Apie tai keistuoliu ir linksmuoliu dažnai vadintas A.Nedzinskas papasakojo 15min. Ir ne tik apie tai, bet ir apie savomis rankomis įgyvendintą svajonę, išleistas santaupas, parduotus automobilius, žinomumo kainą bei padarytas klaidas...
O šį birželį sukanka jau septyneri metai nuo to laiko, kai Antanas ėmėsi kardinalių permainų savo gyvenime – atsikėlė gyventi į vienkiemį, atokiau nuo žmonių Trakų rajone esančią prosenelių sodybą. Kai tik atsikraustė, iš pradžių gyveno močiutės namelyje, be jokių didesnių patogumų. Tačiau visus tuos metus sodybą tobulino, kad tik ji suklestėtų, ir ne kažkieno padedamas, o pats, nes jokių darbų nebijo, ir dabar čia pastatų – kur kas daugiau nei močiutės namelis.
„Ką reikia, tą darau. Suvokimas yra, nes mano tėvas inžinierius, jis vaikystėje išmokė tokių dalykų, tai dabar pritaikiau sau. Užsispyrimo man taip pat netrūksta. Kai turi svajonę, tada atsiranda ir jis, o kai nėra svajonės – nėra ir užsispyrimo“, – sako A.Nedzinskas, kuris dabar džiaugiasi ne tik ramybe, bet ir savo kruopštaus darbo vaisiais.
Svajonei negaila nei laiko, nei pinigų, nei automobilių
Taip, ši sodyba buvo Antano svajonė ir bene didžiausias jo pastarųjų metų tikslas. Užtat dabar jis išsipildė su kaupu. Namas sau, namukas dviem, pirtis, pastatas pobūviams, kultūros centras, garažas, katilinė, malkinė, pavėsinė mašinai – savomis rankomis sukonstruotus pastatus 15min vardija A.Nedzinskas.
Ir tai dar toli gražu ne pabaiga. Antanas artimiausiu metu planuoja renovuoti močiutės namelį, kurį pavadins viešbučiu – jame, numato, bus kambariai poilsiui. Taip pat pastatyti pavėsinę su virtuve, kur bus galima kepti šašlykus. Svarsto įrengti ir naują tvartą.
„Vis dar tebesistatau daug objektų. Taip ir gyvenu, dirbdamas iš vienos vietos į kitą ir nieko iki galo taip ir nepabaigdamas“, – sako Antanas, kuriam darbštumo ir užsispyrimo galėtų pavydėti dažnas.
Mano sąskaita tuščia, bet gyvenimo komfortas didžiulis
Taupumas – dar viena savybė, kuria pasižymi Antanas. Jei jos nebūtų, kažin ar vyras galėtų džiaugtis tuo, ką dabar turi. Mat į sodybą jis investavo pinigus, kuriuos susitaupė iš Seimo nario algos – daugiau nei 50 tūkstančių eurų.
„Mano tokia mintis ir buvo, kad antrą kartą į Seimą galiu nepatekti. Taip pat supratau, kad reikia turėti savo lėšų, o ne skolintų iš banko ar kokio nors butelio dėžutės.
Geriau žvirblis saujoje negu didelis paukštis danguje. Man tėvai sakydavo – geriau būk biednas, bet teisingas. Dabar jau tas iš esmės ir pildosi – būsiu ir biednas, ir teisingas. Bet, kita vertus, ir laisvas žmogus. Mano sąskaita tuščia, bet gyvenimo komfortas yra didžiulis. Gali neturėti pinigų, bet gyventi laimingai – juk ir rezultatą matai, ir viziją“, – išsipildžiusia svajone džiaugiasi A.Nedzinskas.
Įvaizdžio dabar jau nesivaikau, nes manau, kad tai nėra aktualu
Tiesa, sodybai Antanas naudoja ne tik savo santaupas iš algos, bet ir lėšas, gautas pardavus beveik visus automobilius. Kaip sako pašnekovas, iš didelės jo kolekcijos teliko pora „Mercedes“ automobilių, kurių kol kas per karantiną nelabai perka.
„Supratau, kad man parodinio automobilio kaip ir nereikia, kadangi naudoju tik darbinį – daug telpa ir su juo galiu vežiotis visokias statybines medžiagas. Tai antras „Espace“, praeito amžiaus automobilis, kuris niekaip neužmušamas. Naujesni man žavesio kažkaip labai nesuteikia, nes kai pradeda visokios elektronikos gesti, galvoju, gal nereikia.
Įvaizdžio dabar jau nesivaikau, nes manau, kad tai nėra aktualu. Vis tiek pabendrauji su žmogumi ir iš bendravimo apie jį susidarai įspūdį, o ne iš jo automobilio. Dažnai būna, kad atvažiuoja vienokia mašina, bet pamatai, kad žmogaus vidus iš esmės yra kitoks“, – mintimis dalijasi A.Nedzinskas.
Negana to, Antanas neslepia, kad norėdamas sutaupyti imasi ir vienos gudrybės – kai kuriuos dalykus perka ne iš parduotuvių, kur tektų mokėti dideles sumas, o gauna iš antrų rankų. Nuolatos stebi ir skelbimų portalus, kur skelbiama apie dovanojamus daiktus.
„Žmonės dažnai daro remontą, meta lauk visai gerus dalykus, tik reikia laiku pagauti. Būna gi ir virtuvės komplektai, ir kriauklės, ir dušo kabinos, ir medinės durys, kurias, tarkim, reikia nušlifuoti, bet juk turi techniką ir viską susitvarkai. Vienam žmogui gali atrodyti jau negeras dalykas, bet gerose rankose jis tampa geresniu. Taip ir sukiesi, nes jei pirktum, tada baisu – užsuki į statybinių medžiagų parduotuvę ir kažkaip liūdna darosi. Todėl kombinuoji iš to, ką gauni“, – pataria A.Nedzinskas.
Karantinas pridarė bėdos, bet streso nesukėlė
O vis dar tebesitęsiantis karantinas Antanui, gyvenančiam vienkiemyje, neatnešė itin didelių pokyčių – juk tai savotiška saviizoliacija. Čia jam ir įprastu laikotarpiu netenka susidurti su daug žmonių, jis retai išvažiuoja iš namų, tad ir rizika užsikrėsti virusu itin sumažėjusi, ir įvestų nurodymų pernelyg nejunta, pavyzdžiui, nereikia dažnai dėvėti kaukės.
Antaną gelbsti ir kita aplinkybė – planavimas į priekį. Kadangi gyvena 50 kilometrų nuo Vilniaus, o artimiausiai nuo sodybos esantis didesnis miestas yra už 25 kilometrų įsikūrę Trakai, vyras dažnai ten nevažinėja, iš anksto ir didesniais kiekiais, ypač jei gera kaina, įsigyja reikiamų produktų. Taip pat ir statybinių medžiagų turi užsipirkęs sočiai, o jei pritrūksta pagrindinės medžiagos cemento, užsisako į namus. Todėl per karantiną tikrai nenuobodžiauja – sodybos tobulinimo darbai ir toliau vyksta visu tempu.
„Kita vertus, kaime mažai ko reikia. Išeiginių rūbų nereikia, reikia tik darbinių, o jie, aišku, pigiau, gali ir senus sumalti. Maistas irgi – ką turi, tą ir valgai. Kartais ir kaimynas pašefuoja bulvėm, tai jei tik turi noro, gali prisiskusti į valias. Tokie mano kaimiški džiaugsmai. Todėl realiai didelio skirtumo, ar karantinas, ar ne, nelabai pajutau. Į civilizaciją išvažiuodavau ne dažniau kaip kartą per dvi savaites“, – priduria A.Nedzinskas.
Tačiau Antanas neslepia, kad situacija skausmingesnė finansiškai. Dėl pandemijos ir karantino apribojimų jis neteko daug užsakymų, viskas nusikėlė bent porai mėnesių.
„Mano sodyba pritaikyta šventėms – ne pasyviam poilsiui, o tiesiog gimtadieniams, jubiliejams, krikštynoms. Buvo numatyta, kad šiais metais jau balandį prasidės sezonas, tačiau vis dar neprasidėjo“, – dėl to apgailestauja A.Nedzinskas.
Vis dėlto dabar jo nuotaikos kur kas optimistiškesnės. Karantinas buvo sušvelnintas, galimybės rengti šventes ir vėl atsirado. Antanas pastebi, kad ir didelės baimės nebeliko, todėl po truputį viskas turėtų grįžti į savo vėžes.
„Du mėnesius badas buvo, bet dabar lygtais šviečiasi, jau ne tik lietus. Artimiausiomis dienomis draugai, pažįstami kaip ir nori atvykti, tai saviems jau bus ir šventės“, – viliasi Antanas.
Niekas nesitikėjo, kad taip bus, bet visada reikia turėti finansinę pagalvę
Nepaisant to, pašnekovas dėl prarastų pajamų pernelyg ir nesiskundė. Jam teko girdėti istorijų, kaip pandemijos padarinių užklupti žmonės susidūrė su sunkumais, vis dėlto Antano istorija – ne iš tokių. Jis gyvena ne šia diena, todėl nors santaupų daug ir nebeturi, džiaugiasi, kad pinigus ne iššvaistė, o protingai investavo.
„Niekas nesitikėjo, kad taip bus, bet visada reikia turėti finansinę pagalvę. Tiesa, manoji jau beveik subliuško, bet dabar jau vis tiek daug tvirčiau stoviu ant kojų, iš esmės galiu gyventi. O streso nėra, nes nesu paėmęs jokių paskolų. Jeigu būčiau jų turėjęs, tada būtų tikrai ne kažką. Todėl tiems visiems šoumenams, kurie paėmė paskolas ir įsigijo būstus be virtuvės, problema ir atsiranda“, – įsitikinęs A.Nedzinskas.
Verslininku savęs nelaiko
Kaip ir minėjo, praplėtęs sodybą, įrengęs daugiau pastatų Antanas jau kurį laiką priima ir svečius, norinčius švęsti jo pastatytoje salėje. Iš pradžių jos dažniausiai prašydavo draugai ir kaimynai, už išnuomotas patalpas atsidėkodavę, pavyzdžiui, maisto produktais, o 2019-aisiais A.Nedzinskas ėmė dirbti ir su verslo liudijimu.
„Bet kol nesu iki galo įsirengęs, kol kas visiškai nesireklamuoju ir tokio verslo dar nesiimu. Net nesakyčiau, kad tai verslas – tai yra gyvenimo būdas. Savaitgaliais būna kokia svečių šventė, o šiokiadieniais lieku gamtoje, – priduria Antanas. – Ir tas turizmas nėra vien tik tavo turizmas. Tai kartu ir mano gyvenamoji vieta, tad tvarkydamas aplinką dėl svečių kartu tvarkausi ir dėl savęs, arba atvirkščiai.“
Pašnekovas patikina, kad ir didelių turtų iš tokios veiklos nelabai susikrausi. A.Nedzinskas teigia puikiai suprantantis, kad kaimo turizmas, kai viską įsirengi pats savo rankomis, niekada neatsipirks, tačiau bent jau stabilesnę ateitį tikrai garantuoja.
„Vis tiek galvoju, kad ateity turėsiu stabilesnę savo darbo vietą, manau, ir pensija iš to bus. Baigsis visi tie karantinai, zarazos, žmonės norės švęsti, minėti ar krikštynas, ar jubiliejus, gal ateity čia bus galima jau ir vestuvėms ruošti patalpas. Būna ir gedulingi pietūs pas mane, nes kaimuose dažnai nėra vietos arba būna brangu. Ypač vasarą, kai suvažiuoja turistų, poilsiautojų, tada vietiniams žmonėms nelieka kur dėtis“, – sako A.Nedzinskas.
Vis dėlto Antanas garsėjo ne tik savo darbais, bet ir skandalais – dar iki šiol daugelis prisimena 2011-aisiais įvykusias jo fiktyvias vestuves. Šio įvykio pasekmės Antanui buvo skaudžios, jį smerkė žmonės, persekiojo žurnalistai.
„Mano klaida buvo ta, kad pradėjau maišyti šou pasaulio taisykles su politikos pasaulio taisyklėmis. Dėl to ir esu apsisvilinęs, bet dabar to jau nebūtų. Nes anksčiau atrodė, kad tiktai viešumas išgelbės nuo fiasko, bet dabar suprantu, kad populiarumas ateina visai kitais būdais – tavo veikla kartais gali duoti daugiau negu pavardė antraštėje ar pasirodymas vakarėlyje“, – 15min sako A.Nedzinskas.
Tiesa, jis priduria, kad tikrai gali gyventi ir be politikos, tą parodė ir pastarieji metai.
„Tai nėra garbėtroškinis mano reikalas, nes jau esu subrendęs žmogus ir nesivaikau to, kas čia madinga, ar lengvo gyvenimo, bet visuomeninė veikla visada naudinga. Tačiau kai jau žinai, kad gali gyventi ir taip, nėra taip, kad norėtum žūtbūt ten patekti. Laikausi principo, kad kaip likimas susiklostys, taip ir bus. Čia nereikia būti visišku maksimalistu, nes kartais tas irgi pakenkia.
Ir net ne tokie dalykai atneša žmogui laimę. Man laimę atnešė tai, kad viską dariau savo rankomis ir matau viso to rezultatą. Statydamas sodybą visiškai nieko nesamdžiau – nuo a iki z viskas yra mano“, – pasakoja Antanas.
Vis dėlto, užsiminus apie šou verslą, jis mano, kad su juo, priešingai nei su politika, panašu, jau viskas baigta.
„Būdavo prašymų padainuoti vakarėliuose, bet man buvo svarbiau sodybos įsirengimas, tai atsisakydavau. O dabar jau beveik niekas net nebando klausti, nes žino, kad nebeužsiimu dainavimu“, – teigia A.Nedzinskas.
Pats iš esmės Olimpo viršūnės nepasieksiu ir to labai nereikia
O ir noro grįžti į sceną, anot Antano, jau nelabai yra. „Aišku, sentimentų kyla, daug muzikos klausausi, stebiu, kaip kas dainuoja, ieškau savo mylimų dainininkų ir klausau jų, bet pats iš esmės Olimpo viršūnės nepasieksiu ir to labai nereikia“, – prisipažįsta dabar jau buvęs atlikėjas, prieš 15 metų išgarsėjęs realybės šou „Dangus“.
Tačiau to, kad apskritai pasuko į pramogų pasaulį, Antanas patikina nesigailintis. Kaip sako, tai buvo smagus gyvenimo etapas, kuris jau pasibaigė. O ir tąkart užklupęs žinomumas turėjo tiek pliusų, tiek minusų.
„Iš dalies vargino, iš dalies patiko, bet čia jau sunku pasakyti, kas ėmė viršų. Tiesiog man patikdavo ir būti vienam, ir būti tarp žmonių“, – šypteli A.Nedzinskas, dabar viešumos nepasiilgstantis.
Vienatvės nejaučia
Dabar Antanas sako jau nebeturintis didelių svajonių. Didžiausia – turėti savo sodybą ir gyventi protėvių žemėje – jau išsipildė, ir dėl to vyras be galo džiaugiasi. Tiesa, neslepia, kad jos įgyvendinimas pakeitė ir kai kuriuos įpročius – A.Nedzinskas tapo didesnis namisėda.
„Anksčiau kaip ir neturėjau tokios komforto zonos, nes neturėjau šių namų – būdavau kažkur arba Vilniuje, arba kelyje, arba kokiame festivalyje ar susitikime. Dabar, kai esi savo komforto zonoje, net nelabai ir norisi kažkur išlįsti. Pasikviečia į svečius, o tu nori likti namuose ir sakai, kad geriau jūs tuomet atvažiuokit.
Bet manau, kad būti vien tik namuose ir veikti tiktai sau nėra iki galo sveika, dėl to ir sakau, kad neatmesčiau galimybės keisti kryptį ar eiti į politiką. Tiesa, gyvenamoji vieta, manau, čia jau visam gyvenimui“, – užtikrina A.Nedzinskas.
Tikriausiai dažnam kyla klausimas – ar neliūdna jam čia, beveik vienam, kai kiti namai už gero puskilometrio? Tačiau pašnekovas užtikrina, kad tikrai ne, juk ramybės jis ir troško, o visiškai vienišas ir nesijaučia.
„Būti tarp žmonių labai ir nemėgstu. Bet dabar būna visaip – kartais kelias dienas praleidi taip, o kartais tai vienas, tai kitas kaimynas užsuka, pasišnekame. Aš, matote, kadangi ne atėjūnas, o vietinis, tai ir atvažiuoja pas mane, jei būna kažkokių klausimų“, – sako Antanas, o tuo buvo galima įsitikinti ir šio pokalbio metu – kelis kartus jį teko trumpam nutraukti dėl Antaną aplankiusių kaimynų.
Kad nesijaučia vienišas, atsako jis ir į klausimą, ar nenorėtų sodyboje šalia savęs turėti antrą pusę. „Nesureikšminu tokių dalykų. Kaip yra, taip gerai, ir aš laimingas taip gyvendamas“, – meilės tema pernelyg nedaugžodžiauja A.Nedzinskas.
Patys maloniausi dalykai yra tie, kuriuos padarai savo rankomis
Kur kas mieliau jis kalba apie aplinką, kurioje gyvena – sutinka čia ir laukinių žvėrelių, tokių kaip stirnos ar lapės, augina ožkas, o neseniai pats susigalvojo vieną atrakciją.
„Smagių dalykų būna visada. Šiemet iškėliau tuziną inkilų. Nauja patirtis – įdomu stebėti, kaip varnėnai gyvena, kaip laksto, kas kiek laiko kirmėles į inkilą tįsia. Patys maloniausi dalykai yra tie, kuriuos padarai savo rankomis, ir aš tą jau seniai žinojau, bet visada malonu įsitikinti iš naujo“, – šypsosi Antanas.
Tad nuobodžiauti tikrai nėra kada, tereikia džiaugtis dalykais, kurie kasdien matomi aplink, užtikrina A.Nedzinskas. Jis kiekvieną rytą pradeda galvodamas, ką gi čia nuveikus. O prisigalvoja tiek, kad užsiėmimų ir darbų turi iki pat vėlaus vakaro.
„Jeigu norisi harmonijos ar poilsio, nueini į mišką ir pasivaikštai, stebi, kaip jis keičiasi. Arba nueini pasižiūrėti – gal varlyne kokia varlė plaukioja, gal kur paukštelis skraido. Kiemas pusė hektaro, hektaras nuosavo miško, tai gali ir toliau paeiti, gyveni plačiai.
O pas mane prie pat kiemo šiemet dar bus festivalis „Du gaideliai“ – kaimynas užsėjo pusantro hektaro žirnių. Laukiu nesulaukiu, kada jie užaugs. Dažniausiai žirniai daržuose būna, o va čia laukas prie pat“, – juokiasi A.Nedzinskas.
Vis dėlto tiems, kurie mano, kad toks gyvenimas alsuoja vien tik idile, Antanas suskuba priminti: „Įlendi į sodybą ir tada šviesios dienos nematai, nes joje visada būna darbų. Tiems, kas atvažiuoja, malonu pailsėti, o kai pats ten gyveni, tas poilsis labiau darbinis išeina.“
