalystės piliečių balsavime dėl „Brexit“, JAV piliečių balsavime renkant Donaldą Trumpą prezidentu, Marine Le Pen pažaduose, jei ji taps prezidente, parengti Prancūziją „Frexit'ui““, – sakė A.M.Pavilionienė.
Tačiau ji tiki, kad įvyks permainingi pokyčiai ir pasaulis vėl atsigręš į pamatines žmogaus vertybes.
„Esu įsitikinusi, kad Lietuvos visuomenė, kaip ir šiuolaikinis pasaulis, po primityvumo, banalybės, populizmo, karinio smurto, teroro, religinio fanatizmo ir nacionalizmo proveržių naujoje visuomenės vystymosi spiralės apsukoje vėl sieks intelekto dominavimo visuomenėje, švietimo, mokslo, kultūros, taikos, solidarumo, žmonių ir valstybių vienybės, ekonominio bendradarbiavimo, demokratijos principų įgyvendinimo. XX a. antra pusė iki XXI a. pirmojo dešimtmečio buvo didelis šuolis humanizuojant pasaulį, kuriant lyčių, socialinių grupių, tautų lygybę, todėl dabartinis visuomenės civilizavimo sąstingis yra tik laikinas visuomenės raidos etapas, kadangi po kiekvieno visuomenės istorinio etapo intelektinės tamsos ateina visuomenės šviesėjimo periodas“, – teigė M.A.Pavilionienė.
O pokalbį su 15min M.A.Pavilionienė baigė savo įžvalga: „Manau, kad žmogaus gyvenimo vertė didžia dalimi priklauso nuo žmogaus mąstymo: ką sukuri, tą ir turi.“
