Šiuo metu Katerina su choreografu Pauliumi Šinkūnu dalyvauja televizijos projekte „Šok su žvaigžde“. Dėl jo tenka paaukoti išties nemažai laiko – kad sukurtų kuo geresnius pasirodymus, pora repetuoja beveik kasdien po tris ar keturias valandas. Tačiau moteris tikina, kad ši veikla jai teikia didžiulį malonumą, ypač tada, kai pastangas įvertina žiūrovai. O jei ir sulaukia kritikos, ji, anot Katerinos, tik į naudą.
Tačiau šokių projektas – toli gražu dar ne viskas, kas vyksta jos gyvenime. K.Voropaj savo kasdienybės neįsivaizduoja ir be mėgstamo darbo, vedamų šokių pamokų. O jos širdžiai mieliausia veikla – akimirkos, praleistos kartu su sūnumi Rojumi Patriku.
Tačiau ar laikas užgydė visas Katerinos žaizdas? Ar jos gyvenime jau yra vietos naujai meilei? Ir kas šokėjai padėjo išgyventi tamsų periodą?
Apie tai ir ne tik K.Voropaj papasakojo atvirame interviu 15min.
– Katerina, regis, pastaruoju metu veiklos jums tikrai netrūksta. Šokių pamokos, televizijos projektas, motinystė... Kaip pati apibūdintumėte dabartinį gyvenimo etapą?
– Mano kasdienybė atrodo taip, kad išeinu iš namų aštuntą ryto ir grįžtu ne anksčiau kaip devintą vakaro. Vaikas į darželį, pati į darbus, į treniruotes. Tempas be galo greitas, sukuosi kaip bitė, jeigu ne greičiau (juokiasi).
Sukuosi kaip bitė, jeigu ne greičiau
– Įsivaizduoju, toks intensyvus metas turėtų nemenkai išvarginti? Juk beveik neturite laisvalaikio?
– Kaip tik ne, kadangi mano darbas yra ir mano hobis. Labai džiaugiuosi, kai viskas vyksta greitai, neturiu kada per daug atsipalaiduoti. Man patinka toks gyvenimo tempas, būtų sunkiau gyventi, jei neturėčiau kuo užsiimti.
Galbūt vienintelis dalykas, kuriam neužtenka laiko, yra sportas (juokiasi). Žinoma, nėra ir jokio laisvalaikio. Prasidėjus projektui nusiteikiau, kad iki sausio mėnesio gyvensime visiškai be išeiginių. O nuo sausio, labai tikiuosi, bus galimybė ir kažkur išvažiuoti, bet kol kas tas mintis veju šalin, nes žinau, kad dabar dar tikrai nepavyks.
– Bet ar spėjate visas veiklas suderinti dar ir su motinyste?
– Kol kas dar sekasi, nors, aišku, su vaiku matomės rečiau. Anksčiau su sūnumi turėdavome tokį gražų savaitgalį, kurį praleisdavome visą dieną pramogaudami. Dabar ta diena sutrumpėjo iki pusdienio, bet aš visaip stengiuosi atpirkti savo nebuvimą ir, kai susitinkame vakare, dėmesį skiriu tiktai vaikui – jokių telefonų, jokių multikų, jokių poilsių ant sofos. Tada leidžiame laiką tik dviese ir labai tikiuosi, kad mano santykis su vaiku dėl to, kad šiuo metu toks sunkus darbinis etapas, nenukentės.
– Dalis mamų dėl motinystės paaukoja ir karjerą. Jums artimesnis priešingas požiūris?
– Manau, kad turi mėginti suderinti viską – ir buvimą su vaiku, ir darbus, ir šeimynines išvykas. Jeigu nepavyksta, tada jau reikėtų rinktis. Šiuo metu mano vaikas tikrai nėra nuskriaustas, jis nėra paliekamas savaitei pas močiutę dėl to, kad mamytei reikia padirbėti. Tikrai ne.
– Kaip dabar auga Rojus Patrikas? Gal jau ryškėja jo charakteris?
– Jis be galo greitai atkartoja šokių judesius, be to, matau, kaip gudrauja su nuotaikomis ir emocijomis. Tai čia dar klausimas, ar jis labiau šokėjas, ar aktorius. Kol kas du viename.
– Norėtumėte, kad sūnus pasirinktų šokėjo kelią?
– Ne. Nenorėčiau, nes kad ir kad ir koks gražus galutinis variantas, kai pora sukasi ant parketo, iš tiesų tai be galo sunkus darbas ir fiziškai, ir emociškai.
Pasirinkus šokėjo karjerą ir pradėjus šokti nuo kokių penkerių, šokių salėje praleidi visą gyvenimą. Aišku, gerai, kai yra susidomėjimas, fizinis krūvis, koordinacijos lavinimas, bet svarbu, iki kokios ribos, nes jei pasižiūrėtume, tarkim, į baleto šokėjo kojas, pamatytume, kokių problemų jie vėliau turi.
Žinoma, negalėsiu nuspręsti už vaiką, bet saugodama jį turiu pasakyti, kad būtų geriau, jei tai jam būtų tiesiog hobis. Geriau jis tegul profesionaliai nešoka (juokiasi).
Nenorėčiau, kad sūnus pasirinktų šokėjo karjerą
– Nejaugi ir pati gailitės, kad nuėjote šiuo keliu?
– Man patinka tai, ką veikiu, patinka žmonių atsakas po mano pamokų, kai matau patenkintus veidus. Man tai duoda daug energijos, suteikia noro atiduoti save savo darbui, savo mokiniams. Tai savo gyvenime nieko nekeisčiau, bet vyras galbūt turėtų rinktis rimtesnę profesiją.
– Dabar ne tik mokote kitus, bet ir pati po ilgos pertraukos dalyvaujate šokių projekte. Koks jausmas sugrįžti į televiziją?
– Man šokių trūko jau labai seniai, nes tie projektai yra be galo didžiulis iššūkis šokėjams realizuoti save kaip choreografams, režisieriams. Juk šou pasirodymai, kuriuos rodome, nėra vien tik žingsnelių sudėliojimas. Turi apgalvoti absoliučiai viską – režisūrinius sprendimus, kostiumus, muziką.
Man šitas procesas labai patinka, o kasdieniuose mano darbuose tokia galimybė pasitaiko retai. Projektai man suteikia be galo daug džiaugsmo, jau buvau to išsiilgusi, galvojau, kad kažkada jau tikrai turėtų prasidėti. Ir pagaliau atėjo tas laikas.
– Neabejoju, kad gavusi pasiūlymą ilgai nedvejojote. Vis dėlto negalima nepastebėti, kad šiame projekte esate senbuvė, mat jame daugiausia dalyvauja televizijoje anksčiau nematyti šokėjai. Ar neapmaudu, kad kai kurias vietas dabar galbūt užėmė kiti?
– Taip, netgi su Pauliumi juokėmės. Jis ateina ir sako: „Klausyk, pagal amžių tu esi pati seniausia iš visų.“ Bet negalėčiau pasakyti, kad mano patirtis yra kažkuo turtingesnė už kitų šokėjų. Manau, kad mes visi lygiaverčiai, nes taip, kaip šoka jaunimas, senimas jau nebepašoks.
Aišku, žiūrovai norėtų matyti daug ką ir iš senesnių projektų, tuos šokėjus, kurie kadaise užvaldė jų širdis, bet aš labai tikiuosi, kad ir nauji veidai atras savo gerbėjų, parodys aukštą klasę.
– Kalbame apie gana smagius dalykus, bet tiesa ta, kad dar visai neseniai išgyvenote sunkų laikotarpį, jūsų ir Ramūno skyrybos apskriejo visą žiniasklaidą. Kiek tas etapas po išsiskyrimo buvo sunkus psichologiškai?
– Būdavo skaudu matyti straipsnius apie naują Ramūno šeimą, bet tuo metu stengiausi neskaityti, nežiūrėti, negalvoti, nes kuo daugiau galvoji apie situaciją, tuo labiau ji valdo tavo mintis ir emocijas. O kadangi norėjau išlikti stipri, pasitikinti savimi, bandžiau atsiriboti nuo viso to. Bet, be abejo, emocinis poveikis, smūgis buvo.
– Nuo skyrybų praėjo jau gana nemažai laiko. Tačiau ar vis dar skaudu apie tai kalbėti?
– Nuoskaudų neliko, nes įvyko tas, kas įvyko, tai nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Negaliu pasakyti, kad širdis pradeda stipriau daužytis, jeigu manęs paklausia apie skyrybas. Iš tikrųjų paleidau tą situaciją ir ji daugiau nebegyvena mano mintyse, mano širdyje ir mano gyvenime.
– O kaip šiuo metu sutariate su Ramūnu?
– Bendrauju su juo dėl vaiko, visaip stengiuosi palaikyti gerą ryšį, nes laimingi tėvai reiškia ir laimingą vaiką. Mūsų santykiai draugiški, dalytis nėra ką, pyktis irgi nėra dėl ko, tai kažkaip visai gražiai bendraujame.
Visokie pykčiai juk atsiliepia vaikui. O brangesnio žmogaus už sūnų man gyvenime nėra ir noriu, kad jis matytų laimingą mamą, jaustų meilę, šilumą, šypsenas, tai vien dėl jo verta stengtis, galbūt perlipti per savo ego ir tiesiog viską paleisti.
Sąžinės jausmas santykiuose man labai svarbus
– Bet ar širdyje atleidote tam žmogui?
– Negaliu pasakyti, kad labai pykau. Reikia priimti gyvenimo iššūkius tokius, kokius suteikia likimas. Jei tai įvyko, vadinasi, ir turėjo įvykti.
Aišku, galbūt buvo keista tik dėl vieno dalyko. Aš visą laiką esu už tiesą, tai tas sąžinės jausmas santykiuose man labai svarbus. Manau, pirma pabaik vienus santykius ir tik tada leiskis į kitus, arba ateik, sąžiningai pasakyk, kad nebemyli, ir išeik. Bet kad laikyčiau kažkokią nuoskaudą, tai ne.
– O atsiprašymo iš Ramūno sulaukėte?
– Tuo metu mano galvoje viskas buvo kaip rūke. Viskas sukosi tokiu greičiu, kad nespėjau gaudyti įvykių kaitos. Sunku prisiminti, bet manau, gal ir atsiprašė. Nors nežinau, nes viską bandau panaikinti iš savo galvos, minčių, negalvoju apie tai.
– Tad ar dabar jau jaučiatės atsigavusi?
– Emociškai – manau, kad taip. Visa ta situacija, kuri įvyko, jau nebeveikia manęs taip, kad aš būčiau emociškai palaužta. Į ją dabar žiūriu jau visiškai ramiai. Aš pasiruošusi naujiems santykiams (nusijuokia).
– Kaip supratau, iš dalies užsimiršti padėjo ir intensyvus gyvenimo ritmas, apie kurį pasakojote pokalbio pradžioje?
– Taip, nes kuo daugiau veiklos, tuo mažiau kyla neigiamų minčių, nebelieka laiko gilintis į kažkokias situacijas, kurios įvyko nekontroliuojant pačiam.
Man padėjo ir sportas, fizinis išsikrovimas, nes kai sportuoji, smegenys persijungia, mintys išskrenda kažkur kitur ir paskui atsiranda tas labai malonus fizinis nuovargis. Tuo metu iš tiesų pradėjau daug sportuoti, pamėgau bėgimą, kurio anksčiau nekęsdavau.
Be abejo, pagelbėjo ir vaiko buvimas šalia.
Reikia pamilti save, savo gyvenimą ir išmokti gyventi savarankiškai
– Šiais metais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje kaip niekad daug skyrybų. Ką jūs, kaip visa tai tai praėjusi, dabar patartumėte panašioje situacijoje atsidūrusioms moterims?
– Patarčiau pirmiausia pamėginti iš naujo pamilti save, save tokią, kokia esi, neieškoti kažkokių skyrybų priežasčių, nepeikti savęs, jokiais būdais nenuleisti rankų. Pamilti save, pamilti savo gyvenimą ir išmokti gyventi savarankiškai, nes kai pradedi vertinti save tokią, kokia esi, tos gyvenimo spalvos nusipiešia visiškai kitaip, pamatai visiškai kitokį gyvenimą, ir tuo pačiu santykis su kitais žmonėmis tampa visiškai kitoks.
–Bet jei pati galėtumėte atsukti laiką, ar asmeniniame gyvenime kažką keistumėte?
– Greičiausiai ne, nes kad ir kaip santykiai pasibaigė, aš juk turiu mylimą sūnų. Jeigu nebūtų Ramūno, nebūtų sūnaus, tai ta patirtis, kokia bebūtų, yra dalis mano gyvenimo.
O kad viskas taip susiklostė, reiškia, kažkur buvau neteisi, kažkur kažką pražiopsojau. Kai nersiu į kitus santykius, reikės būti atidesnei.
– Galbūt jau dabar šalia jūsų yra žmogus, su kuriuo įsivaizduotumėte tuos santykius?
– Gėda pasakyti, bet nėra kada (juokiasi). Išvažiuoju iš namų, tada darželis, darbas, tada kitas darbas, dar kitas darbas, tada vėl darželis, parduotuvė ir namai. Tai nebent kur nors kokioje parduotuvėje prie kasos susipažinsiu su vyriškiu.
Patirtis, kokia ji bebūtų, yra dalis mano gyvenimo
– Arba šokių projekte? Televizijos šou yra gimusi ne viena pora.
– Nesitikiu, kadangi visą papildomą laiką, kurį turiu, skiriu tik vaikui. Visi tie vakarėliai ir pasibuvimai su chebra, šokėjais man nebeaktualūs. Dabar kitaip susiskirstė prioritetai. Iki tol gyvenau pati sau, dėl savęs, neturėjau jokių įsipareigojimų prieš nieką, o gimus vaikui, be abejo, viskas keičiasi ir nekyla klausimų, geriau praleisti laiką su vyno taure ir gera kompanija ar su mažiuku.
– Na, dar lieka šokių pamokos...
– Turiu nusistatymą, kad mano mokiniai yra mano mokiniai. Mūsų bendravimas vyksta salėje, o už salės ribų – nebent kažkokie pasisėdėjimai prie vyno taurės su moterimis. Su vyriškiais ne. Darbas yra darbas, poilsis yra poilsis (juokiasi).
Mano darbo stažas jau 15 metų ir per tuos metus neperžengiau tos taisyklės. Visko gali būti, bet stengiuosi atsiriboti, kad paskui nebūtų rūpesčių. Čia kaip pas aktorius – jeigu yra vidiniai santykiai kolektyve, paskui gali nukentėti visas spektaklis.
– Vis dėlto, jei dabar sutiktumėte tinkamą žmogų, su kuriuo galėtumėte kurti santykius, matyt, daug ką jau darytumėte kitaip? Turint omenyje skaudžią jūsų patirtį ir tai, kad dabar esate mama.
– Viena mano mokinė labai protingai pasakė, kad vyras, imdamas moterį su vaiku, galvoja, kad jis pasiima moterį su vaiku, bet iš tikrųjų tai moteris dar galvoja, ar įsileisti vyrą į savo šeimą, ar neįsileisti (juokiasi).
Manau, be abejo, būčiau atsargesnė, nes dabar dar yra atsakomybė ir prieš sūnų. Po pirmo pasimatymo vyriškio tikrai nesivesčiau susipažinti su vaiku, bet tas bendravimas greičiausiai būtų kitoks negu buvo iki vaikui gimstant.
– O ar norėtumėte daugiau vaikų? Ar būna, kad pasvajojate apie vestuves?
– Aš norėčiau turėti tvirtą ir gražią šeimą. Be abejo, norėčiau matyti toje šeimoje ir vyrą, ir dar daugiau vaikų nei vieną. O dėl vestuvių – reikia gal iš pradžių vyrą susirasti, o tada apie vestuves galvoti (juokiasi).
Pavargau būti ta stipriąja – norėtųsi vyro, prie kurio galėčiau atsipalaiduoti
– Kokį vyrą dabar įsivaizduojate šalia savęs?
– Kažkaip pavargau būti ta stipriąja, tai galbūt man norėtųsi tokio vyro, prie kurio galėčiau atsipalaiduoti, kartais atjungti smegenis. Reikia stipraus, atsakingo, rūpestingo žmogaus, kuris mylės ir gerbs mane ir mano sūnų.
– Katerina, o ar dabar esate laiminga?
– Taip, nes kad ir kaip betrokščiau šeimos, šiuo metu turiu viską. Aš turiu nors ir nepilną šeimą, bet mylimiausią sūnų, mylimiausią darbą, mano tėvai, ačiū Dievui, yra sveiki, močiutės gyvos. Manau, kad esu laiminga, nes mano gyvenime viskas gražu.
