Laidos kūrėjus pasitikęs Dainius Matijošaitis sako: „Čia viskas taip, kaip norėjo mama“. Jaukia prabanga alsuojančiuose namuose stovi Provanso stiliaus baldai, šiltų spalvų sienas puošia daugybė paveikslų. Nemaža dalis jų – po nelaimės atsiradę a.a. Irenos portretai. Ant kiekvieno staliuko daugybė įrėmintų nuotraukų, menančių Irenos ir Visvaldo kartu praleistus metus.
Dainius prisimena, kad apie nelaimę sužinojo dar būdamas lėktuve po skrydžio į Kazachstaną: „Tik nusileidus lėktuvui įsijungiau telefoną ir sužinojau. Perėjau į kitus oro uosto vartus ir už valandos skridau namo. Nežinau, kaip reagavo visi tie kazachai, kai aš sėdėjau lėktuve ir stipriai verkiau visa kelią“.
Dainius sako, kad šeimą vienijo begalinis artumas. Pokalbių temose nebuvo jokių tabu, todėl labai gerai žinojo, kaip mama nori būti išlydėta į paskutinę kelionę.
„Po kelių mėnesių iš organų donorystės centro gavome ataskaitą. Buvo surašyta, kiek buvo išgelbėta gyvybių... Žinojom, kad mama to būtų labai labai norėjus“, – prisimena Dainius.
Pirmą kartą po mamos mirties atvirai kalbantis Dainius atviraus, kad sunkiausi buvo pirmieji mėnesiai po netekties.
„Pradžia buvo labai sunki. Buvo netgi protas aptemęs. Mes visada bendravom labai artimai. Po nelaimės kelis kartus skambinau mamai telefonu, nes kažko reikėjo, bet kai tau pasako, kad šis numeris nebenaudojamas, nori nenori, apsiverki“, – jautriomis akimirkomis sekmadienį LNK laidoje dalinsis Irenos Matijošaitienės sūnus.
Vyras sako, kad laikas gydo absoliučiai viską, o nuo šio skausmo niekas nėra apsaugotas, jis laukia visų, todėl žmogus privalo išmokti su tuo susidoroti. Blogiausias kelias gydyti sielą, Dainiaus įsitikinimu, – alkoholis.
„Buvo visko. Turbūt visiems būna tų trumpų akimirkų, kada pasilieki vienas su viskio buteliu. Bet kartą pabandei, ir sustok. Kol geri, lyg ir palengvėja viskas, bet tuomet, kai pagiriosiesi, skausmas trigubai sunkesnis. Ir ne tik dėl alkoholio. Skaudžiausia, kai supranti, kad niekas nepasikeitė ir tikrai nepasikeis“, – neslėpė Dainius.
