53-ejų Nomedos ir dvejais metais jaunesnio Vyto sužadėtuvės įvyko rugsėjo 15-ąją, bent jau taip skaičiuoja pati menininkė. Tik iškart įspėja, kad dėl šios datos nėra tikra.
Ji sako su mylimuoju jau seniai laiko neskaičiuojanti. Gyvenimas ir taip per trumpas.
Gyvena jiedu šia akimirka. O šią akimirką, kaip tvirtina, tiesiog dievina. Pasak Nomedos, viskas jų bendrame gyvenime yra taip gerai, kad ji, gink Dieve, nenori nieko keisti.
Todėl Vyto žingsnis pasipiršti jai paliko labai didelį įspūdį, tačiau apie santuoką jie kol kas nemąsto. O jei ir tuoktųsi – turbūt ir toliau gyventų atskirai.
– Nomeda, paklausta apie sužadėtuves, jūs tiesiog pasakėte: „Ai, Vytas leptelėjo kažką, bet tai nieko nekeičia.“ Ar jums tai neatrodo svarbus santykių žingsnis pokyčių link?
– Man nesinori jokių pokyčių, man labai patinka viskas taip, kaip yra dabar. Aš net bijočiau pokyčių, jei atvirai. Tiesiog šiaip labai gražu, kai žmogus taip nusprendžia pasielgti, matyt, sau į kokius nors klausimus atsako.
– Kaip Vytas jums pasipiršo?
– Mūsų sodyboje surengėme vasaros palydėtuves. Tai buvo gražus, neįpareigojantis, suneštinis balius. Ir tokia graži visiems žinia, viskas įvyko artimųjų akivaizdoje.
– Kada tai įvyko?
– Neatsimenu (juokiasi). Tai yra mūsų su Vytu silpnoji vieta – neatsimename datų. Mes iki šiol neatsimename datos, kurią galėtumėme vadinti mūsų pažinties diena. Todėl niekada ir nešvenčiame. Kitos juk ir jautriai sureaguoja, jei mylimasis per metines neatneša gėlių. Bet mes abudu esame tokie pablūdę (juokiasi).
Bet kiek atsimenu, sužadėtuvės lyg ir įvyko praėjusią savaitę, penktadienio pavakarę.
– O apie sužadėtuves, vestuves su Vytu pasišnekėdavote anksčiau? Ar tai jums buvo visiškai netikėta?
– Mes esame apie tai kažkada kalbėję, bet labai nedaug. Todėl šios sužadėtuvės man buvo netikėtos. Vis tik buvo laikas, kai mes visai neplanavome tokių dalykų. Sakau, viskas tarp mūsų yra taip gerai, kad nieko kito ir nesinori.
– Bet Vytas žiedo dar nepadovanojo?
– Ne, žiedo dar laukiu. Tiesiog juvelyrė nespėjo padaryti. Turbūt labai gražų daro...
– Jums, kaip menininkei, turbūt ne bet koks ir tiktų...
– Įtariu, kad juvelyrė perdarinėja jau kokį penktą kartą... (juokiasi) Bet šiaip juvelyrika yra mano silpnoji vieta.
– Visos draugystės metu su Vytu po vienu stogu taip ir neapsigyvenote. Galbūt dabar tai pasikeis?
– Oi ne! Mes abudu pasišnekame, kad tikrai galėtumėme gyventi po vienu stogu. Kai tokios akimirkos ateina mūsų bendroje erdvėje – sodyboje, mes gyvename labai gražiai, vienas kitam nemaišome, kartu jaučiamės labai gerai. Bet šiaip mes ir nelabai tilptumėme visi kartu, o ir vaikams keisti gyvenamosios vietos nesinorėtų.
Tiesą sakant, taip gyventi labai gera. Retsykiais pabūname atskirai ir nuo to mūsų gyvenimas tik dar labiau gražėja. Mes tiesiog išmokome džiaugtis tuo, ką turime, o turime daug. Aš pati sau pavydžiu, kaip viskas gerai.
O ir šiaip, mes pakankamai daug laiko praleidžiame kartu. Net kai turiu renginių, jis dažnai važiuoja kartu ir man palaiko kompaniją.
– Visgi po vestuvių juk pora dažniausiai kraustosi gyventi kartu...
– Visų pirma, mes taip toli nemąstome. O ir šiaip, niekada negali žinoti, ką mes su Vytu sugalvosime. Mes esame tokie avantiūristai. Kai važiuojame į keliones, nieko neplanuojame, taip pat yra su viskuo. Čia mūsų bendras bruožas.
Aišku, turbūt kita moteris, praėjus savaitei po sužadėtuvių, jau žinotų, kokia bus jos suknelė, kur ir kaip viskas vyks. Ką jūs! Aš nei suku galvą apie tai, nei man dabar tai įdomu. Aš visada galvoju, kad gyvenime reikia palikti truputį intrigos. Per tiek laiko jau esu suvokusi, kad kai planuoji, kažkas iš to juokiasi. Tai aš to ir nedarau.
Man buvo graži ši akimirka, man gražu, kad jis taip padarė, ačiū jam už tai. O dabar mes neturime nei datos, nei idėjos, kur ir kaip. Mes abudu esame visiškai atsipūtę.
– O ką jums reiškia vestuvės?
– Pirmiausia, tai yra šventė. Na, gal ir tam tikras pareiškimas. Bet žinokite, aš jau seniai nebetikiu popierėliais. Jie man labai nepatinka. Mano patirtis sako, kad tai nieko nekeičia. Aš manau, kad žmogus viduje turi įsipareigoti – ir tas įsipareigojimas arba yra, arba jo nėra. O aš jį jaučiu. Manau, kad tą patį jaučia Vytas.
– Nomeda, kodėl Vytas yra tas žmogus, kuriam prisiektumėte kartu praleisti visą gyvenimą?
– Mes jau šešerius metus esame drauge, jau pasitikrinome. Bet vėlgi, tu nieko negali žinoti, tai nėra garantija – tai reikia suvokti.
Vytas yra ypatingas žmogus. Jis tiesiog nerealus. Aš džiaugiuosi, kad galiu būti šalia. Jis ir puikiai rašantis, ir keliaujantis, ir labai protingas, labai įdomus – su juo yra absoliučiai nenuobodu.
Mano filosofija yra tokia – mylėti reiškia mylėti, o ne kažkoks tarpinis to variantas. Ir be baimės. Gyvenimas yra per trumpas baimėms. Aš nesureikšminu nei vestuvių, nei piršlybų, bet man tai yra labai graži gyvenimo dalis. Labai graži. Tam, kad gyventum drąsiai ir pozityviai, turi nebijoti to, kas tavęs laukia, kas tau nutinka, ir priimti viską su dėkingumu.
15min primena, kad Nomeda dabartinį savo mylimąjį, dizainerį, laivo kapitoną Vytą, sutiko prieš šešerius metus, kelionėje jachta po Viduržemio jūrą. Kaip pati yra sakiusi, Vytas į jos gyvenimą atėjo tuomet, kai ji mažiausiai tikėjosi ką nors sutikti. Tada jos kelyje pasirodė jis – našlys, trijų vaikų tėvas.
Šaunioje septynių damų kompanijoje Vytas buvo vienintelis vyras, laivo kapitonas, kuris tuomet taip pat sunkiai išgyveno savo šeimos dramą.
Buvo praėję vos metai po netikėtos mylimos žmonos mirties, vyras liko su trimis mažamečiais vaikais. Šiandien jie dėkoja likimui, kad šis juos suvedė. Pora iškart pajuto šiltus jausmus vienas kitam.
Nomeda anksčiau buvo ištekėjusi už menininko Mariaus Jonučio, tačiau skirtingais keliais pasuko 2011-aisiais, oficialiai išsiskyrė 2015-ųjų pradžioje.
Nomeda iš ankstesnių santykių turi tris vaikus.
