Pokalbis su Ingrida prasidėjo labai ankstų rytą, tada, kai visi skuba ir keliasi į darbą. Tačiau moters balse nerimo ar baimės pavėluoti nebuvo, atvirkščiai – ji juokėsi prisiminusi gražiausias praeities akimirkas. Pagrindiniu ir bene svarbiausiu jos prisiminimu tapo muzika, kuri ją lydėjo visą gyvenimą ir net kiekviename žingsnyje, įskaitant meilę.
Taip jos gyvenime atsirado ir būsimas vyras, muzikos prodiuseris Vilius Tamošaitis-Gerai Gerai, kurį ji sutiko internetinėje muzikos svetainėje. Būtent čia Ingrida kėlė savo populiariąsias dainas „Jis“, „Laukiu tavo laiško“ ir daugelį kitų. Prasidėjusi pažintis ją atvedė ten, kur dabar ją supa du mylimi vaikai, nuolat palaikantis vyras bei iš naujo atgimstanti muzika.
„Suėjus 30 metų atėjo toks suvokimas, kad aš jau dabar turiu labai daug. Lyginant su kitais vienmečiais, yra dar tokių, kurie iki šiol nesusituokė, neturi vaikų, o aš auginu net du. Labai greitai viskas pradėjo dėliotis. Vis dėlto, nors ir gali pasirodyti tai kaip tobulas gyvenimas, tačiau mano viduje vis tiek liko tokia skylė, kad nepadariau to, ką turėjau padaryti. Neišleidau savo kūrybinės pusės, neleidau jai atsiskleisti iki galo“, – 15min atvirauja Ingrida.
– Neįtikėtina, kad po tokios ilgos pertraukos ir vėl jus galime išvysti įvairiuose renginiuose. Tačiau įdomu grįžti ir į pačią pradžią. Kada muzika atsirado jūsų gyvenime?
– Muzika mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Jei galima taip sakyti, gimiau dainuodama ir labai anksti pradėjau muzikinį kelią. Būnant vaiku tai visada mane traukė. Kiek iš mamos pasakojimų prisimenu, dainuoti pradėjau nuo trejų metų, dažniausiai šeimos šventėse.
Tėvai labai anksti nuvedė ir į muzikos mokyklą, tada man buvo vos penkeri. Iš tikro muzika mano gyvenime buvo visada. Čia visada turėjau ir šeimos palaikymą. Nors šeimoje nėra muzikantų. Tik aš buvau išskirtinis vaikas (šypteli).
– Asmeniškai aš jūsų pirmąsias dainas išgirdau „Youtube“ platformoje, ir prisipažinsiu, kad iki šiol jų kartais paklausau. Tad ar nuo šios platformos pradėjote muzikinę karjerą?
– Ne, visiškai ne. Iš tikrųjų daina „Laukiu tavo laiško“ buvo išleista 2007 m. Tada „Youtube“ buvo tik pirmos užuomazgos, o pačiame feisbuke užsiregistravau tik 2009 m.
Tuo metu egzistavo lietuviška muzikinė svetainė frype.lt, kurioje susikūriau profilį, ten galėjau turėti savo muzikinį puslapį. Kėliau savo dainas tarp kitų žinomų atlikėjų, taip pat dirbau su prodiuseriu, kuris, man parašius pirmą dainą, ją išsiuntė į radijo stotis. Iš pradžių ją pradėjo groti per M-1, o vėliau buvo galima išgirsti ir kitose radijo stotyse.
Tad pirmiausia aš atsiradau radijuje, ne „Youtube“. Ir net neaišku, kas ir kada ten jas įkėlė. Aš – ne. Gal kokie gerbėjai... Taip ir buvo, kad mane žmonės žinojo iš dainų, nors pati to masto nesuvokiau. Tikrai didelė dalis jaunimo neapsiėjo be „Laukiu tavo laiško“ ar „Jis“, nors tada nebuvo instagramo, kur galima vaizdo įrašuose pažymėti atlikėją ir taip išplisti. Tiesa, dabar mane kartas nuo karto pažymi švenčių metu, kai klauso mano dainų (juokiasi).
Iš idėjos pasiekiamumas buvo labai mažas ir nebuvo per daug to tokio viešumo. Mes tiesiog leidom dainas, siuntėm kelis pranešimus, galbūt buvo išleistas vienas, kitas straipsnis. Žmonės žinojo mano dainas, bet nežinojo mano veido.
– O kaip apskritai gimė dainos „Jis“ ir „Laukiu tavo laiško“?
– Dainų kūryba yra romantiška. Aš irgi norėčiau, kad jos turėtų kokią nors istoriją, bet, deja, neturi. „Laukiu tavo laiško“ yra net ne mano kūrybos, o kito autoriaus daina. Aš tiesiog ją atlikau, todėl tikrai nežinau jos tikrosios istorijos.
O dainą „Jis“ jau sukūriau aš pati, su prodiuseriu, tačiau visas tekstas buvo mano. Įdomu ir tai, kad tai buvo ir pirmoji lietuviška daina, kuri surinko 1 mln. peržiūrų „Youtube“ platformoje. Ir, žinot, kur būna, kai netikėtai gimsta viena eilutė ir viskas, nebegali nurimti? Taip ir man buvo, 12 val. nakties gimė viena eilutė „Jis vertas knygos viršelio“. Tikrai ši gimė, atsimenu. Ir, viskas, sėdau, pasiėmiau popierių ir jo nepadėjau į šalį tol, kol neparašiau visos šios dainos. Jei klausiat, ar prieš save mačiau kažkokį vaikiną? Tai tikrai ne. Aš galvojau apie visus. Dažniausiai rašo dainas moterims, o jei dainos apie vyrus, tai būna kažkas skaudaus. Todėl galvojau paleisti tokią dainą, kuri paglostys jų ego, savimeilę (juokiasi).
Ar prisimenate šią dainą?
– Nors prieš 10 metų buvote bene žinomiausia to laikotarpio atlikėja, jūsų klausė, kaip ir pati minėjote, ne vienas jaunimo būrelis, tačiau netikėtai paėmėte ir dingote iš muzikinio pasaulio. Kas paskatino priimti tokį sprendimą?
– Na, muzika visada buvo tik šalia, atrodė, kad su tuo gyvenau, bet ir ne. Tai vadinau labiau hobiu ir visą laiką suvokiau, jog šalia turiu turėti normalią profesiją, specialybę. Tai, aišku, mokiausi, studijavau ir baigiau kūrybines industrijas Vilniaus Gedimino technikos universitete.
Visada buvau meniškas žmogus, niekur nuo manęs menas nenutolo. Bet paskui pradėjau dirbti nuo trečio kurso, tada – įsimylėjau (šypteli), susituokiau. Iš tikrųjų mano gyvenime viskas labai greitai įvyko. Dabar man 30 metų ir tikrai atėjo toks suvokimas, kad jau dabar turiu labai daug.
– Su šypsena paminėjote įsimylėjimą, kaip suprantu, ta akimirka buvo nepaprasta ir turite ką papasakoti?
– Su būsimu vyru susipažinau internetu, toje pačioje svetainėje, į kurią kėliau savo dainas. Aš ten kartas nuo karto prisijungdavau ir visas žinutes ištrindavau (juokiasi), nes dažnai rašydavo gerbėjai „Labas, ką tu, ką veiki?“ ir t.t., tai net neatrašinėdavau.
Tačiau jo žinutė buvo kažkokia kitokia, įdomesnė. Pagalvojau, kad, ai, atrašysiu. Atrašiau ir mes tiesiog pradėjome kažką blevyzgavot, susirašinėti. Paskui labiau užsimezgė bendravimas, persikėlė į telefonus, į jų žinutes.
Bet ar jis žinojo, kad buvau Ledi Ais? Iki galo nesupratau, bet, kaip jis man sakė, tikrai ne dėl to parašė (juokiasi).
Visgi jo draugai klausėsi mano dainų, vėliau ir pats išsidavė, kad, na, taip, ten ta dainininkė. Tačiau niekada to nesureikšmino.
Aš atskirdavau tuo metu tą dėmesį, kur žmonės susipažįsta tik tam, kad užsidėtų varnelę, jog, oi, čia Ledi Ais, kiti – vaikinams pasigirti, kad gal su jais susitikinėju. Tai iš Viliaus, savo vyro, niekada to nejaučiau. Jis pats tuo metu pradėjo savo muzikinę veiklą, kartu su Miss Sheep kūrė muziką, tačiau tarp jų įvyko konfliktas ir jie atsiskyrė. Bet kaip Gerai Gerai jis vis dar egzistuoja, kuria muziką su skirtingais atlikėjais.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Eurovizijos“ balsas D.Užkuraitis: smagi atsiradimo konkurse istorija ir atsakymas, ką išties mano apie šou
TAIP PAT SKAITYKITE: Iš ekranų dingęs Sigutis Jačėnas – apie legendinį „skambutį“, R.Pakso laikus ir palaidotą svajonę
– Na, tai sudėliokime viską į vietas – ištekėjote, susilaukėte vaikų, sėkmingai lipote karjeros laiptais ir galiausiai grįžote prie muzikos. Ar tas grįžimas įvyko „Lietuvos balso“ atrankose?
– Į šį projektą ėjau todėl, kad tas dainavimas niekada niekur nebuvo dingęs. Tam jaučiau nostalgiją. Dainuoti kaip Ledi Ais aš nustojau sąmoningai ir tada sakiau, ai, nebenoriu.
Buvau jauna ir iš tikrųjų kvaila, nes galvojau, kad reikia viską daryti profesionaliau, tos dainos man atrodė paprastos ir niekam neįdomios. Kažkodėl pradėjau sau kelti aukštą kartelę vietoj to, kad toliau kurčiau ir dalinčiausi savo kūryba su žmonėmis. Dabar suprantu, kad kūrėjo misija ir yra kurti, paleisti kūrybą į pasaulį ir ja džiuginti žmones.
Aišku, visam pasauliui neįtiksi, bus kažkokia auditorija, kuri klausys, ir bus kita, kuri neklausys, tačiau čia visiškai normalu. Tai ir man atrodė, kad gal niekam nepatiks, geriau iš viso nieko nedarysiu. Tiesiog taip ir nustojau, bet širdyje visą laiką dėl to verkiau.
– O neužvaldo įvairios emocijos nuėjus į kokio nors atlikėjo koncertą? Galbūt toje vietoje galėjote savo dainas atlikti jūs.
– Pasaulinio garso atlikėjų koncertuose verkiu, nes tikrai labai susijaudinu. Esu jautri kas liečia muziką, sceną ir kas joje vyksta..
Yra toks posakis, kad „Jeigu gali nedainuoti, nebūti scenoje, tai nebūk“, bet aš iš tų žmonių, kur negaliu (šypsosi). Atrodo, kad viską turiu, karjera, šeima, vaikai ir iš šono tai atrodo kaip tobulas gyvenimas, bet viduje vis tiek yra tokia skylė, kur pagalvoju, kad ne, nepadariau aš to, ką turėjau padaryti.
Neišleidau savo kūrybinės pusės, neleidau jai atsiskleisti iki galo. Turbūt vis tiek scena yra kaip pašaukimas. Todėl ir prieš tai minėtame „Lietuvos balse“ man tikrai buvo smagu, aišku, iš pasirodymo nieko gero neišėjo, balsas užsiblokavo ir tai buvo visiškai ne tai, dėl ko noriu būti scenoje.
Kai nueini koncertuoti ir žmonės, kurie tavęs laukia ir nori tavo pasirodymo, yra viena, bet kai tu žinai, kad atėjus tave vertins ir nuo to priklausys, ar pereisi į kitą etapą, tai čia visai kas kita.
– Tačiau akivaizdu, kad šiomis dienomis viskas pasikeitė, jus pasiekia vis daugiau žmonių. Atkreipiau dėmesį, kad jūsų populiariausius kūrinius perdainuoja ir žinomi atlikėjai. Gal dėl to sulaukiate daugiau pasiūlymų, vis dažniau kur nors pasirodote?
– Tikrai dėl to galiu padėkoti socialiniams tinklams, nes žmonės mane susiranda. Mane labiausiai stebina tai, kad jie dar atsimena tas dainas ir tikrai jas pasileidžia per savo šventes. Todėl tiesiog gaunu kvietimų atvažiuoti į privačias šventes, vestuves, gimtadienius.
Šiaip koncertų arenose neorganizuoju (juokiasi), bet pas žmones, kurie kam nors nori skirti šias dainas, labai mielai važiuoju. Turiu pavienių užsakymų, bet tai nėra mano pagrindinė veikla.
– Po renginių, darbo namuose jūsų laukia mylima šeima. Ar visko ne per daug?
– Na, kai tu pats net nesuvoki, kad tai tave apsunkina, žmonėms iš šono tai atrodo baisu, kaip čia galima suspėti, kai dar auginu du vaikus. Tačiau aš nesu vieniša mama. Mano vaikai turi nuostabų, puikų, šaunų tėtį, su kuriuo pasidalinam šitomis tėviškomis pareigomis. O ir mano vaikai nėra lėliukai (šypsosi).
Vis tiek šiame etape, kai leidžiu sau tiek daug dirbti, vaikai eina į darželį, tai kažkaip savaime prie to pripratome. Nėra taip, kad vieną dieną kažkas atėjo, davė du vaikus ir liepė eiti į darbą, tuo pačiu koncertuoti ir viską vienu metu sutvarkyti (juokiasi). Na, ne. Jau pripratau ir viską susidėlioju. Kai nori, viską įmanoma suspėti, čia tikrai auksinė taisyklė, kuria reikėtų vadovautis.
– Jei sakote, kad viską susidėliojate ir spėjate, gal gerbėjai turėtų tikėtis naujo kūrinio ateityje?
– Savo kūrybos skrynelėje turiu prikaupus daug lobių. Jie ten guli ir gal ateityje tikrai atsidarysiu. Nudžiuginsiu tuos savo iš senų laikų užsilikusius gerbėjus naujomis dainomis, kūryba. Todėl neatmetu šios galimybės, nes niekada nesakau niekada.